2019 m. gruodžio 10 d.

 

Kur „Kovos“ grupė klysta (atsakymas Mariui Jonaičiui) I d.

5
Paskelbta: 2019-05-15 11:17 Autorius: Juozas Mickevičius

Prieš kurį laiką pradėjo eiti mėnesinis laikraštis-lapelis „Kova“. Anot jo kūrėjų, tai yra marksistinis leidinys. Žodžiu – laikraštis, kurio strategiją bei idėjinį kryptingumą apsprendžia būtent marksistinė pasaulėžiūra. Visa tai, aišku – puiku. Nes tokio resurso Lietuvos publikai trūksta. Visgi šio projekto veiklą, pačią jo koncepciją grindžiančios prielaidos paliko vietos rimtoms abejonėms, kurios, savo ruožtu, mūsų draugų gretose išprovokavo principinę diskusiją.

I

Tačiau jai, kaip ir pasireiškusioms priešingoms pozicijoms suprasti, pirmiausiai reikia pradėti nuo reikalo pradžios. Tą ir padarysime pradėdami nuo „Kovos“; nuo laikraščio ir jo koncepcijos.

Štai Lietuvoje jau kuris laikas, kaip pamažu gausėja palyginti nedidelės marksistų gretos. Prie šito prisidėjo ir „Kibirkštis“. Betgi konkretesnės veiklos kaip trūko, taip trūksta. Tad natūraliai kyla klausimas – ką daryti?

Į jį „Kovos“ iniciatoriai atsako taip: mums, marksistiniams inteligentams, reikia sueiti drauge ir pradėti leisti laikraštį, kuris, viena vertus, taptų organizacine mūsų gretų ašimi, o antra vertus – suteiktų mums tribūną kreiptis į mases.

Idėja graži. Iš ties reikia organizuotis, o be centro, apie kurį viskas suktųsi – tai vargiai įmanoma. Teisingai. O visuomenės be masių juk nepakeisi. Atminkime klasiką – idėja tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases (K. Marksas) [1]. Vėlgi, teisingai.

Tačiau tai tik formaliai, logiškai teisinga schema. Savaime ji gali būti veiksminga, bet gali būti ir niekinė. Viskas priklauso nuo to, kokia bus šios teorinės abstrakcijos konkretika. Žodžiu, turinys.

Kaip nekeista, „Kova“ tokį turinį lyg ir siūlo.

Pirma – sudaryti ir plėsti leidinio redkolegiją, kaip centrinį, vadovaujantįjį mūsų gretų organą, apie jį telkti rašytojus, maketuotojus, laikraščių-lapelių platintojus, taip skleidžiant ištisą tinklą Lietuvoje.

Antra – orientuoti leidinį į pramonės darbininkus, agituojant juos vienytis į profesines sąjungas ekonominei kovai (dėl kolektyvinių sutarčių, didesnių atlyginimų, trumpesnių darbo valandų ir t. t.) su kapitalistiniais darbdaviais.

Ypač akcentuojamas būtinumas leidžiamoje medžiagoje koncentruotis ties (kone išimtinai) ekonominiais klausimais, kurie būsiantys „liaudžiai suprantami“. Pačių aštriausių idėjinių klausimų, pvz. – Tarybų Sąjungos ir apskritai istorijos, revoliucijos, komunistinės visuomenės ir pan. nekeliant ir paliekant ratelių diskusijoms.

Metus iš metų taip veikdami esą paskleisime Lietuvos dirbančiųjų tarpe atitinkamą klasinę sąmonę, kuri taps prielaida iškilti socialistiniam-komunistiniam politiniam judėjimui.

II

Tokia, bendrai imant, yra „Kovos“ laikraščio-lapelio koncepcija.

Niekas neginčijo, kad pati mintis marksistams leisti laikraštį - sveikintina. Konkrečiai, kad jis tiek kaip organizacinis, tiek kaip propagandinis įrankis mums iš tiesų reikalingas. Tik kažin – ar savalaikis.

Todėl, kad „ėjimas į mases“, t. y., išėjimas su agitacine-propagandine medžiaga, jei tik nenorima apsijuokti, privalo remtis labai konkrečia analize, tikslia ir situacijai adekvačia strategija bei taktika. Žodžiu, reikalinga aiškiai įsisąmoninta ir suformuluota teorinė bazė.

Tokią mano turį draugai, inicijavę „Kovos“ leidimą. Bet kaip tik tokiu jų manymu buvo garsiai suabejota nurodžius, kad leidinio koncepciją grindžiančios prielaidos – iš esmės klaidingos.

Konkrečiai kaip ir kodėl – pamatysime iš vieno pagrindinių „Kovos“ entuziastų, drg. Mariaus Jonaičio parašyto straipsnio „Nematomas“ proletaras ir kritika saviems“, kuriuo jis pabandė tiek apginti savo pažiūras, tiek paauklėti nuo tariamai teisingo kelio nukrypusius kolegas.

Straipsnis prasideda kvietimu „kritiškai įvertinti mąstymo klaidas, kurios trukdo naujai suvokti esamą situaciją Lietuvoje“. Autoriaus manymu, šių klaidų esmė – įsitikinimas, kad Lietuvoje jokio proletariato nėra, jog profsąjungų nesukursi, o jų kova būsianti pralaimėta, nespėjusi kaip reikiant net prasidėti.

Tiesa, tuo tarpu, tokia, kad Lietuvoje proletariatas ne tiktai yra, bet dargi auga. Dar daugiau, kad čia esama ir darbininkų judėjimo, t. y. stichinio jų pasipriešinimo kapitalistams. Žodžiu, yra visos sąlygos – ir proletariatas, ir dirbančiųjų bruzdėjimai. Tiesiog dalis marksistų nenori šito matyti, kad pateisintų tariamą savo neveiklumą.

III

Tokias tezes drg. Jonaitis, apkaltinęs savo oponentus „intelektualiniu tingumu“, mėgina įrodinėti pasitelkdamas Lietuvos apdirbamosios gamybos atvejį. Jis nurodo, kad 2014 m. joje buvę 198,7 tūkst. „darbininkų“, o 2018 m. – jau 219,7 tūkst. [2]. Vadinasi, per 4-eris metus „Lietuvoje atsirado 21 tūkst. proletarų“ (M. J. žodžiai – aut. past.). Visgi toks tvirtinimas – mandagiai tariant abejotinas.

Pradėkime tuo, kad autorius daro grubią metodologinę klaidą, „proletarams“ priskirdamas kone bet kurį samdomą darbuotoją. Kol iš tiesų yra toli gražu ne taip.

Klasę marksizmas apibrėžia pagal istoriškai susiklosčiusiam visuomeninės gamybos būde veikiančios „didelės žmonių grupės“ (V. Leninas) užimamą vietą santyky su: 1) gamybos priemonių nuosavybe, 2) visuomeninio darbo organizavimu, t. y. valdžia; 3) visuomeninio produkto paskirstymu [3].

Proletariatą daro proletariatu ne vien 1-asis kriterijus. Bet ir 2-as su 3-iu. Jis ne tik parduoda savo darbo jėgą, bet priklauso visuomenės „apačiai“ tiek valdžios, tiek visuomeninio produkto paskirstymo atžvilgiu. Tokia jo apibrėžtis. Tokia esmė. O neatsižvelgimas į kurį nors iš šių aspektų būtinai baigiasi absurdu.

Pvz. – jei imsime vien tik pirmutinį kriterijų (t. y. santykį gamybos priemonių nuosavybės atžvilgiu), „proletaru“ galėsime pavadinti nors ir 5 tūkst. eurų mėnesinį atlyginimą gaunantį įmonės direktorių vien dėl to, kad jis – samdomas darbuotojas. O jei turėsime omeny 2-ąjį ir 3-iąjį kriterijus, greitai suprasime, kad joks jis ne proletaras. Nes jo atlyginimo fondą sudaro kitų, būtent proletarų kuriamos vertės nusavinimas. Todėl net nebūdamas kapitalistu, toksai asmuo visgi priklauso ne liaudies, bet išnaudotojų sluoksniams.

Labai naivu visus 198,7, arba 219,7 tūkst. (kaip ir naujai atėjusius 21 tūkst.) apdirbamosios gamybos darbuotojus priskirti „proletariatui“. Ar netgi „darbininkams“ (autorius taip pat naudoja ir šią sąvoką). Kurgi tada buhalteriai, inžinieriai, vadybininkai ir t. t.? Vien šiuo pagrindu (nė „negryninant“ proletariato apibrėžties, bet apsiribojant paprastesniu, „darbininkų“ kriterijumi) galima atminusuoti bent apie 15% drg. Jonaičio duodamo skaičiaus.

Bet tiek to. Pažvelkime nors į tai, tarp kokio didumo įmonių ši didžiulė (daugiau kaip 200 tūkst. galvų!) minia pasiskirsčiusi. Nes tai, ką mums davė autorius – tėra abstrakcija. Kadangi 2018-iems skaičių dar nėra, pasinaudosime 2017 m. duomenimis [4]. Vaizdą gauname tokį:



Arba (šiek tiek supaprastinus):

Dabar viskas konkrečiau. Ne paslaptis, kad dauguma mažųjų įmonių priklauso lietuviškam kapitalui. Jose rasime daugiausiai tų, kurie daugmaž pretenduotų į proletarų gretas, būtent – dirbtų už „minimalkę“, turėtų ne pačią stabiliausią padėtį ir t. t. Tačiau, kaip rodo praktika – tokiose firmelėse profsąjungų nepadarysi, kadangi kadrų kaita ten yra nuolatinė, žmonės ilgai neužsibūna ir migruoja tarp įmonių, o kai galutinai trūksta kantrybė, emigruoja iš Lietuvos... O vien stambiose įmonėse – 72 tūkst., taigi tik ⅓ tos 216 tūkst. žmonių minios.

Tad darbininkų yra. Niekas su tuo nesiginčija (ir nesiginčijo...). Ar imtume tą „idealesnį“ trečdalį, ar net visus 216 (arba 219) tūkst. Kitas klausimas – kokie tie darbininkai. Kokia jų padėtis, psichologija ir t. t. Taip sakant, koksai tas jų „proletariškumas“...

IV

Į tai nesigilindamas (nes kurgi besigilinsi, neturėdamas tikslaus apibrėžimo?), drg. Jonaitis ima moralizuoti, pasitelkdamas istoriją.

Štai 1939 m. Lietuvoje tebuvo tik 38 tūkst. 227 apdirbamosios gamybos darbuotojų. Ir tai „netrukdė kurtis darbininkų profsąjungoms ir veikti pogrindžio (komunistų – aut. past.) partijai.“

Potekstė aiški: kas gi mums trukdo tą pakartoti čia ir dabar? Toks iš esmės yra autoriaus numatomas klausimas. Ir jis teisus, kiek tai liečia praeitį. Darbininkų judėjimas tada buvo. Kompartija – irgi. Abu šie poliai kartu augo ir stiprėjo. Tai buvo visiškai realu.

Tačiau ir situacija buvo atitinkama. Išskyrimas vien apdirbamosios gamybos darbuotojų šiuo atveju negali duoti pilnutinio klasinio pasidalijimo tuometėje visuomenėje vaizdo, nes Lietuvos tada būta agrarinio krašto. Kokia buvo jos klasinė sudėtis? Į tai atsako ši lentelė [5]:

Tai leidžia tvirtinti, kad proletariniai (ir proletariatui artimi) sluoksniai sudarė, vienaip ar kitaip, absoliučią visuomenės daugumą, nusverdami vidutinįjį smulkiųjų buržua, miesčionių sluoksnį, buvusį pagrindine negausios išnaudotojų viršūnėlės atrama. Darbininkų streikai tuo metu buvo kažkas įprasto. O kad tai buvo adekvati atrama socialistiniam-komunistiniam politiniam sąjūdžiui, parodė istorija.

Nė nekalbant apie 1917 m. įvykių įtaką, tuometė Lietuva buvo pusiau kolonijinis kraštas, mažai kuo tesiskyręs nuo dabarties 3-iojo pasaulio šalių. Joje pramonė vos tik mezgėsi, išnaudojimo lygis buvo pasibaisėtinas, o apie pragyvenimą iš pašalpų ir ES fondų teikiamų lėšų tada vargu ar būtų buvę galima pasvajoti...

Nieko panašaus dabar nėra. Nei veiksnaus pasaulinio revoliucinio judėjimo, nei jo baze esančios valstybės (kokia buvo TSRS). Lietuva, vienaip ar kitaip (nors ir kaip antrarūšis sąjungininkas, bet visgi sąjungininkas), priklauso vienam pagrindinių pasaulinio imperializmo centrų (ES). Atidavusi milžiniškus darbo jėgos rezervus Vakarams, atgal ji gauna iš ties solidžią finansinę paramą.

O ar esant tokiai „ramybės būsenai“ darbininkai bruzda, ar esama jų judėjimo – tepasako mums skaičiai [6].

Kaip nekeista, žymesnio streikų judėjimo nėra. O kiek jo ir esama – tai visiškai ne darbininkiškas (ir tikrai ne proletariškas!) reiškinys. Kam reikia, tas žino, kad Lietuvoje streikuoja praktiškai vien arba medikai, arba pedagogai (būtent jie 2015, 2016 ir 2017 m. sudarė tuos kelis tūkstančius buvusių streikininkų). Kartais dar kažkokie kiti valstybės tarnautojai. Bet tik tiek.

Kai dėl darbininkų, tai drg. Jonaitis, norėdamas įrodyti, kad Lietuvoje egzistuoja darbininkų judėjimas, kaip stichinis pasipriešinimas kapitalistams, pateikia vos porą pavyzdžių: Kauno troleibusų vairuotojų streiką (2010 m.) ir „Švyturio“ aludarių streiką (2018 m.). Nė neminint šių bruzdesių rezultatų, o taip pat jų menkumo, vien faktas, kad aptarinėjamo straipsnio autorius, siekdamas „įrodyti“ darbininkų judėjimą pas mus esant yra priverstas griebtis dvejų, vienas nuo kito per 8-eris metus (!) nutolusių pavyzdžių – kalba pats už save.

Tad kur tasai „darbininkų judėjimas“ Lietuvoje, kai net esant ne tokiam jau mažam apdirbamosios gamybos darbininkų skaičiui (nežiūrint daugelio kt. sričių, pvz. – statybos, didmeninės prekybos ir t. t.) jokie jų streikai ar bruzdėjimai nevyksta? Atsakymas: jo nėra.

V

Štai čia pasirodo, kad bėda ne (tikram ar tariamam) drg. Jonaičio oponentų intelektualiniam tingume, o paprasčiausiose dabarties, t. y. ne 1939-ųjų, o XXI amžiaus pradžios Lietuvos objektyviose sąlygose.

Tačiau tai mūsų autoriui nė motais. Jei darbininkų judėjimo nėra, vadinasi – jį reikia sukurti. Trumpai tariant, patiems marksistams eiti į darbininkus, neva rodyti jiems kelią, propaguoti profesinių sąjungų idėją – ir toksai judėjimas anksčiau ar vėliau atsiras. O čia mums atsiskleidžia dar viena pamatinė, net metodologinė jo klaida. „Metodologinė“, nes jos nepadarytų žmogus, išmanantis bei sąžiningai taikantis marksizmą. Ne kaip kokią tai religinę dogmą, bet mokslinę pasaulėžiūrą, žodžiu – įrankį objektyviai tikrovei pažinti.

Dar klasikai teigė, kad komunistų teiginiai, jų programa yra tik bendroji vykstančios klasių kovos tikrųjų santykių, prieš mus vykstančio istorinio judėjimo išraiška (K. Marksas ir F. Engelsas) [7]. Tai reiškia, kad komunistų strategija remiasi ne kokiais išmįslais, ne savų subjektyvių troškimų primetimu tikrovei, o, priešingai – objektyvių istorinių procesų pažinimu ir šių žinių praktiniu pritaikymu.

XIX amžiuje, kada gyveno, kovojo ir kūrė Marksas su Engelsu, darbininkų judėjimas Europoje buvo ne palyginti mažos komunistų sektos pageidavimas, ne jų sąmokslo keltas projektas – bet visiškai realus, objektyvus tuometės visuomenės gyvenimo faktas, kuriuo marksizmo kūrėjai grindė savo politinę strategiją.

O XIX-XX amžių sankirtoje Rusijos imperija, kur veikė Leninas, šiuo požiūriu nesudarė išimties. Joje augo pramonė, stiprėjo kapitalistiniai santykiai, savo ruožtu augo ir proletariatas (žr.: „Plechanovo „Mūsų nesutarimai“ – aktuali knyga šiandienai“), tapęs tuomečių komunistų – revoliucinių Rusijos socialdemokratų, bolševikų socialine baze.

Tačiau šis judėjimas, būtent gaivališka dirbančiųjų ekonominė kova, bolševikams niekad nebuvo kažkas savaiminio, žodžiu, tai jiems nebuvo fetišu.

Pats Leninas pažymėjo, kad ekonominė kova dar ≠ klasinei kovai.

Tokia prasideda tik konkrečios šalies darbininkų daugumai įsisąmoninus savo klasinę priklausomybę, tik jiems savo atskirą kovą laikant dalimi kovos prieš visą buržuaziją ir jai tarnaujančią valdžią [8].

Tuo tarpu ekonominė kova pati savaime „neturi nieko socialistiško“ (V. Leninas). Priešingai, profsąjunginis judėjimas gali būti netgi reakcingas ir antikomunistinis, priklausomai nuo konkrečios situacijos [9].

Leninas mokė, kad politiko-marksisto pareiga – ne „padėti darbininkams“, ne „remti jų ekonominę kovą“, bet panaudoti šią kovą, kad ji paremtų socialistinį-komunistinį politinį judėjimą [10].

Todėl marksistų uždavinys – į gaivališką, su jais ar be jų (t. y. objektyviai) egzistuojantį darbininkų judėjimą įnešti socialistinę ideologiją. Pajungti gaivališkumą sąmoningumui. Nes darbininkai patys savarankiškai tegali pasiekti ekonominės kovos, taip vadinamo tredjunionizmo lygį. Kaip tik čia įsijungia subjektyvus veiksnys.

Visa tai išdėstyta Lenino brošiūroje „Ką daryti?“ [11], kuria, tarp kitko, pretenduoja remtis „Kovos“ grupė. Tačiau jos atstovai nori įnešti sąmoningumą ten, kur net nėra gaivališkumo! Jie ne tik ignoruoja pačią objektyvaus proceso sampratą voliuntaristiškai reikalaudami, kad patys marksistiniai inteligentai, lyg kokie dievai-kūrėjai, iš niekur nieko ateitų ir sukurtų mūsuose nesantį darbininkų judėjimą, bet eina dar toliau... Į gaivališkumo (kaip bebūtų keista – nesamo) garbinimą, kuris pasireiškia tuo aklu ekonominės kovos, kaip savaiminio tikslo kėlimu, nežiūrint net to, kad ji iš tiesų nevyksta.

VI

Tačiau tokiu ironišku „susimėtymu“ dalykas dar nesibaigia.

Mūsų aptariamo straipsnio autorius pretenduoja į marksisto vardą ir, norėdamas pateikti lietuviško proletaro išnaudojimo pavyzdžių, samprotauja vėl apie tą pačią apdirbamąją gamybą. Oficialiai joje skaičiuojama vidutinė 34 tūkst. 800 eurų metinė pridėtinė vertė darbuotojui; tuo tarpu kol vidutinis darbuotojo atlygis siekia 10 tūkst. 470 eurus.

Drg. Jonaitis iš to daro išvadą, neva tai reiškia, kad Lietuvos apdirbamosios gamybos darbuotojo išnaudojimo norma yra „3,2 karto“ (tiksliau: 34800 / 10470 = 3,32 = 332% – aut. past.) [12]. Kad čia drg. Jonaičio padaryta aritmetinė klaida – tik smulkmena. Pagrindinė problema ta, kad pats šis skaičiavimas yra neadekvatus, nes lietuviškoje leksikoje „pridėtinė vertė“ nelygi „pridėtinei vertei“...

Nelygi, nes šiuo atveju susiduriame su homonimu: apie vienokią pridėtinę vertę kalbėjo Marksas. Apie visai kitokią – XX ir XXI amžių buržuaziniai ekonomistai, kurių sukurtomis sąvokomis naudojasi šiuolaikinės kapitalistinės valstybės (pvz. – nustatant bei skaičiuojant PVM‘us).

Šių laikų lietuviškas biurokratas, kalbėdamas apie „pridėtinę vertę“, turi omeny ne ką kita, kaip štai tokią sudėtinę lygtį: Pridėtinė vertė = Darbas + Nusidėvėjimas + Pelnas. Toks skaičiavimas remiasi prielaida, kad „vertė“ kyla nebūtinai iš darbo, bet ir mainų (pirkimo-pardavimo) proceso.

Angliškai tokia „pridėtinė vertė“ vadinasi value added.

Visai kitą „pridėtinės vertės“ apibrėžimą mums duoda Marksas, iš klasikinės anglų politinės ekonomijos autorių perėmęs supratimą, kad vienintelis vertės šaltinis yra darbas. Nes mainainekuria. Jie nebent tiktai (lygiai ar netolygiai) perskirsto jau esamas vertes, niekad tiesiogiai nepadidindami bendrosios jų sumos. Todėl pridėtinė vertė atitinkamai ir skaičiuojama:

(kai: M – pridėtinės vertės masė; m – Atskiro darbininko vidutiniškai per dieną teikiama pridėtinė vertė; v – kasdien avansuojamas vienai darbo dienai kintamasis kapitalas; V – bendra kintamojo kapitalo suma; k – vidutinės darbo jėgos vertė; a / a' – darbo jėgos išnaudojimo laipsnis; n – naudojamų darbininkų skaičius).[13]

Vokiškam originale Marksas šią pridėtinę vertę pavadino Mehrwert, senesniuose lietuviškuose tekstuose dar pažodžiui verstą kaip antvertę. O štai angliškai tai jokia ne added, o būtent surplus value.

Pirmąja pridėtinės vertės, arba value added samprata remiasi kone visas oficialusis dabarties (ir taip – nuo XIX amžiaus galo...) ekonomikos mokslas, kuris, atlikdamas buržuazijai ideologinį užsakymą, atsisako darbinės vertės teorijos pagal taip vadinamos neoklasikinės ekonomikos mokyklos mokymą.

Antrąja pridėtinės vertės, arba Mehrwert (angliškai: surplus value) samprata remiasi marksizmas. O tai, skaityk – vienintelis tikrasis visuomenės, taigi ir ekonomikos mokslas.

Perfrazuojant liaudišką išsireiškimą: ta pati suknelė, tik kita mergelė...

Marksistinė analizė tegali remtis 2-uoju keliu gautais duomenimis. Tuo tarpu drg. Jonaitis ima skaičius (34 tūkst. 800 eurų) kurie buvo gauti naudojantis 1-ąja „pridėtinės vertės“ (value added)formule ir taip, lyg tuo būtų buvus apskaičiuota pridėtinės vertės (surplus value) masė, bando skaičiuoti darbo jėgos išnaudojimo normą.

Nėra jokios abejonės, kad iš Lietuvos apdirbamosios gamybos darbuotojo (kuriam priskiriama 10 tūkst. 470 eurų vidutinė metinė alga) kapitalistas paima tam tikrą pridėtinę vertę. Tačiau minėtieji 34 tūkst. 800, gauti pagal 1-ąją nemarksistinę, vadinasi – nemokslinę formulę, jokiu būdu jos neatitinka. Nes žymi jų dalis priklauso pastoviajam kapitalui, t. y. žaliavai, pagalbinėms medžiagoms, darbo priemonėms ir t. t. (K. Marksas) [14].

O tai ne tik nėra to konkretaus darbininko darbo vaisiai, bet pačio darbo proceso prielaidos. Todėl išnaudojimo norma minėtuoju atveju būsianti tikrai mažesnė, negu spėja mūsų autorius (aišku, kokia ji – neįmanoma nustatyti, neradus duomenų pridėtinės vertės masei apskaičiuoti, bet čia to nesiimsime).

VII

Aiškumo dėlei įsivaizduokime veikėją, kuris save laiko chemiku, puikiai išmanančiu D. Mendelejevo periodinę elementų lentelę ir besiremiančiu ja. Bet kartu besinaudojančiu „moksliniais“ alchemijos būdais atliktų tyrimų rezultatais savo paties išvadoms paremti. Kiek tokio „chemiko“ veikloje moksliškumo – tegali būti retorinis klausimas.

Analogiškai mūsų tariamam „chemikui“, tokį pat „marksizmą“ politinės ekonomijos srityje sutinkame cituotame straipsnyje.

Bet lyg to būtų maža, drg. Jonaitis savo skaitytojams pateikia dar vieną, ne mažiau įdomų „atradimą“...

„Kapitalistas tiek susiurbė vertės iš darbininko, jog Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys kaip „nepaskirstytas pelnas“, – rašo jis, iš žodyno pateikdamas sąvokos apibrėžimą (dividendais neišmokėta pelno dalis, likusi įmonei sumokėjus pelno mokestį).

Mūsų autorius ne be tam tikro pasipiktinimo nurodo, kad (tikriausiai iš tokio nepaskirstyto pelno sankaupų) 2017 m. eilė Lietuvoje veikiančių įmonių buvo sukaupusios gan solidžius rezervinius fondus, pvz. – „Orlen Lietuva“ – 381 mln., „Achemos grupė“ – 350,7 mln., SBA – beveik 82 mln. eurų ir t. t. Jis nuogąstauja, kad tokie dideli pinigai „tikrai pašildytų darbininko kišenę“, bet kad taip nevyksta, suprask – dėl to, kad už tai nekovojama.

Potekstė tokia, lyg tokių fondų susidarymas pats savaime reikštų kone didžiausią išnaudojimą, bet realybė ta, kad tokie rezervai būtini ir neišvengiami bet kokios įmonės funkcionavimui, pvz. – įmonės inventoriaus priežiūrai, atnaujinimui, remontams, nenumatytų nelaimių ir t. t. atvejams padengti. Ką jau kalbėti apie tai, kad drg. Jonaičio minimos įmonės yra didelės rizikos, pvz., galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio nuostoliai sektų po kokios nors rimtesnės avarijos „Achemoje“, ir tuos nuostolius reikės iš kažko padengti.

Lygiai taip pat tiek kapitalizme, tiek socializme-komunizme – tai neatsiejama nuo visuomeninio darbo pasidalijimo.

Reikalavimas tokių rezervų sankaupas tiesiog išdalyti įmonių darbuotojams (nepriklausomai nuo to, ar įmonių nuosavybė būtų privati-buržuazinė, ar visuomeninė-socialistinė) pavieniui – tolygus pačiam jų panaikinimui. Kas kiekvienu atskiru atveju praktiškai reikštų pačios įmonės, kaip tam tikros kooperacijos formos, sužlugdymą.

Čia nėra nieko nei marksistiško, nei socialistiško.

Priešingai, tokie teiginiai mažų mažiausiai išduoda, kad autoriui trūksta adekvataus ekonominio mąstymo. Galbūt, net kažkokį jo palinkimą į vulgarų, utopišką anarchizmą. O daugiausiai – tiesiog ėmimąsi demagogijos siekiant netgi nepagrįstais ekonominiais pažadais suvilioti tą išgirtąjį pramonės darbininką.

Kuris tai variantas, paliksime atsakyti pačiam drg. Jonaičiui. O mes, tuo tarpu, nei kiek neabejodami pačių jo ketinimų (pasitarnauti socialistiniam reikalui Lietuvoje) nuoširdumu, keliausime toliau...

VIII

Toliau, t. y. šiek tiek atgal prie klausimo apie „proletariatą Lietuvoje“. Jį jau aptarėme aukščiau, bet iš tiesų tai dar ne viskas. Mat drg. Jonaitis, davęs mums savus išnaudojimo ir kapitalistinio turtų kaupimo pavyzdžius, toliau tikina, kad Lietuvoje proletariatas auga.

Vadinasi, net jei mūsuose kol kas ir nėra socialinės bazės norimam profsąjunginiam (o paskui ir politiniam) judėjimui, tai visgi ji ne tiktai atsiras, bet jau formuojasi mums prieš akis.

Šis išvedžiojamas grindžiamas aukščiau duotais duomenimis, rodančiais Lietuvos apdirbamosios gamybos (kaip vienos „darbininkiškų“ darbų atšakos) darbuotojų skaičiaus augimą. Tačiau kiek šis augimas tikrai teikia proletariatą, kaip jį suprato klasikai – lieka atviru klausimu.

Kaip jau parodėme, jokio darbininkų judėjimo Lietuvoje nėra. Tai yra objektyvus faktas. Atrodytų, kad jei pas mus visgi esama žymesnės masės to tikrojo proletariato, tai toksai jo pasyvumas turėtų kainuoti sulig metais vis nuožmesnį ir nuožmesnį jo darbo jėgos išnaudojimo laipsnį. O atitinkamai – ir jo materialinio pragyvenimo lygio kritimą.

Vis dėlto skaičiai (iš tos pačios apdirbamosios gamybos) mums rodo ką kita [15]:



Tiesa, čia būtina atsižvelgti į 2015 m. pradžioje sulig euro Lietuvoje įvedimu įsibėgėjusį pragyvenimo kainų kilimą. Taip pat į tai, kad „vidutinis“ atlyginimas dar nepasako visko konkrečiai. Tai abstrakcija, neretu atveju nieko nepasakanti apie konkrečius individus. Todėl pasižiūrėsime į reikalą dar detaliau, imdami pokyčius, įvykusius 2016 ir 2017 m. laikotarpiu:



Bus daugiau

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
 
Komentarai

 
5. >3. Na
(2019-05-18 11:20:08)
(82.140.130.86) Parašė:

kolkas vagys ramus, bet vel teks susimoketi uz pasisavinta visu zmoniu turta ir ypac atimtas darbo priemones



4. >Na
(2019-05-17 14:16:38)
(78.58.58.250) Parašė:

Daug žodžių prirašei, o rišlios minties nėra. Neparašei jokios pagrįstos nuomonės, tik krūva liberalistinio idioto skiedalų. Marsko mokslas nemirė. Pilna marksistų visame pasaulyje, ir nori tu ar nenori natūraliai istorijos procese kapitalizmas galiausiai žlugs, o jį pakeis vienokia ar kitokia marksizmo/socializmo forma.



3. Na
(2019-05-16 19:49:45)
(84.15.189.84) Parašė:

Trukt už vadžių,- vėl iš pradžių. Tas Markso "mokslas" numirė . Ir šito supuvusio mumirėlio jau niekas neprikela! Jokia kova (borba) ir jokia kibirkštis (iskra - net lenininė). O ir pats uoliausias vykdytojas neprisikels, net nebus klonuojamas, nes ta mumija visa tiek persunkta chemija, kad nekiko jokio DNR pėdsako. Užuojauta socialistui.



2. Socialistas
(2019-05-16 19:25:56)
(78.58.58.250) Parašė:

Domisi. Ratas besidominčių auga.



1. aAlgirdas
(2019-05-16 12:18:12)
(78.56.79.247) Parašė:

jau vien tai, kad atsiranda tokios diskusijos PUIKU. Bet ar jomis kas domisi? Pagal komentarus minimumas, kurio skaitinė reikšmė nežinoma, nes labai maža. Pasiūlymas --- diskutuoti ne bendrai visais įmanomais klausimais, bet atskirais, sakykime --- kas vadintinas darbininku šiame istoriniame laikmetyje ir kas proletaru ?



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
PressJazz pokalbiuose N. Puteikis, Š. Puidokas, A. Nakas (tokios lyderystės turėtų imtis valstiečiai)
73 Jei dabar būtų XIX a. visi šitie janeliūnai su kulkosvaidžiais eitų į gatves ir žudytų žmones. Ne į politiką reikia eit. O reikia eit daryt tvarkos.
Lietuvos išsinuomotos energetinės nepriklausomybės garantui „Unabhängigkeit“ – jau penkeri!
10 Išeitis viena – politinė ir baudžiamoji vykdytojų bei sumanytojų atsakomybė.