 |
| Staigmena: dešiniųjų, kurie nuolat kritikuoja už nepilietiškumą verslininkus, būgštaujančius dėl beatodairiškos Lietuvos užsienio politikos Rytuose, prezidentė prabilo apie politinį ir ekonominį atsargumą. Gal rinkimai ir žinia, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija gali tapti pirmosiomis šalimis, kurios praras teisę eksportuoti mėsą į Rusiją iš savo šaldyklų, paveikė. Trumpai sakant, karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį. Prezidentas.lt nuotraukoje – prieš kelias deinas Vilniuje įvykęs Lietuvos ir JAV delegacijų susitikimas |
Lietuva
Pirmoje vietoje šį kartą – Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita ir apžvalgos autorius, kaip Rusijos žvalgybos taikinys, o paprasčiau tariant – rusų šnipas. Galimai Lietuvos saugumas paviešinta medžiaga tiesiog norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į išaugusį Maskvos agentų aktyvumą šalyje, o nuotrauką tiesiog pateikė kaip šalutinę iliustraciją. Bet kažkaip viskas pradėjo suktis apie joje pavaizduoto „politologo“ personą. Šiame kontekste buvęs VSD vadovas M. Laurinkus pabrėžė, kad tokia ribota tiesa be pavardžių yra neprofesionalumo požymis, sudaro moksleiviškumo įspūdį ir panaši į nesuprantamą žaidimą, kuris sukuria pagrindą spekuliacijoms. Be to, kaip tvirtina „Lietuvos ryto“ žurnalistas D. Pancerovas rašinyje „VSD ataskaitoje – D. Grybauskaitės retorikos atspindžiai“ ir įvykį komentuojantys interneto lankytojai, kažkoks keistas šnipas – turėtų formuoti palankų Rusijai informacinį diskursą, bet savo publikacijose V. Putino politikos toli gražu neliaupsina. Taip pat rašinio autorius teigia, kad „departamentas ypač išdrąsėjo, kai jo vairininkė prezidentė D. Grybauskaitė, kaip jai būdinga, staigiai pakeitė politikos Rusijos atžvilgiu kursą – nuo vienpusiškų mėginimų imtis „pragmatiškos“ ar „perkrovimo“ politikos metėsi prie aštriai dešiniosios retorikos“. Pagaliau visi stebisi, kodėl, jeigu žinoma, kad Valerijus Katula yra agentas, jis neišsiunčiamas iš šalies. Trumpai sakant, klausimų – kaip visada su VSD – daugiau nei atsakymų, o tu aiškink, kad ne kupranugaris.
Antroje vietoje – JAV viceprezidento J. Bideno vizitas į Lietuvą. Jis turėtų šiek tiek nuslopinti mūsų šalyje kilusią įtampą dėl to, kad Baltijos šalys gali tapti kitu išprotėjusio V. Putino taikiniu. Vienas aukščiausių JAV vadovų darsyk patvirtino, kad penktasis NATO straipsnis galioja ir kad agresija prieš aljanso narį sulauks atsako. „Vilniuje esame kartu su jumis, esame visiškai pasiryžę teikti paramą. Telaimina Dievas jūsų tautas ir mūsų armijas“, – konstatavo J. Bidenas. Šiuo atveju galima būtų pasakyti, kad pastaruoju metu vakariečiai tik ir moka gražiai kalbėti, bet, atrodo, Vakarai ima suprasti, kad V. Putinas nejuokauja, todėl imasi konkrečių veiksmų bendro saugumo stiprinimo srityje (jau nekalbant apie vis griežtėjančias – kol kas politines – sankcijas). Tokiu būdu Rusijos prezidento žingsniai sustiprino vienu metu susilpnėjusius transatlantinius ryšius ir netgi Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pavyzdžiui, labai svarbu, kad Lenkijos gynybos ministerija pranešė atnaujinanti planus sukurti bendrą Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos karinę brigadą. Tegul nors bendra grėsmė (reali ar nereali) padeda grįžti prie strateginės partnerystės. Tuo pat metu pabrėžtina, kad tiek Europa, tiek Lietuva skeptiškai žiūri į ekonominių sankcijų Rusijos atžvilgiu įvedimą, nes jos, kaip tvirtino D. Grybauskaitė, Rusijos elito nepaveiks, o mūsų ekonomiką neigiamai paveikti gali. Staigmena: dešiniųjų, kurie nuolat kritikuoja už nepilietiškumą verslininkus, būgštaujančius dėl beatodairiškos Lietuvos užsienio politikos Rytuose, prezidentė prabilo apie politinį ir ekonominį atsargumą. Gal rinkimai ir žinia, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija gali tapti pirmosiomis šalimis, kurios praras teisę eksportuoti mėsą į Rusiją iš savo šaldyklų, paveikė. Trumpai sakant, karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį.
Trečioje vietoje – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimas trims mėnesiams stabdyti rusiškų „NTV Mir Lithuania“ programų retransliacijas. Kaip sakoma, atgal į praeitį – tas pats užsispyręs nenoras suprasti, kad draudimai nieko gero neduos, kaip „Pirmojo Baltijos kanalo“ atveju. Šiame kontekste vertas dėmesio interviu su pasaulinio masto žurnalistu V. Pozneriu, kuris pasakė du svarbius dalykus. Pirma, tokio pobūdžio sankcijos ir kalbos apie visų rusiškų kanalų uždraudimą, V. Poznerio nuomone, yra nedemokratiškumo požymis: jeigu žmonės nenori žiūrėti, jie nežiūrės, o baimė, kad Rusijos žiniasklaida juos užhipnotizuos, reiškia nepasitikėjimą savo visuomene. Antra, kaip paaiškino V. Pozneris, pateikdamas savo laidos JAV pavyzdį, ir Vakaruose yra informacinė propaganda bei cenzūra – tiesiog ten pasireiškimo laisvės koridorius platesnis nei kitur. Tai gal reikėtų stengtis, kad Lietuvoje jis irgi nesiaurėtų, kad paskui nereikėtų Rusijos užsienio reikalų ministerijos ataskaitose skaityti nemalonių žodžių apie ribojamą žodžio laisvę mūsų šalyje.
Užsienis
Pirmoje vietoje šią savaitę – Ukraina ir Rusija. Kijevas neteko Krymo. Tai – faktas. Tuo pat metu matosi naujos ukrainietiškos valdžios bejėgiškumas bandant pakeisti įvykių eigą. Ji turi ir nacionalinę ekonomiką gelbėti (o užsienio kreditoriai už paramą reikalauja socialiai nepopuliarių reformų), ir teritorinį valstybės vientisumą saugoti. Tačiau kol kas nesiseka. Veiksmuose – daugiausia desperacija (ko vertas vien ketinimas įvesti vizas Rusijos piliečiams, turint omenyje tai, kad Rusijoje dirba didžiulis kiekis ukrainiečių, siunčiančių pinigus į Tėvynę, arba faktiškai likimo valiai palikti Ukrainos kariai Kryme). Tuo metu V. Putinas jau nusitaikė į pietrytines Ukrainos teritorijas (kalbos apie federalizaciją – greičiausiai tik triukas, maskuojantis pasiruošimą platesnei karinei invazijai), ir baisiausia yra tai, kad, sprendžiant iš Rusijos caro (kitaip nepavadinsi) kalbų, Maskva nesiruošia sustoti kadaise prarastų žemių susigrąžinimo kelyje. Pažiūrėjus rusiškus kanalus darosi nejauku, nes imperinis entuziazmas ir ambicijos juose liejasi per kraštus. Kalbama apie globalią atsakomybę, gėrio kovą su blogiu ir panašius dalykus. Pagrindinė nuostata: iki šiol mes traukėmės – nuo šiol mes pereisime į kontrpuolimą. Šiame kontekste, kol dar nebaigta Ukrainos „byla“, turėtų rimtai susimąstyti Moldova, nes ji tikrai gali būti kita. Čia maždaug taip: arba jūs stojate į Eurazijos Sąjungą, arba mes jus po „referendumo“ prijungiame prie Rusijos Federacijos. V. Putinas kuria naują tikrovę be jokių taisyklių ir jo drąsa stebina (įdomu, ar jis tikrai pasiruošęs grįžti į šaltojo karo laikus ir kurti autarkišką valstybę). Vakarai, žinoma, irgi ne angelai (prisiminkime Libiją, Siriją), tačiau ten nebuvo prieita iki teritorijų prijungimo tokiu būdu, kaip tai padarė Rusija. Ir visa tai A. Duginas vadina „rusiškuoju pavasariu“. Gerai, kad yra NATO ir JAV ir kad mes esame aljanso nariai. Kitaip jau šiandien reikėtų pradėti ruoštis mobilizacijai, kad rytoj nebūtų per vėlu.
Antroje vietoje šį kartą – ir vėl Malaizijos boingo istorija, tik su naujomis – išskirtinai įdomiomis – detalėmis. Kol tęsiasi lėktuvo paieškos, paaiškėjo, kad juo skrido 20 amerikiečių kompanijos „Freescale Semiconductor“ darbuotojų (12 kinų ir 8 Malaizijos piliečiai). Oficialiai ši įmonė, kuri patvirtino minėtą faktą, užsiima elektroninės įrangos gamyba. JAV žiniasklaida pranešė, kad „Freescale Semiconductor“ vykdo ir karinius užsakymus – pavyzdžiui, kuria technologijas, kurios turėtų padaryti lėktuvus nematomus radarams. Teigiama, kad dingusiame boinge skrido būtent tuo užsiimantys specialistai (kelias dienas prieš skrydį JAV patentų biurui buvo pateikta paraiška dėl technologijos, kuri gali daryti objektus „nematomus“, keturi jos autoriai tapo pranykusio boingo keleiviais). Šiame kontekste keliama versija, kad lėktuve galėjo būti vykdomas eksperimentas, kuris pasibaigė tragiškai. O gal dar nepasibaigė? O gal kas nors nusprendė tiesiog pašalinti minėtos technologijos kūrėjus? Taip pat įdomu yra tai, kad „Freescale Semiconductor“ kompaniją valdo (įsigijo už 17,6 mlrd. dolerių) investicinis fondas „Blackstone Group“, kuris prieš 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius įsigijo Pasaulio prekybos centro pastatus. Štai tokia sąmokslo teorija. Arčiau realybės yra spėjimas, kad boingą galėjo užgrobti pilotai ar praeitoje apžvalgoje minėti du įtartini keleiviai, kurie pateko į lėktuvą ne su savo pasais, o baigėsi viskas sprogimu (galbūt įvykusiu dėl kovos tarp pagrobėjų ir keleivių). Palaukime.
Trečioje vietoje – referendumas Venecijoje dėl atsiskyrimo nuo Italijos kaip galimos naujos epochos simbolis. Daugiau kaip 60 procentų jo dalyvių pasakė „taip“ pastarajai idėjai. Ir nors įvykęs balsavimas neturėjo juridinės galios, jo rengėjai ketina pasiekti, kad kitą kartą viskas būtų realu. Atrodo, tik dabar pradeda aiškėti, ką padarė Kosovo (kur net referendumo nebuvo) precedentas. Europa ir JAV gali be perstojo sakyti, kad tai buvo išskirtinis atvejis, bet šiandien Vakarai jau ima suprasti, kokią Pandoros skrynią jie tada atidarė. Ar mūsų laukia naujas „suverenitetų paradas“? Sunku pasakyti, bet tai, kad didžiosioms valstybėms taps vis sunkiau tramdyti separatistines nuotaikas savo viduje, yra akivaizdu. Kaip pabrėžė neutrali Argentinos prezidentė: „Dauguma didelių valstybių, kurios pripažino Folklandų gyventojų teisę į apsisprendimą, šiandien nenori padaryti to paties Krymo atveju. Kaip jūs galite vadinti save pasaulinio stabilumo garantais, jeigu netaikote visiems tų pačių standartų? Vadinasi, Krymo gyventojai negali pareikšti savo valios, o Folklandų gyventojai gali? Juk tai visiškai nelogiška!“ Ne, tai logiška, jeigu taikytume dvejopų standartų logiką ir mėgautumės jos rezultatais, galvodami, kad man taip tikrai neatsitiks. O dabar, pavyzdžiui, Didžiajai Britanijai greitai gali tekti atsisveikinti su Škotija, ir niekaip neišsisuksi. O kas bus, jeigu rytoj atsiskirti nuspręs kokia nors JAV valstija ar Rusijos Federacijos respublika? Štai tokios geopolitinių žaidimų pasekmės. Tai ar verta buvo pradėti?
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
