Lietuva ir užsienis per savaitę

Sausio 13-oji, premjero pažadai ir konservatorių perspėjimas Lietuvai. Tuo tarpu Amerika turi vis daugiau problemų su sąjungininkais. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Akimirka iš Laisvės gynėjų dienos 23-iųjų metinių: Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Nuotr. Eltos

Lietuva


Pirmoje vietoje šią savaitę tragiškų Sausio 13-osios įvykių minėjimas, kurį apkartino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) poelgis. Pirmiausia reikėtų su pagarba prisiminti tautos ryžtą ir vienybę, kovojant už nepriklausomybę. Antra, politika yra be galo ciniškas reikalas, tačiau ir joje galioja tam tikros nerašytos taisyklės. Savaime suprantama, kad LLRA siekia didinti savo reitingus, ir konflikto eskalavimas jai yra naudingas; nėra konflikto, nėra kuo spekuliuoti. Tačiau yra dienų, kada privalu elgtis pagarbiai. Net D. Grybauskaitė per Laisvės gynėjų dienos minėjimą ištiesė ranką L. Graužinienei. Kitaip tariant, kokia provokuojanti ar nepagarbi LLRA supratimu bebūtų V. Landsbergio kalba, lenkai neturėjo palikti salės. Taip pat nesolidžiai atrodo jų kalbos apie tai, jog tautinių mažumų ištikimybė nepriklausomai Lietuvai, padorus ir sąžiningas darbas Lietuvos labui nėra įvertinti. Kita vertus, jeigu V. Tomaševskis sugeba tapti Seimo ir Europarlamento nariu, vadinasi, šalies tautinių mažumų gretose slypi kažkoks nepasitenkinimas. Lietuvos valdžios uždavinys šiame kontekste yra konstruktyviai sureaguoti į jų lūkesčius, kompromisiniais sprendimais sumažinti įtampą, kad LLRA turėtų kuo mažiau progų aiškinti Europai, kaip sunkiai tautinėms mažumoms gyvenasi Lietuvos Respublikoje. Gaila, kad kalbėti apie tai tenka, minint kovos už laisvę didvyrius.

Antroje vietoje euro įvedimo Lietuvoje epopėjos tęsinys. Ji, kaip rodo praktika, vienokia ar kitokia forma tęsis visus metus. Šį kartą dėmesio vertas be galo drąsus premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas. Į klausimą, ar atsistatydintų, jeigu kitais metais euro įvesti nepavyktų, premjeras atsakė: „Tai aišku, tai šitos Vyriausybės vienas strateginių tikslų.“ Iš tiesų sunku suprasti, kodėl paprastai labai atsargus Ministras Pirmininkas davė tokį pažadą. Juk euro įvedimas pirmiausiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties. Vadinasi, premjeras tiki šalies ekonomikos perspektyvomis, ir tai džiugina. Ekonomistai irgi prognozuoja, kad Mastrichto kriterijus pavyks įgyvendinti, bet prieš akis dar visi metai, o pažadas jau duotas. Kartu jis iš esmės reiškia, kad apie referendumą euro įvedimo klausimu galima pamiršti, nes tuomet (turint omenyje nevienareikšmiškas visuomenės nuotaikas šiuo klausimu) A. Butkevičius atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. Na, o koalicijos partneriai, žinoma, pritarė, kadangi pirmi nesėkmės atveju reikalaus premjero galvos (jau nekalbant apie opoziciją ir prezidentę, kuri greičiausiai bus ta pati). Tačiau net ir nesėkmės atveju A. Butkevičius turi šansų išlikti savo poste, kadangi Lietuva yra tokia šalis, kur politikų duodami pažadai, atėjus laikui juos vykdyti, kažkaip stebuklingai pamirštami. Pavyzdžiui, kadaise tas pats A. Butkevičius žadėjo, kad atsižvelgs į referendumo rezultatus dėl atominės statybos, o šiandien sako, kad politinės valios tęsti VAE projektą vyriausybei netrūksta. Dėl visa ko prisiminkime sausio 14 d.

Trečioje vietoje Konstitucinis Teismas (KT), kuris prezidentės prašymu išaiškino, kad, pagal Konstituciją, Seimas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas apie savo konstitucinių funkcijų vykdymą. Anot KT, tokios pareigos nustatymas reikštų kišimąsi į prokurorų veiklą, prokurorų nepriklausomumo varžymą. Dalia Grybauskaitė iš karto džiaugsmingai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas sustabdė antikonstitucines Seimo iniciatyvas, ir jo sprendimas užtikrins teisėsaugos nepriklausomybę nuo politinių grupių interesų. Parlamento narius KT pozicija nustebino. Pavyzdžiui, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas pasakė, jog dabar kyla klausimas, ar Lietuva vis dar yra parlamentinė respublika. Tik konservatoriai, antrindami prezidentei, pareiškė, kad dabar su teisėsauga problemų turintys valdantieji negalės paversti generalinio prokuroro „kišeniniu“. Teoriškai gyvename teisinėje valstybėje, kur Konstitucinio Teismo sprendimas turėtų būti gerbiamas – patinka jis kam nors ar ne. Tik pastaruoju metu vis mažiau tikisi, kad gyvename teisinėje valstybėje. Tas pats KT kartą priėmė sprendimą, dėl kurio teko raudonuoti Europoje, kur Rolandas Paksas įrodė savo tiesą. Galbūt, konkrečiai prezidentės kreipimosi atveju KT išvada buvo objektyvi, tik dabartinis generalinis prokuroras elgiasi kažkaip keistai, o prezidentė kažkodėl mano, kad jis dirba gerai, ir Seimas nieko negali su tuo padaryti. Tai gal laikas keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką? Teisinė valstybė to nedraudžia.

Užsienis


Eidamas 86-uosius metus mirė buvęs Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas, kuris nuo 2006 m. buvo paniręs į komą. Jis buvo tikrasis savo šalies didvyris (pavyzdžiui, Šešių dienų kare 1967 m.), kurį gerbė ir draugai, ir priešai. Jis atėjo į valdžią kaip griežtos politikos arabų atžvilgiu šalininkas, bet 2005 m. šokiravo visus sprendimu vienašališkai išvesti Izraelio karius ir naujakurius iš Gazos ruožo. Pasaulis tokį A. Šarono žingsnį pasveikino, bet jo partija „Likud“ skilo (nepatenkintųjų lyderiu tuomet tapo dabartinis Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu), ir premjeras prarado dalies ministrų kabineto pasitikėjimą. Šalis atsidūrė politinėje krizėje, o A. Šaronas – ligoninėje dėl insulto. Galbūt, tai sunkių išgyvenimų pasekmė; galbūt, žydų ultranacionalistų prakeiksmo už naujakurių išvedimą iš Gazos ruožo rezultatas (beje, jie buvo pasiuntę panašų religinį prakeiksmą ministrui pirmininkui Icchakui Rabinui prieš tai, kai ultranacionalistų žudikas Ijgalas Amiras nušovė jį taikioje demonstracijoje 1995 m.), o gal su A. Šaronu susidorojo politiniai oponentai, nes jo „vienašališko atsiskyrimo“ planas faktiškai suskaldė šalį. Kaip ten bebūtų, jis liks Izraelio ir pasaulio atmintyje kaip išskirtinė asmenybė.


Antroje vietoje šią savaitę Amerikos nesutarimai su sąjungininkais. Pirma, neregėto masto diplomatinį skandalą išprovokavo Indijos generalinio konsulo pavaduotojos suėmimas Niujorke ir jos pasodinimas į areštinę už tai, kad mokėjo savo namų tvarkytojai indei triskart mažesnį atlyginimą nei priklauso Niujorke. Viskas baigėsi tuo, kad JAV atšaukė vieną savo diplomatą iš Delio, nes to paprašė Indija, kai Vašingtonas išsiuntė ginčo centre atsidūrusią indų pasiuntinę. Žinoma, diplomatiniai santykiai tarp šalių nenutruks, bet draugystė nukentėjo, o tai reiškia, kad Amerika gali prarasti pelningus karinius kontraktus, o svarbiausia – rimtą sąjungininką geopolitiniame žaidime su Kinija. Toliau Izraelis, kurio gynybos ministras Mošė Jalonas pareiškė, kad JAV valstybės sekretorius Dž. Keris elgiasi vedamas „netikslingos manijos ir Mesijaus entuziazmo ir nieko negali pamokyti apie konfliktą su palestiniečiais“. Pasak M. Jalono, saugumo planas, kurį Dž. Keris pristatė Izraeliui, „nevertas popieriaus, ant kurio yra parašytas“. Vėliau Amerikos, žinoma, buvo atsiprašyta, bet tokiu žingsniu Izraelis, greičiausiai, dar kartą norėjo parodyti Vašingtonui savo nepasitenkinimą jo vykdoma politika regione (pirmiausia, Irano atžvilgiu). Tiesą sakant, Izraelio ir Amerikos draugystė jau seniai pasidarė komplikuota, ir pastarieji įvykiai rodo, kad pagerėjimas nenusimato. Pagaliau, toliau komplikuojasi JAV santykiai su Vokietija, kuri reikalauja pasirašyti „nešnipinėjimo susitarimą“. Pastarasis gali tapti precedentu, todėl Vašingtonas nedega noru jo pasirašyti, bet tai gali atsiliepti deryboms dėl transatlantinės laisvos prekybos zonos. Jeigu sudėtume visus išvardintus gabaliukus į vieną paveikslą, pamatytume, kad pastaruoju metu Amerikai vis sunkiau sekasi surasti bendrą kalbą su sąjungininkais, kurie elgiasi vis tvirčiau santykiuose su kol kas dar supervalstybe.


Trečioje vietoje Rusijos URM ataskaita apie žmogaus teisių padėtį ES valstybėse, kurioje kritikuojama ir Lietuva (tekstą galima rasti ČIA). Dokumente tvirtinama, kad mūsų šalyje vis dar sudėtinga situacija tautinių mažumų srityje, stiprėja nacionalizmo ir neonacizmo apraiškos, kas nenuostabu, kadangi valdžia kryptingai falsifikuoja istoriją. Taip pat minima istorija su laida „Žmogus ir įstatymas“ apie Sausio 13-osios įvykius ir jos pasekmės Pirmam Baltijos kanalui, ginamas Algirdas Paleckis ir Petras Gražulis, kuriam „uždraudė laisvai išsakyti savo nuomonę apie seksualinių mažumų atstovų paradą“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija aiškina, kad Rusijos pateikta informacija yra neobjektyvi ir klaidinga. Tuo tarpu Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Mantas Adomėnas ir Liutauras Kazlavickas dar anksčiau kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius dėl bandymų kompromituoti šalies Prezidentę bei valstybę ir pasiūlė neatidėliojant organizuoti parlamentinę diskusiją, kurioje, be visa ko, būtų aptarta, kaip apsisaugoti nuo to, kad atskiri Seimo nariai ar politikai sąmoningai ar nesąmoningai netaptų tokių „minkštųjų galių“ realizavimo įrankiais (greičiausiai turimas omenyje signataras Z. Vaišvila ir jo iniciatyva dėl apkaltos prezidentei). Šiame kontekste galima pažymėti, jog konservatoriai dažnai perlenkia lazdą su Rusijos demonizavimu ir liaudies priešų ieškojimu šalies viduje. Tačiau tuo pat metu negalima ignoruoti fakto, kad Rusija iš tiesų nuosekliai informaciškai puola Vakarus (gerai pasimokė iš jų), taip pat Lietuvą. Tai „informacinio karo“ klasika, kai iš tiesų diskutuotini klausimai interpretuojami tendencingai, sureikšminant naudingus negatyvius jų aspektus. Kadangi simetriškai atsakyti Lietuva nelabai gali, reikia bent jau stengtis, kad oponentas turėtų kuo mažiau pretekstų mus kritikuoti. Mes dažnai vietoj to, kad spręstume įsisenėjusias problemas, vaizduojame, kad viskas gerai (ar tai būtų lenkų tautinės mažumos klausimas, ar istorija su referendumu dėl žemės), o vėliau stebimės, kad mus kritikuoja ne tik Rusija, bet ir tarptautinės žmogaus teisių apsaugos institucijos.