Kodėl iki šiol neteisiamas genocidą vykdęs Sudano prezidentas?

IMPERIALISTAI - Kremlius ir Baltieji Rūmai apginklavo Sudano žmones ir tapo šimtų tūkstančių mirčių priežastimi. Padorūs viso pasaulio žmonės smerkia tokį niekšišką JAV ir TSRS (dabar Rusija) elgesį. Mirtis imperialistams!

Масштабная финансовая и экономическая катастрофа в Европе неизбежна. Скорее всего, отсюда она распространится по всему миру. В ЕС 30000 человек составляют новые законы и нормы, как армия пауков, плетущих свои паутинки, высасывая жизнь из своих жертв. ЕС заставил португальцев разрушить половину рыболовного флота, потому что португальцы были успешными конкурентами. Жесткие меры продлят экономическую агонию. Вместо программ экономии, нужно уволить чиновников и ликвидировать их конторы. Рынки нужно освободить. Все эти правительства – банкроты. Но намного серьезнее финансового банкротства – их полное моральное и интеллектуальное банкротство. Это похоже на старый дуб, который простоял сто лет, и казалось, еще сто лет простоит, но в бурю он вдруг рухнул. Только тогда мы увидели, что он был пустым изнутри и давно собирался упасть. Такова финансовая ситуация в мире: она прогнила до мозга костей из-за системы частичного резервирования и необеспеченных золотом валют, и совершенно продажна из-за вмешательства государства на рынок. Кризис коснется не только финансов и экономики; все будет охвачено паникой – общество, армия, культура, образование, искусство, наука – все. Наступают интересные времена. Реплика: Обвинения и паника не помогут, а только задержат исправление – ведь все равно необходимо что-то предпринимать! Поэтому распространение интегрального воспитания, принципов экономики разумных потребностей, перестройки общества, как одной семьи – обязательно. Надо смотреть вперед, а не плакать над разбитым корытом. Кризис, в переводе, означает рождение нового!

o koks skirtumas tarp debilas.lt ir durnius.lt

dekui uz komentara,gal dar nors vienas zmogus supras,kas yra ta "demokratija"jankiu rankomis,saunuolis esi pagarba

Visi komentatoriai, siejantys tuos žmones (kurie kelia klausimus ir turi savo nuomonę, o ne tą, korporatyvios vakarų medijos įbruktą) su kremlium, Putinu, stribais yra visiški cinikai, nežinantys apie ką kalba ir turintys tik vieną jų nuomone argumentą - komunistų demagogija.Didžiausia ironija, kad tie patys komentatoriai, nėra nei vieno fakto, nei vieno straipsnio, nei vieno sakinio tikrumo tikrinę ar ieškoję faktų jiems paremti.Kai priimi visą informaciją už gryną pinigą - nebelieka tavo nuomonės, o tik suformuota ar įbrukta nuomonė su klaidinga informacija paremta fiktyviais faktais ir interpretacijom.Tada į kitaip mastančius žiūri paranojiškai - laikai juos kremliaus ir Putino pasiuntiniais, skleidžiančiais propogandą.Ir dedu galvą, kad nei vienas iš tų komentatorių negali paneigti nei vieno sakinio ir fakto parašyto šitame ar kituose straipsniuose. "The best thing to do is read widely and always skeptically. Remember everyone, including me, has their opinions and their goals and you have to think them through for yourself." Noam Chomsky

Dar vienas dvigubų standartų pavyzdys. Jav ir Izraelis demokratiją ir žmonių teises "gina" tik ten kur jiems yra naudinga.Tą patį jie dabar daro Sirijoje.Labai skambiu pavadinimu pasivadinusi teroristinė organizacija "Syrian Libertation army" (Sirijos išsilaisvinimo armija), kuri yra remiama Turkijos, Jav, Britanijos, Izraelio.Keista matyti šios teroristinės organizacijos pavadinime žodžius "Syrian" (sirų ten tesudaro 5-10%) ir "Liberation" (po jų viešnagės Sirijos rajonuose paliekamos masinės kapavietės).Šita pati armija "išlaisvino" ir Libiją, tiesa, ten jie vadinosi Libijos sukilėliais.Gadaffis didžiulę klaidą padarė, galvodamas, kad su vakarais galima derėtis, nes Libijai nusiginklavus, šalis iškarto buvo subombarduota NATO ir palikta "sukilėlių" plėšimų ir skerdynių chaose. Štai turbūt pats didžiausias dvigubų standartų pavydzdys.Korporatyvioi pasaulio medijoje dabar pastoviai eskaluojama Izraelio karo su Iranu neišvengiamybė.Motyvai?Izraelis turi teisę apsiginti, bent jau taip teigia Izraelio ministras pirmininkas Benjamim Netanyahu.Apsiginti prieš ką?Prieš Irano tariamai kuriamą branduolinį ginklą.Dabar keli faktai: 1.Iranas per visą valstybės istoriją nėra užpuolęs jokios kitos valstybės. 2.Izraelio Mossad ir JAV CŽV, patvirtino, kad Tehrano branduolinė programa yra taiki, t.y. energetinės reikšmės. 3.Tarptautinė atominės energetikos agentūra, atlikusi patikras ir gavusi visus reikiamus ir netgi daugiau duomenų iš Tehrano, negali padaryti išvados, ar programa yra taiki ar ne.T.y. programa yra taiki, tačiau jie to patvirtinti negali, nes tam tikroms interesų grupėms nebeliks prielaidos įvedinėti sankcijas ir daryti spaudimą Iranui. Ir štai dabar paskutinė dvidubų standartų ironijos dėlionė - Izraelis yra trečia pasaulio valstybė pagal branduolinių galvučių skaičių. Štai karikatūra: "Žmogelis nutaikęs į mane kalašnikovą liepia man išmesti sąvąjį, kurio aš neturiu, o visi žmonės aplinkui rėkia, kad aš esu grėsmė ir kad mane greičiau nupiltų" ".... nuo 1945m. JAV bandė nuversti daugiau kaip 50 valdžių skirtingose valstybėse, šiurkščiai kišosi į demokratinius rinkimus 30-tyje šalių ir mėtė bombas ant galvų dar 30-tyje šalių. William Blum "Money and power are able to filter out the news fit to print, marginalize dissent, and allow the government and dominant private interests to get their message across the public." Noam Chomsky

Kai “Femen“ aktyvistės motoriniu pjūklu nupjovė Kijevo centre stovėjusį didelį medinį kryžių (vietoje kurio skubiai atstatytas laikinas), taip protestuodamos prieš Maskvos teismo sprendimą dvejiems metams įkalinti merginų pankroko grupę „Pussy Riot“, feministų forumuose imta svarstyti, kaip vertinti tokį aktą. Taip, mes besąlygiškai už globaliai žinomu simboliu spėjusių tapti „Pussy Riot“ poziciją ir laisvę, tačiau ar bet koks – netgi toks – paramos išreiškimas yra adekvatus, korektiškas, efektyvus, tinkamas? Ar dabar nepadaugės sakančių „Ir teisingai tas „Pussy Riot“ nuteisė – žiūrėkite, jos (jos ar jų šalininkės – nebesvarbu) iš tiesų įžeidinėja tikinčiuosius, tyčiojasi iš krikščionybės, kursto religinę neapykantą, užuot, kaip teigia, protestavusios vien prieš Valdimiro Putino autoritarizmą ir patriarcho Kirilo I atvirą paramą jam?“. Arba tų, kuriems sekuliarizacijos procesai, visuomenės priešinimasis katalikų ar ortodoksų Bažnyčių pastangoms diktuoti politinio ir asmeninio gyvenimo taisykles atrodo ne kas kita, kaip ataka prieš krikščionybę (skriaudžiamos avelės vaidmuo vilkui visuomet parankus)? Argi absurdiškas šūksnis „Gelbėkite, feministės puola! Viską, kas šventa!“ dabar neįgaus bent šiokio tokio realaus pagrindo? Galų gale, tai turto niokojimas, kurį galima kvalifikuoti kaip vandalizmą (Kijevo milicija jau iškėlė baudžiamąją bylą dėl chuliganizmo, nors kol kas niekas nebuvo suimtas). Jei jausmų įžeidinėjimą sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems? Ar dažnai tenka girdėti apie įžeistus netikinčiųjų, ateistų, agnostikų jausmus? Klausimas Qui bene? (kam naudinga: organizatorėms ar galios struktūroms, kurioms jos bando pasipriešinti?) – viena, o klausimas apie tokių veiksmų etiškumą ir religinės neapykantos kurstymą – kita. Taip, kai kuriems tikrai atrodo, jog tai įžeidžia jų, kaip tikinčiųjų, jausmus (pasikėsinta į centrinį Tikėjimo simbolį – matyti pjaunamą kryžių šventenybe jį laikančiam asmeniui gali būti kraupu), tačiau ir kaltinimai „Pussy Riot“ narėms grįsti „įžeistais jausmais“ – visiškai ignoruojant politinę žinią – nors į jokį simbolį jos net nemanė kėsintis. Be abejo, „įžeistais jausmais“ čia manipuliuojama, tačiau visiškai nuoširdžiai įsižeidusių, nieko nesupratusių irgi netrūksta. Jausmai – dalykas sunkiai racionalizuojamas, jų pažeidimo ar nepažeidimo iš išorės matuoti bei patikrinti neįmanoma. Teisme galiausiai argumentuojama ne jasumų „gilumu“ ar įžeidimo subjektyviu skaudumu, o jausmų pobūdžiu : jei jausmai atitinka tam tikrą politiškai pripažintą tipą (yra, tarkime, religiniai ar etniniai) – skųstis, reikalauti bausmės ir moralinės žalos atlyginimo galima, tačiau jei neatitinka, jei kieno nors jausmus (iš tikrųjų ir labai stipriai) žeidžia, pavyzdžiui, gatvėse iškabinėti idiotiški reklaminiai plakatai, neestetiški pastatai, pro kuriuos tenka kasdien praeiti, kitų nepagarba jo mėgstamai knygai, atlikėjui ar filmui, ar plūstamoji, „netikėliu“ jį laikanti didžiulę įtaką šalyje turinčios (ir siekiančios turėti dar didesnę) institucijos retorika – tokie jausmai į satisfakciją pretenduoti dažniausiai negali, jų netgi egzistavimas nepripažįstamas. Lenkiu štai kur: jei jausmų įžeidinėjimą (tarsi per se) sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems? Ar dažnai tenka girdėti apie įžeistus netikinčiųjų, ateistų, agnostikų jausmus? Ar jų įsižeidimas kviečia solidarizuotis panašiai kaip kitų įsižeidimas dėl nupjauto kryžiaus? Pacituosiu vieną „Facebook“ diskusijos dalyvę: „įdomi situacija, kai jausmai, emocijos, tuo pačiu ir teisė įsižeisti, išgyventi, skaudintis traktuojami kaip tikinčiųjų atributas, paliekant netinkinčius grynojo racionalumo erdvėje. /../ netikintieji, prilyginami mašinoms, kurias pagamino ir valdo protas. Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų - taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui”. Kryžiaus nupjovimas beveik automatiškai net daugumos netikinčiųjų laikomas brutaliu poelgiu, prilyginamu (šiuo konkrečiu atveju, nepagrįstai) bažnyčios langų daužymui, tačiau kai religiniai simboliai valdingu gestu nužymi savo teritoriją po visą ne vien religijos išpažinėjų gyvenamą (taigi, „ne savo“) miestą ir šalį, kai religinė retorika uzurpuoja ir nusavina iki tol jai nepriklausiusias viešas strategines erdves, neatsiklausdama, ką apie tai mano nereligingi ar kitaip religingi gyventojai – mes net nepastebime. Nida Vasiliauskaitė Kryžiaus nupjovimas beveik automatiškai net daugumos netikinčiųjų laikomas brutaliu poelgiu, prilyginamu (šiuo konkrečiu atveju, nepagrįstai) bažnyčios langų daužymui, tačiau kai religiniai simboliai valdingu gestu nužymi savo teritoriją po visą ne vien religijos išpažinėjų gyvenamą (taigi, „ne savo“) miestą ir šalį, kai religinė retorika uzurpuoja ir nusavina iki tol jai nepriklausiusias viešas strategines erdves, neatsiklausdama, ką apie tai mano nereligingi ar kitaip religingi gyventojai – mes net nepastebime. Tai juk taip įprasta, taip normalu! Tarkime, buvusi „Žalgirio“ stotelė Vilniuje nejučia tampa „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus“, o šalia atsiranda klaikus smūtkelis (visas didžiulis, estetiškai šlykštus smūtkas, kurio slegiantis vaizdas verčia krūpčioti ne vieną praeivį). Smulkmena, bet tokių daug. Arba nelabai smulkmena: auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau. Žinoma, ne visi simboliai (at)kuriami suvokiant jų reikšmę (pvz., vienas kolega pastebėjo, kad arkikatedros frontoną po sovietmečio vėl papuošusi šv. Elena – imperatoriaus Konstantino motina, viena centrinių Rytų krikščionybės figūrų, būtent ji stovi centre ir laiko kryžių – simbolizuoja Rusijos imperinę galią Lietuvai bei Lenkijai, kurias, šalimais Elenai, atstovauja jų dangiškieji globėjai šv. Stanislovas su šv.Kazimieru). Atstatėme, nesuprasdami ką. Bet nieko tokio – vis tiek beveik niekas nepastebi ir nežino. Ko nepasakysi apie Seimui kelią rodantį auksinį kryžių. Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus. Man, pvz., vandalizmas yra ne tik knygų deginimas ir bažnyčių griovimas, bet ir kukli „jausmingųjų“ intencija kryžiais (ar kokias kitais kažkieno grupinės tapatybės simboliais) nusmaigstyti visą pasaulį, įkalinant kiekvieną, kas nepaplos ir nesitrauks iš kelio. Kryžiaus nupjovimas pateisintinas tik vienu atveju – kai jis transformuojasi į Kalaviją (galios, nutildymo, agresijos, smurto simbolį).

koks skirtumas tarp stribai.lt ir ekspertai.eu?