Lietuva ir užsienis per savaitę

Pažiūrėjus CNN susidaro įspūdis, kad pasaulyje svarbūs tik du dalykai: krizė Ukrainoje ir dingęs boingas. Kasdien atsiranda vis naujų bylos aplinkybių, tačiau aiškumo jos neprideda. Nuotr. abcnews.go.com

Ar Lietuvai gresia pavojus ir kodėl mūsų verslininkams nepatinka šalies užsienio politika. Karo laukianti Ukraina ir dingęs boingas. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje šį kartą – diskusijos Lietuvoje apie Rusijos pavojų. Gruzija, Ukraina. Kas kitas – Moldova ir Baltijos valstybės? Kitaip sakant, jau baisu dėl kitos olimpiados. O dar čia provokacija (kitaip nepavadinsi) dėl Klaipėdos krašto. Šiame kontekste aktualūs du klausimai. Pirma, ar V. Putinas yra tiek išprotėjęs, kad puls NATO narius? Antra, ar mes ir aljansas esame pasiruošę apsiginti? Pradėkime nuo galo. Karine prasme Baltijos šalys yra labai pažeidžiamos dėl menkų karinių pajėgumų (pirmiausia karinės technikos srityje) ir geografinės padėties. Rusija gana greitai užims jų teritorijas, ir NATO bus sunku jas atsikovoti dėl kelių priežasčių: neilgos Lietuvos sausumos sienos su Lenkija, būtinybės operatyviai permesti į regioną dideles JAV pajėgas (nes būtent joms tektų pagrindinė mūsų gelbėjimo našta), Rusijos laivyno galimybės užblokuoti įėjimą į Baltijos jūrą, Suomijos ir Švedijos neutralumo (ir tai dar nekalbant apie politinės vienybės NATO viduje problemą). Tačiau visa tai – teoriniai pasvarstymai. Taip, Moldova vienareikšmiškai turėtų nerimauti. Tačiau karo su NATO V. Putinas tikrai nenori. Be to, ekonominė Rusijos politika Baltijos regione rodo, kad Maskva kuria alternatyvią infrastruktūrą, kad prekybos prasme įveiktų Lietuvą, Latviją ir Estiją. Galiausiai, pavyzdžiui, Lietuvoje kur kas paprasčiau papirkti tam tikras politines ar verslo jėgas negu kariauti. Trumpai sakant, panikuoti, kad V. Putinas svajoja vėl okupuoti Baltijos valstybes (juo labiau Lenkiją), neverta. Mūsų kariuomenė, žinoma, būtų patenkinta, jeigu padidėtų jos finansavimas. Bet keli šimtai milijonų situacijos iš esmės nepakeis, kaip ir keli papildomi JAV naikintuvai. Tačiau dėl viso ko NATO derėtų rimčiau pasiruošti atakai iš Rytų (tiek ant popieriaus, tiek vykdant plataus masto pratybas, galbūt įkuriant karinę bazę vienoje iš Baltijos valstybių), kad paskui, kaip Krymo atveju, nereikėtų sakyti, jog „plano nėra“.

Antroje vietoje – pirmosios naujienos tęsinys, susijęs su Lietuvos verslininkų požiūriu į šalies užsienio politiką. Kai kurie iš jų jau seniai būgštauja, kad Vilniaus kritika Maskvos ir / ar Minsko atžvilgiu komplikuoja jų verslą. Šią savaitę kai kurie pareiškimai buvo išskirtinai kategoriški. Pavyzdžiui, įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkas ir vadovas Vilius Kaikaris pabrėžė: „Kodėl mes veržiamės perduoti kažkieno balsą? Tegu jie perduoda patys. Mes jau dabar brangiausiai perkame dujas iš Rusijos, santykiai pašliję. Gal pagalvokime iš karto apie ateitį? Dabar už šildymą mokame dvigubai brangiau, negu reikėtų mokėti, gamybininkai taip pat moka dvigubai brangiau negu vokiečiai ar belgai. Jeigu negalime nieko padaryti, tai ir nekalbėkime. Turime vieną sukrypusį tanką, tai dabar galėsime sviestu pabūklus tepti“. Taip pat verslininkas pridūrė, kad jam buvo atvirai pasakyta Rusijoje: dešros, kurią vešite po mėnesio, jau nebegaminkite, nes lentynas greičiausiai užims draugai, kurie šiandien tyli, nereiškia aktyvios pozicijos. Savo ruožtu A. Butkevičius pranešė, kad Rusija nurodė kai kuriems Vakarų tiekėjams nebevežti krovinių per Klaipėdos uostą, o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Jonui Miliui nerimą sukėlė Rusijos veterinarijos tarnybos „Rosselchoznadzor“ svetainėje pasirodęs pranešimas, kad ketinama revizuoti sandėlius Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Aukščiau buvo minėta, kad Vakarų kapitalistai gerai apskaičiavo sankcijų Rusijai poveikį jų verslui ir nusprendė apsiriboti politinėmis priemonėmis. Vadinasi, jiems – kur kas turtingesniems nei mes – pinigėlis svarbesnis už principą. Tai nereiškia, kad turime nusilenkti Rusijai ir bijoti žodį ištarti, bet kol mūsų ekonomika (šiandien vis dar atsigaunanti po krizės) priklauso nuo didžiosios kaimynės, turime atsižvelgti į skaudžias geopolitines realijas, nes tai – darbo vietos ir žmonių likimai. Visuomet galima rasti būdą ir pasvertą kritinę poziciją išreikšti, ir santykių iki galo nesugandinti. Tačiau mūsų valdžia tingi galvoti, o paskui skundžiasi, kaip blogai išėjo, ir dar visą kaltę suverčia verslui, kuriančiam šalies gerovę. Vokietijos kanclerei greičiausiai svarbu, ką galvoja stambūs šalies verslininkai apie jos politiką, o mūsų politikams tai nelabai rūpi (tik tada, kai pasidaro visai sunku), – o turėtų.

Trečioje vietoje – prezidentės patikslinimai dėl Rusijos įtakos „darbiečiams“. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad pirmiausia ji kalbėjo apie V. Uspaskichą. Nelabai vykęs pasiaiškinimas, nes esmės tai nekeičia, kadangi L. Graužinienė ar A. Paulauskas puikiausiai gali atskleisti V. Uspaskichui turimą informaciją. Be to, jeigu „kaltas“ Viktoras, kodėl reikėjo nekviesti į susirinkimą L. Graužinienės? Kitaip sakant, arba kalti visi, arba niekas. Tuo pat metu pažymėtina, kad su šalies vadove susitikęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius G. Grina žurnalistams pasakė, jog negali komentuoti teiginių apie Darbo partijos įkūrėjo ryšius su Kremliumi, tik pridūrė, kad bet kokios kelionės į Rusiją gali būti traktuojamos kaip grėsmė, „kadangi niekas nežino, ką jis ten daro, ką veikia, ir niekas nežino, kas su juo kalba“ (juokingiau turbūt būti negali, nes tada pusė Lietuvos yra galimi Rusijos šnipai). Premjeras A. Butkevičius Prezidentūroje gavo atsakymą, kad „yra tam tikra informacija, bet ta informacija yra slapta“, t. y. nėra čia ko klausinėti. Tuo tarpu R. Paksas sakė, kad kol kas negavo atsakymo į savo raštišką kreipimąsi į D. Grybauskaitę. Tad klausimas greičiausiai bus iš naujo svarstomas koalicijos taryboje. Trumpai sakant, absurdo teatras tęsiasi, prezidentei akivaizdžiai bandant išsisukti iš nepatogios padėties. Tačiau vieną kartą reikėtų priversti Prezidentūrą rimtai pasiaiškinti dėl neapgalvotų kalbų, nes kitaip išeitų, kad D. Grybauskaitė yra kaip caras, kuris gali sau leisti kalbėti ir veikti nacionalinio saugumo srityje kaip nori be jokių pasekmių.

Užsienis

Pirmoje vietoje – vėl Ukraina. Krizinėse situacijose tiesą paprastai sako kariškiai, o karinės realijos leidžia daugiau ar mažiau tvirtai prognozuoti, kas gali įvykti toliau. Taigi, buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas Michaelas Gatesas dar kovo 9 d. pareiškė: „Krymo nebėr. Netikiu, kad Krymas išvengs Rusijos glėbio, o JAV neturi jokių tiesioginių karinių pasirinkimo galimybių, nes prezidentauja Barackas Obama, žmonių laikomas silpnu.“ JAV valstybės sekretorius vis kalba su Rusijos užsienio reikalų ministru, o traukinys važiuoja. Ekonominių Vakarų sankcijų Rusijai laukti neverta, nes kapitalistai jau viską apskaičiavo ir padarė išvadą, kad bus blogai. A. Jaceniukas nuvažiavo į JAV ir gavo moralinę paramą bei, kaip pasijuokė Rusijos žiniasklaida, „sausainius“ vargingai Ukrainos kariuomenei (kaip sakoma, „užsienis mums padės“), kuri bijo atakuoti Krymą, nes tuomet nebus kam ginti rytinių regionų. O jų klausimas šiandien aktualiausias. Ar Rusija apsiribos Krymu? Vargu. Tai patvirtina ir įvykiai Donecke, kur jos remiamos jėgos kelia politinę įtampą, kad sukurtų pretekstą karinei invazijai, ir eilinės karinės pratybos prie Ukrainos sienų. O jeigu dar „Dešinysis sektorius“ nuspręstų įvesti tvarką šalies rytuose, V. Putinas reaguotų nedelsdamas. Tokiu būdu ruoštis reikia blogiausiam scenarijui. Pabaigoje – dar keli įdomūs momentai. Pirma, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas A. Jakimenka davė interviu, kuriame papasakojo apie išskirtinį Lenkijos vaidmenį Maidano revoliucijoje. Šiuo atveju svarbus ne tiek Lenkijos kišimosi veiksnys (normali geopolitinė realybė), kiek faktas, kad Varšuva kartu su JAV yra Vakarų politikos avangarde, o mes – net ne jos pašonėje. Antra, Austrijoje pagal JAV užklausą buvo areštuotas žinomas Ukrainos oligarchas D. Firtašas. Greičiausiai taip Vašingtonas nusprendė padėti Kijevui, kuris pinigų visai neturi (dalį turbūt pasiliks sau už paslaugą). Štai tokios įdomybės. Reikia tikėtis, kad kitą savaitę neteks rašyti apie karą.

Antroje vietoje – žodžiai iš žinomo sovietinio eilėraščio: „Ieško gaisrininkai, ieško milicija, ieško, negali surast.“ Čia, žinoma, apie dingusį Malaizijos boingą. Taip, šis klausimas nelabai siejasi su tarptautine politika, bet ignoruoti jo negalima. Pažiūrėjus CNN susidaro įspūdis, kad pasaulyje svarbūs tik du dalykai: krizė Ukrainoje ir dingęs boingas. Kasdien atsiranda vis naujų bylos aplinkybių, tačiau aiškumo jos neprideda. Nuo tada, kai lėktuvas dingo iš radarų, jis dar galėjo skraidyti nežinia kur keletą valandų. Todėl jo paieškos zona labai išsiplėtė. Paslaptingumo istorijai prideda faktas, kad du keleiviai pateko į orlaivį su padirbtais pasais. Tuo pat metu kelias dienas nuo jo dingimo veikė keleivių telefonai. Kai kas net sako, kad boingą pagrobė ateiviai ir po kurio laiko grąžins. Trumpai kalbant, intriga.

Trečią vietą išsirinkti buvo gana sunku. Iš pradžių pasirodė žinia, kad Libijoje nepaklūstantys valdžiai sukilėliai nusprendė parduoti jų kontroliuojamą naftą Šiaurės Korėjai, kas puikiausiai demonstruotų, kuo baigėsi Vakarų intervencija į šią šalį. Štai tokia dabar ten „demokratija“. Vėliau Irako ministras pirmininkas N. al Malikis pareiškė, kad Kataras ir Saudo Arabija atakuoja jo šalį tiesiogiai ir per Siriją. Tokiu būdu Bagdadas iš esmės prisijungia prie Teherano ir Damasko stovyklos, kuri jau seniai kariauja su minėtomis valstybėmis, remiančiomis sunitiškas teroristines grupuotes. Ir vis dėlto – arčiau mūsų. Įvykių Ukrainoje kontekste pasirodė žinia, kad NATO gali sustiprinti bendradarbiavimą su Gruzija, pasiūlydama jai stojimo į aljansą planą. Problema šiuo atveju yra ta, kad jeigu bus svarstomas Gruzijos stojimas į NATO, iškils ir jos teritorinio vientisumo klausimas. Kitaip tariant, Tbilisis vargu ar yra pasiruošęs įstoti į aljansą ir atsisakyti Abchazijos bei Pietų Osetijos. Kita vertus, gal verta apie tai pagalvoti, nes rytoj V. Putinas gali nuspręsti pakeisti valdžią Gruzijoje, kad ji „įstotų“ į Eurazijos sąjungą. Tuo pat metu gruzinams reikia suprasti, kad Vakarai irgi žaidžia tik sau naudingus žaidimus (kokius, galėtų priminti M. Saakašvilis). Na, ir desertui: Federalinis tyrimų biuras išslaptino 1945 m. dokumentus, kurie įrodo, kad Adolfas Hitleris ne nusižudė Berlyne, o, apie tai žinant JAV vyriausybei, pabėgo į Argentiną, kur dar ilgai gyveno Andų kalnuose. Čia, kaip sakoma, be komentarų (nors Amerikos ekonominė parama ir santykiai su nacistine Vokietija yra išskirtinio dėmesio vertas klausimas).