Lietuva ir užsienis per savaitę

Nuotr. EPA-ELTA

Viską užgožianti Ukraina ir nesibaigiančios žemės referendumo kančios. Korėjietiška Lietuvos energetinė „nepriklausomybė“ ir škotiškas laisvės troškimas. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Premjeras A. Butkevičius mano, kad dėl referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams reikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Liberalų sąjūdis su skundu jau kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti priimtą Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimą dėl referendumo rengimo, įpareigojant VRK šį klausimą spręsti iš naujo ir sustabdant ankstesnio VRK sprendimo galiojimą. Prezidentė D. Grybauskaitė patvirtino: „Lietuvos žemė pirmiausia turi priklausyti Lietuvos žmonėms, ir būtinas įstatymas, kuris užtikrintų saugiklius, kaip visose europinėse valstybėse yra padaryta jau seniai, kad žemė, ypač dirbamoji žemė, žemės ūkio paskirties žemė, pirmiausia priklausytų tos šalies piliečiams. Manau, kad vienokiu ar kitokiu būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Seimas užtikrins.“ Išvada paprasta – sistema gražiai kalba, daug žada (prisiminkime pažadą netrukdyti referendumo rengimui), bet referendumo nenori, bijo referendumo. Aiškinama, kad VRK sprendimas nėra tinkamai apibrėžtas, siekiama apsieiti saugikliais ir pasinaudoti tęsimais, kad būtų užkirstas kelias žmonių valios pasireiškimui – ne tik dėl žemės, bet ir dėl referendumo tvarkos. Bet Seimas galutinio žodžio dar neištarė, ir referendumo iniciatoriai pasiduoti nesiruošia.

Antroje vietoje – tolesnė Lietuvos kova dėl energetinės nepriklausomybės. Praeitą savaitę D. Grybauskaitė net nuvyko į Pietų Korėją, kur dalyvavo Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivo „Independence“ (liet. „Nepriklausomybė“) inauguracijos ceremonijoje ir pažymėjo: „Ši diena yra istorinė Lietuvai. Laivas gražiu simboliniu vardu „Nepriklausomybė“ yra realus žingsnis į energetinę mūsų nepriklausomybę ir saugumą. Tai reiškia, kad mes turime alternatyvą ir daugiau niekas negalės mūsų šantažuoti aukštomis dujų kainomis, per energetiką daryti įtakos mūsų politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Tai ne tik teisingos kainos mūsų žmonėms, tai ekonomiškai stipresnė ir konkurencingesnė Lietuva.“ Tuo metu Latvijos premjerė Laimduota Straujuma dar negali pasakyti, ar šalis pirks dujų iš lietuviško terminalo, net jeigu jos būtų pigesnės nei „Gazprom“. Anot jos, tai priklausys nuo ekonominių rodiklių. Pažymėtina, kad yra tikimybė, jog Latvijos parlamentas ketveriems metams uždarys nacionalinę dujų rinką, ir tuomet nė vienas šalies vartotojas negalės nusipirkti dujų per Lietuvos SGD terminalą. Ir vėl klausimas – kur dėsime suskystintas dujas, kad terminalas neveiktų nuostolingai? O čia dar „Gazprom“ pagaliau atsiuntė raštiškus pasiūlymus, kuriuos dabar svarstys ekspertai ir kurie galimai tiks mūsų valstybei. Tai ar mes žinome, kiek dujų ir iš kur mums reikia? Kartais susidaro įspūdis, kad iš pradžių darome, o paskui galvojame.

Trečioje vietoje šį kartą – lenkiškas klausimas. A. Butkevičius tvirtina, kad susitikimas su kolega iš Lenkijos D. Tusku turėtų įvykti, bet pastarasis teigia, kad jis būtų prasmingas tik tuomet, jeigu Vilnius rodytų „aiškiai geresnę valią“ tautinių mažumų atžvilgiu. Tuo pat metu aštriais pasisakymais pasižymintis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis pasakė aiškiai: „Malonu, kad Lietuvos premjeras pasirengęs susitikti ir kalbėti, bet būtų dar geriau, jei Lietuva išspręstų bent vieną per 20 metų pribrendusią problemą.“ Vienas iš aktualiausių klausimų šiame kontekste – tautinių mažumų įstatymas, kurį kuo skubiau priimti reikalauja Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lenkijos politikai. Po susitikimo su Lietuvos tautinių bendrijų, Tautinių bendrijų tarybos ir akademinės visuomenės atstovais premjeras A. Butkevičius pranešė, kad „Tautinių mažumų įstatymo projektas turėtų būti baigtas artimiausiu metu rengti“. Tačiau tas procesas niekaip nesibaigia, o komplikuotų Lietuvos santykių su Lenkija pasekmės akivaizdžios: Oranžinės revoliucijos metu šalių lyderiai stovėjo ant vienos scenos Kijeve susikabinę rankomis, tuo tarpu šiandien Lenkijos premjeras nerodo didelio noro bendrauti, o Ukrainos įvykiuose Vilnius, skirtingai nuo Varšuvos, kažkur pakraštyje. Tai gal laikas spręsti problemas iš esmės ir grįžti prie strateginės partnerystės?

Užsienis

Tiek jau pasakyta apie vargšę Ukrainą. Blogiausia, kad iš tiesų niekam nerūpi šalies kaip tokios interesai. V. Janukovyčius ir opozicija kovoja dėl valdžios, Rusija ir Vakarai – dėl geopolitinės įtakos (todėl nenuostabu, kad rusiškoje ir vakarietiškoje – taip pat Lietuvos – televizijoje dominuoja didžiąja dalimi vienpusiška propaganda), o ukrainiečiai tiesiog žūsta nuo kulkų. Susitarimas lyg ir pasiektas, bet ar jis padės užbaigti krizę? Vienareikšmiškai pasakyti sunku, bet pasirašyta susitaikymo sutartis gali tapti fatališka opozicijos klaida. Teoriškai (remiantis „spalvotos revoliucijos“ vadovėliu) ji iki galo turėjo siekti V. Janukovyčiaus atsistatydinimo. O dabar: a) neaišku, kaip ir kada įvyks pirmalaikiai prezidento rinkimai (jeigu metų pabaigoje, tai dabartinio šalies vadovo kadencija priartės beveik prie pabaigos, ir jis mažai ką praras); b) apie pirmalaikius Rados rinkimus nekalbama, vadinasi, Regionų partija toliau kontroliuos parlamentą; c) jeigu bus sudaroma nacionalinio pasitikėjimo vyriausybė, opozicionieriai turės prisiimti dalį atsakomybės dėl padėties šalyje, taigi kaltas dėl visko bus ne tik V. Janukovyčius; d) konstruktyvi opozicija turės atsiriboti nuo radikalų (t. y. pagrindinės Maidano jėgos), kurie e) atrodo, nesiruošia vykdyti susitarimų tarp realiai nekontroliuojančių situacijos Maidane veikėjų; f) opozicija, kaip pastebi dauguma ekspertų, yra nevieninga ir ryškiai nepasiruošusi rinkimams, o be to – kas balsuos už tokį personažą kaip A. Jaceniukas, jau nekalbant apie tai, kad pietinėje ir rytinėje Ukrainoje neapykanta „vakariečiams“ pasiekė aukščiausią lygį. Tokiu būdu nepanašu, kad V. Janukovyčius pralaimėjo. Taip, jis prarado dalį rėmėjų dėl savo neryžtingumo, bet kai ateis metas rinktis tarp dabartinio prezidento ir kokio O. Tiahnyboko ar net V. Kličko, jie rinksis mažesnį blogį, nes opozicijos kursas jiems iš principo nepriimtinas. Be to, jei bus sudaroma nacionalinės vienybės vyriausybė, opozicionieriai turės pademonstruoti savo valdiškus sugebėjimus, kurie yra niekiniai, kas neišvengiamai numuš jų reitingą. Trumpai sakant, jeigu pasiekti susitarimai bus vykdomi, Maidanas pralaimės, nes turės išsiskirstyti, ir protestinis impulsas užges. Tačiau niuansas yra tas, kad realiais Oranžinės revoliucijos lyderiais buvo daugiau ar mažiau adekvatūs politikai, o šiandien tai – Dešinysis sektorius, kuriam nerūpi, ką ten nusprendė Senia, Vitalikas ir Vitia. Tad istorija dar nebaigta.

Antroje vietoje šį kartą – dviejų derybų Artimuosiuose Rytuose – dėl Sirijos ir dėl Irano branduolinės programos – tęsinys. Pirmuoju atveju, kaip ir galima buvo tikėtis, pažangos mažai. Kaip pažymėjo proceso liudininkai, jis labiau priminė apsikeitimą ultimatumais negu kompromiso paiešką. Kalbant detaliau, opozicija reikalauja B. al Asado atsistatydinimo, o jis palikti savo posto nesiruošia. Dar daugiau, kaip pareiškė JAV valstybės sekretorius J. Kerry, Sirijos prezidentas nori užbaigti konfliktą kariniu būdu su Rusijos, Irano bei „Hezbollah“ pagalba, ir tai visiškai suprantama – vakarietiškos atakos grėsmės nebėra, o sąjungininkų pagalba liko. Taip pat B. al Asadui naudinga, kad visas pasaulio dėmesys šiandien nukreiptas į Ukrainą, ir jis gali ramiai tęsti opozicijos naikinimą, o derybose su Maskva užnugaryje vaizduoti norą susitarti. Skirtingai nuo Sirijos, Irano atveju viskas atrodo kur kas pozityviau, ir JAV delegacija yra patenkinta „šešeto“ pozicijos vienybe bei derybų pažanga. Įdomu, pastaruoju atveju Vašingtonui sekasi surasti bendrą kalbą su Kremliumi ir Teheranu, o Sirijos klausimu ne, nors atvejai iš esmės neatsiejami. Vadinasi, kažkur Amerika gudrauja, ir apsimeta ji turbūt greičiausiai kritikuodama Damaską, t. y. reikalauja B. al Asado pasitraukimo dėl vaizdo, o realiai uždarė sau šitą bylą. Štai tokios Artimųjų Rytų kryžkelės.

Trečioje vietoje šią savaitę – sunkus Škotijos kelias į nepriklausomybę. Kaip parodė vasario 20-ąją paskelbta sociologinė kompanijos „Survation“ apklausa, jos nori vis daugiau škotų. Palyginti su sausio mėnesį atliktu „Survation“ tyrimu, palaikančiųjų Škotijos nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės (JK) padaugėjo šešiais procentiniais punktais – iki 38 proc. 16 proc. apklaustųjų teigė nežinantys, ko reikia Škotijai. 47 proc. škotų norėtų toliau būti priklausomi JK sudėtyje. Matydama, kad reikalas darosi rimtas, Didžiosios Britanijos valdžia ima spausti Edinburgą vis labiau. Pavyzdžiui, pastarasis net nepriklausomybės atveju ruošėsi palikti svarą, bet Londonas teigia, kad to nebus. Taip pat neaišku, kaip bus su škotų skola atsiskyrimo atveju. Tuo pat metu Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso pažymėjo, kad savarankiškai Škotijai „bus labai sunku, jeigu iš viso įmanoma“, tapti ES dalimi. Trumpai sakant, visi škotus gąsdina, nes patys bijo jų sprendimo, ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek todėl, kad tai bus nepalankus precedentas visai Europos Sąjungai. O škotai neprapuls. Žinoma, atsiskyrimo procesas bus gana komplikuotas, tačiau jis Škotijai turi ne tik minusų, bet ir pliusų (pavyzdžiui, ji turės savo naftos). Pagaliau laisvės troškimas kartais yra stipresnis už bet kokius sunkumus. Spręsti škotams.