Kodėl aš nepykstu ant to lenko

Štai kaip kartais nutinka. Po sunkokos dienos važiavau šalia Kauno einančia Via Baltica magistrale Garliavos link. Skubėjau. Tačiau dar gerokai iki tilto per Nemuną, šalia Devintojo forto pamačiau, kad eismas pirmąja eile ima kimštis ir lėtėti.

Įsukau į antrąją eilę. Ir netrukus prieš save pamačiau lėtai slenkantį vilkiką, nors už jo visa juosta buvo tuščia. Vilkikas lenkiškasis numeriais važiavo šalia savo tėvynainio ir net neketino pasiskubinti ar persirikiuoti. Gerokai palaukęs ėmiau signalizuoti. Tačiau jokios reakcijos! Įsiutau. Negi jie tiesiog sumanė pasišnekėti!?

Už manęs tuoj pat susidarė ilga virtinė automobilių. Pasigirdo signalai. Juodas mersedesas, kuriame sėdėjo vairuotojas Budulio veidu, pralėkė šalia vos tilpdamas kelkraštyje tarp vilkiko ir atitvaro. Sekundę mąsčiau, gal ir man pasielgti taip pat. Užteko proto nerizikuoti.

Pagaliau automobilių virtinė pasiekė nuokalnę į Nemuno slėnį, ir aš viską supratau. Tiltas buvo remontuojamas, todėl automobiliai per jį judėjo tik viena juosta. 

Paprastai tokiais atvejais sumaištis kyla priartėjus prie susiaurėjimo. Kaip čia užtikrinti teisingumą? Kada užleisti kelią gudruoliams iš antrosios juostos, o kada ne? Net ir rūpestingiausias kelio ženklinimas problemos iki galo neišspręs.

Taigi lenkas vairuotojas užtikrino teisingumą labai paprastai. Jo ir kolegos niekas negalėjo aplenkti. Galbūt egoistiškas, bet vis dėlto teisingumas, ar ne?

Ir tai netgi socialiai vertingas teisingumas, nes kartu buvo užtikrintas ir bendrasis gėris. Juk niekas be rizikos negalėjo aplenkti ir kitų ilga virtine važiavusių automobilių.

Beje, rimtas klausimas: ar tas lenkas pažeidė Kelių eismo taisykles?   

Man tai buvo gera pamoka – PYKTIS PRAEINA, KAI SUPRANTI KITO ŽMOGAUS MOTYVUS. Tačiau dar linksmiau tapo, kai pamačiau šito paprasto teisingumo žmogišką veidą.

Dešinėje važiavęs lenkas, žinoma, praleido į priekį savo kolegą. Bet buvau labiausiai nustebintas, kai jis, iškišęs ranką per kabinos langą, šypsodamasis pamojo man važiuoti pirmyn.

Štai taip! Kiek žmogui nedaug reikia. Užtenka vienos šypsenos, vieno draugiško veiksmo, kad tam tikra prievarta prieš tave teisingumo labui taptų maloni.

Šioje situacijoje supratau ir dar vieną dalyką. Vien kelio ženklais, arba plačiau – vien taisyklėmis ir įstatymais teisingumo užtikrinti neįmanoma. Teisingumas visada būna pačių žmonių rankose. Žinoma, vieni turi daugiau, kiti mažiau galimybių tapti teisingumo vykdytojais. Tačiau mūsų visuomenėje gajus represinės valstybės mentalitetas, kad teisingumas yra kažkieno kito rankose, o mes čia „ne prie ko“, turi būti įveiktas.

Taip pat labai svarbu, kad teisingumo vykdytojas būtų geranoriškas, ne piktas. Ar mūsų policininkus ir visus kitus pareigūnus kas nors moko draugiškai bendrauti su žmonėmis? Negi niekas nesupranta, kiek daug žmonėms reiškia tokie dalykai?

Pažįstu vieną įvairių vyriausybių ministrą, kurio jau daugelį metų nesu matęs besišypsančio. Sunkus darbas, suprantu. Nors koks nors Erichas Frommas čia greičiau įžvelgtų nekrofiliško charakterio bruožų. O tokius žmones leisti į valdžią pavojinga. Būdami viršuje, jie apnuodija visą sistemą.

Šie asmenys gali manyti, kad yra labai teisingi, tačiau jų teisingumas negyvas. Taisyklės ir formalūs sprendimai jiems daug svarbesni už žmogų. Paprasto žmogiškumo jie tiesiog bijo.

Taigi šito pasakojimo moralas būtų toks. Mūsų valstybėje daug gerai nesutvarkytų įstatymų ir kvailų taisyklių. Visa tai reikia taisyti. Tačiau dar svarbiau suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus.

Žmogus, kuriam suteikiami įgaliojimai valdyti, o tai reiškia – vykdyti teisingumą, visų pirma privalo turėti teigiamą nuostatą kitų atžvilgiu. Mizantropams čia ne vieta. Ir įvairaus lygmens taisyklių kūrimas, ir jų vykdymo priežiūra turi atitekti socialiai jautriems asmenims. Kitaip valstybė pamažu sustabarėja, virsta lavonu ir ima pūti.

Ir jautresni žmonės tai užuodžia pirmieji.