Kuo skiriasi konservatorių ir darbiečių paklusnumai

Lietuva tik per plauką išvengė politinės krizės – toks turėtų būti tikslus praėjusios savaitės politinis vertinimas.

Kitas svarbus akcentas – Prezidento rinkimų baigtis tampa labai neaiški, nes Dalia Grybauskaitė susidurs (tegul ir antrame ture) su stipriu vieningos kairios koalicijos kandidatu.

Visa kita – Seimo pirmininko pasikeitimai ir pan. – tėra tik detalės šiame esminiame fone.

Turime matyti labai aiškiai: jei praėjusį ketvirtadienį Darbo partijos pirmininkas Vytautas Gapšys būtų neatsistatydinęs iš Seimo vadovybės, valdančioji koalicija būtų kritusi ir šiandien Lietuvoje turėtume politinę krizę.

Tokį ar panašų scenarijų ir planavo konservatoriai, kai po vasaros atokvėpio iškart užregistravo nepasitikėjimo V. Gapšiu klausimą.

Kampe atsidūrę socialdemokratai paragino politine korupcija kaltinamą (teismo nuosprendis dar neįsiteisėjęs) V. Gapšį trauktis, nes kitaip turės paremti opozicijos inicijuojamą jam nepasitikėjimą. Jei taip būtų nutikę, bet kokia susinaikinti nenorinti partija būtų turėjusi trauktis iš valdančios koalicijos – juk jos partneriai nepasitiki pačiu partijos pirmininku, o tai reiškia – ir visa partija. Priešingai elgdamasi ta partija būtų galutinai praradusi bet kokį politinį svorį, o Darbo partijai tas svoris ir taip nenumaldomai krito.

Taigi praėjusią savaitę Lietuva vos išvengė politinės krizės, į kurią ir stūmė konservatoriai, po Seimo pirmininko pasikeitimo dviveidiškai virkavę apie blogą valstybės įvaizdį Lietuvos pirmininkavimo ES metu.

Ši politinė krizė būtų labai tikusi ir Prezidentei, kuri nuo pat Seimo rinkimų bando priversti socialdemokratus mesti darbiečius ir į valdančią koaliciją pasikviesti dešiniuosius.

Bendra socialdemokratų ir dešiniųjų vyriausybė – toks buvo ir tebelieka Prezidentės ir dešiniųjų strateginis tikslas. Jį buvo labai svarbu įgyvendinti iki Prezidento rinkimų, nes po mišrios kairiųjų – dešiniųjų vyriausybės sudarymo socialdemokratų reitingai būtų kritę ir Algirdas Butkevičius ar koks kitas kairiųjų kandidatas į prezidentus liktų nebe pavojingas D. Grybauskaitei. Ji stovėtų vienvaldė 2014-ųjų ringe.

Tačiau praėjusią savaitę kairiųjų stovykla (valdanti koalicija) liko neišblaškyta, todėl Prezidento rinkimuose pasidarė labai karšta. Ypač po to, kai Darbo partijos strategas Viktoras Uspaskichas viešai pareiškė, jog jie paremtų A. Butkevičiaus kandidatūrą. Bendras populiarus kairiųjų kandidatas būtų labai rimta grėsmė Daliai Grybauskaitei ir labai palankus momentas premjerui A. Butkevičiui.

Taigi praėjusią savaitę dešiniesiems nepavyko suskaldyti kairiųjų ir todėl taip džiaugėsi socialdemokratų lyderis A. Butkevičius, pareikšdamas, kad V. Gapšio atsitraukimas išsaugojo valdančiosios koalicijos stabilumą.

Nuo savęs dar galim pridurti – V. Gapšio atsitraukimas leido socialdemokratams ir Darbo partijai pabėgti iš politinio kampo, į kurį juos buvo įstūmusi juodoji buhalterija ir be kompromisų iki šiol veikusi Prezidentė ir konservatoriai.

Komentatorių beveik nepastebėtas liko V. Gapšio pasitraukimas ir iš Darbo partijos pirmininkų, nors būtent jis be jokių sąmokslo teorijų ir yra loginis atsakas į klausimą dėl Seimo pirmininkų kaitos. Po trečiadienio tarybos posėdžio Loretai Graužinienei tapus Darbo partijos pirmininke politiškai visai logiškai atrodė ir jos šuolis į Seimo pirmininkes ketvirtadienį. Nelogiška kaip tik būtų to nedaryti – ar jūs matėte nors vieną partiją, kurios pirmininkas valstybinėje sąrangoje užimtų žemesnį postą, nei koks šeštas ar septintas pagal rangą partijos narys? Beje, po Seimo rinkimų Vydas Gedvilas Darbo partijos rėmėjų buvo reitinguotas net ne į septintą, bet į vienuoliktą vietą, kai tuo tarpu L. Graužinienė buvo ryškiai antra, gavusi net 8 kartus (!) daugiau pirmumo balsų, nei V. Gedvilas.

Taigi, logiškas klausimas turėtų būti ne kodėl Darbo partija taip staigiai patraukė V. Gedvilą, bet kaip apskritai V. Gedvilas patapo Seimo pirmininku? Atsakymas paprastas: darbiečiai nuvertino Seimą, savo partijos lyderius L. Graužinienę, Virginiją Baltraitienę ir Kęstutį Daukšį siųsdami į Vyriausybę ir taip suteikdami galimybę V. Gedvilui netikėtai tapti antruoju pagal konstitucinę sąrangą politiku valstybėje. Prezidentei užšachavus darbiečių lyderių patekimą į vykdomąją valdžią, šie, priešingai bet kokiai politinei logikai, tapo eiliniais Seimo nariais – visos vadovaujančios vietos Seime jau buvo išdalintos.

Taip negalėjo tęstis ilgai, apie tai dar rugsėjo viduryje kalbėjo tas pats V. Gapšys – jis, kaip naujas partijos vadovas (dėl bylos pasitraukus V. Uspaskichui), turi tapti Seimo pirmininku. Tokia yra elementari politinė logika – kuo didesnis žmonių pasitikėjimas, t. y. kuo daugiau gauni balsų, tuo aukštesnis politinis postas ir didesnės galios.

Tad šiame politinių figūrų dėstyme akivaizdžiai matome ne ypatingai gudrius V. Uspaskicho žaidimus, bet priešingai – jo pradinę esminę klaidą iš pat pradžių darant tik pusinius savo atsitraukimus neįvertinus, kad to neužteks, kad V. Gapšio atžvilgiu spaudimas bus toks stiprus, jog jam pasiduos ir socialdemokratai. Todėl tai, kas įvyko praėjusį ketvirtadienį, labiau vadintina Prezidentės pergale, kuri, tiesa, artėjančių Prezidento rinkimų fone įgauna kiek kitokį atspalvį.

Visgi opozicija šimtąkart teisi, kai tvirtina, kad Seimo pirmininko V. Gedvilo atsistatydinimo motyvai yra juokingi (kita vertus, o ką jam reikėjo sakyti: aš esu nepopuliarus, negaliu patempti partijos, nes dar rinkimuose L. Graužinienė gavo 45 tūkst. pirmumo balsų, o aš tik 6 tūkst.?) ir kad tai negalėjo įvykti be V. Uspaskicho nurodymo. Taip, V. Uspaskichas nebėra faktiškasis savo įkurtos partijos pirmininkas, tačiau realiai ir toliau jai vadovauja. Vien todėl Darbo partija nėra tikra demokratinė partija, bet ar kitos mūsų partijos pažengusios žymiai toliau? Ar buvęs socialdemokratų partijos autoritetas a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas neįtakojo partijos net pasitraukęs iš jos? Ar ne A. M. Brazausko vardu dengdamasi partija ir toliau dalyvavo rinkimuose, o užteko A. M. Brazauskui panorėti ir jis iškart vėl patapo ir partijos pirmininku, ir premjeru.

Arba konservatorių partijos įkūrėjas Vytautas Landsbergis – nepaisant solidaus amžiaus, jis tik vidinių partijos manipuliacijų dėka šį pavasarį vėl vos netapo partijos pirmininku.

Visiškai pritariu opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui, kad toks V. Uspaskicho šeimininkavimas savo partijoje atitolina Lietuvą nuo tikros demokratijos. Bet ar A. Kubilius rodo kitokį pavyzdį? Nepamenu, kad iki šiol Lietuvoje būtų toks opozicijos lyderis, kuris kartu užimtų ir savo frakcijos seniūno kėdę, o būtent A. Kubilius šiuo metu yra trys viename – partijos pirmininkas, frakcijos Seime seniūnas ir opozicijos lyderis. Patogu ne tik finansiškai, bet ir galių sutelkimo prasme.

Praėjusią savaitę balsavimas dėl Generalinio prokuroro Dariaus Valio ataskaitos atskleidė, kodėl A. Kubilius nepatiki savo frakcijos vadovauti kitam – jis nepasitiki frakcija. Ir tokioms baimėms yra realus pagrindas – prokurorą D. Valį parėmė tik 21 TS-LKD frakcijos narys iš 33 (liūdnai juokinga, bet D. Valiui naudingai balsavo ir ta konservatorė, kuri pirmoji Teisės komitete pasiūlė balsuoti už nepasitikėjimą jo ataskaita), du konservatoriai išdrįso viešai balsuoti pagal sąžinę (kaip reikalauja priesaika), o dešimt nedalyvavo balsavime.

Kadangi A. Kubilius demagogiškai pristatė, kad balsavimas prieš Generalinį prokurorą yra balsavimas prieš Prezidentę (liūdna, kai viena pagrindinių partijų strateginį valstybei klausimą paverčia pigia rinkimų kampanijos dalimi), belieka daryti išvadas, kad Prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė nebesulauks tokios gausios, kaip prieš penkerius metus, paramos ir iš konservatorių.

Taigi dėliojant santykį tarp balsavimo pagal sąžinę ir ištikimybės partijos lyderiui, nematyti jokio esminio skirtumo tarp Darbo partijos ir TS-LKD. Vadinamasis „rankų laužymas“ vyksta ir ten, ir ten. Gal tik pati retorika kiek skiriasi – V. Uspaskichas tai daro ne taip subtiliai, kaip A. Kubilius.

Naujoji Seimo pirmininkė L. Graužinienė sakė sieksianti būti panaši į buvusią Seimo pirmininkę konservatorę Ireną Degutienę. Kažin ar jai tai pavyks populiarumo prasme ne dėl politinių, bet dėl labai žmogiškų savybių – dėl to, kas vadinama charizma. Tačiau lygindami naujos Seimo pirmininkės L. Graužinienės politinį paklusnumą V. Uspaskichui ir buvusios Seimo pirmininkės I. Degutienės politinį pavaldumą A. Kubiliui, matome štai tokius skirtumus: L. Graužinienė niekada neišdrįs varžytis su V. Uspaskichu dėl partijos pirmininko posto, kaip tą padarė I. Degutienė. Tačiau I. Degutienė, nors ir kai kada abejojo, neišdrįso nieko pasakyti nė dėl vieno A. Kubiliaus stumiamo energetinio projekto, o štai L. Graužinienė vienintelė iš visų Darbo partijos atstovų Seime nepalaikė nei LEO.LT aferos (nors tuomet kiekvienas balsas buvo aukso vertės), nei naujos atominės elektrinės, už kurią agitavo ir balsavo V. Uspaskichas (L. Graužinienė neoficialiai kalbėjo: tegu meta iš partijos, bet nebalsuosiu).

Kuris paklusnumas yra paklusnesnis, spręskite patys. O mano išvada viena: neturime Lietuvoje stiprios partijos, kuri savo konkrečiu pavyzdžiu vestų Lietuvą į pilnutinę demokratiją.  

Bernardinai.lt