Kas bendra tarp šviesos ir švietimo?

Anksčiau sakydavom, kad pirmadienis – sunki diena. Tai kartodavo mėgstantys savaitgalį paūžti. Bet šiandien nuo pat ryto kartu su ryškia saulės šviesa užplūdo pavasarinė atsinaujinimo nuotaika. Juk iš tikrųjų po sniego audrų atėjo kalendorinis pavasaris, nors šaltukas dar žnaibosi, girdėjau, Vilniuje pastebėtas ankstyvas gandras, o mėnesio pabaigoje – šv. Velykos… O vis dėlto…

Niūrų pėdsaką palieka Lenkijos valdžios sprendimas uždaryti tris Punsko valsčiaus mokyklas. Savo komentare Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko pavaduotoja, „Aušros“ žurnalo vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė tiesiai šviesiai sako: aš nesuprantu šito sprendimo…

Punskiečių lietuvių portale rašoma, kad vasario 27-ąją po neilgų diskusijų Punsko valsčiaus taryba priėmė sprendimą dėl ketinimo uždaryti tris Punsko valsčiaus mokyklas – Pristavonių, Vidugirių ir Navinykų. Dėl kiekvienos mokyklos balsuota atskirai. Už ketinimą uždaryti mokyklas balsavo dauguma tarėjų. Taryboje dauguma tarėjų – lietuviai.

O juk neuždaryti lietuviškų mokyklų ragino ir pagalbą deklaravo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos premjeras Algirdas Butkevičius, LR Seimo pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius ir kiti.

Atidėti sprendimą dėl trijų lietuviškų mokyklų Punsko valsčiuje uždarymo Punsko valsčiaus savivaldybės prašė LR švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Lietuva deklaruoja pagalbą ir yra pasiryžusi prisidėti prie šių mokyklų finansavimo. Prieš mokyklų uždarymą pasisakė ir vasario 25 dieną Seinų ir Punsko krašte viešėję Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai prof. Romualdas Ozolas, prof. Bronius Genzelis, Birutė Valionytė bei politologas, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas Alvydas Medalinskas.

Taigi, Vilnius nebuvo išgirstas. Tarybos sprendimas susirinkusiems į posėdį buvo netikėtas, nes anksčiau buvo platinamos optimistinės nuotaikos. Tai juoda diena ne tik Punsko valsčiaus švietimui, bet ir visai Lenkijos lietuvių bendruomenei, sako ten gyvenantys lietuviai.

„Tai buvo pirmas žingsnis lietuviškų mokyklų Punsko valsčiuje uždarymo link, – po Punsko valsčiaus tarybos posėdžio portalui Punskas.pl kalbėjo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Jonas Vydra. – Belieka tikėtis,  kad tas pirmas žingsnis neprives mūsų prie liepto galo, kad valsčiaus valdžia suras papildomų lėšų ir tos mokyklos nebus uždarytos.“

Keista tai, kad dauguma tarybos tarėjų – lietuviai. Nejaugi ir jų nuomonė pasikeitė? Arba buvo pakeista? Kitaip, kaip spaudimu iš „stipraus centro“, tokių permainų nepaaiškinsi. Kaip mano posėdyje dalyvavę stebėtojai, Varšuva vietoj uždaromų lietuviškų mokyklų pažadėjo padidinti viso valsčiaus finansavimą. Ar neatsitiks su pažadais taip, kaip atsitiko su Punsko švietimo sistemos dotavimu: buvo žadama finansavimą padidinti 80 proc., o gauta vos 20 proc. daugiau…

Logiškai svarstant lenkus aš lyg ir suprantu: biudžetas varganas, tenka lopyti visokias skyles, mokinių skaičius mokyklose nuolat mažėja… Tačiau kodėl taip skubama? Juk nesulaukta net Vilniaus sprendimo, pagal kurį Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija turėtų rasti pinigų prisidėti prie lietuviškų mokyklų Lenkijoje finansavimo.

Kita vertus, kas iš tų pažadų gerinti tarpvalstybinius santykius, ko vertas ministro Lino Linkevičiaus nusižeminimas Varšuvoje, premjero Algirdo Butkevičiaus garantijos rasti sprendimą, Lenkijos vadovų žodžiai, esą dabar „kamuoliukas Lietuvos pusėje“…

Kolegos atsiuntė vieną leidinio „Lietuvos Sąjūdis“ straipsnį, tiesa, kiek senstelėjusį. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, buvęs Mykolo Riomerio universiteto doktorantas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys Audrius Skaistys 2010 metų leidinyje paskelbė lyginamąją analizę „Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma“. Autorius rašė, kad, JAV tyrimų centro „Pew Global Attitudes Project“ duomenimis, per pastaruosius 18 metų (1992-2010) Lietuvoje požiūris į lenkus pagerėjo net 9 procentais (nuo 30 proc. nepalankiai vertinančių 1991-aisiais iki 21 proc. – 2009-aisiais). O Lenkijoje požiūris į lietuvius nepakito: 1991-aisiais ir 2009-aisiais nepalankiai vertino 18 proc. Dar labiau sumažinti nepalankiai į lenkus žiūrinčių Lietuvos piliečių skaičių yra sudėtinga dėl lenkų tautinei mažumai Lietuvoje priklausančių asmenų elgsenos ir pozicijos tam tikrais klausimais, ypač dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų priimamų sprendimų, atvirai diskriminuojančių tuose rajonuose tautinę mažumą sudarančius lietuvius, tuomet rašė A. Skaistys.

Kad nekartotume šios išsamios analizės, pateikiame keletą autoriaus parengtų lentelių, kuriose oficiali statistika vaizdžiai parodė lenkų bendruomenės švietimo padėtį Lietuvoje:

I lentelė

II lentelė

Mokinių skaičius lenkiškose valstybinėse ir šeštadieninėse mokyklose 2007-2008 metais:

Ar daug kas pasikeitė per šiuos trejus metus? Tik tiek, kad sustiprėjo antilietuviška retorika, pagrįsta iškraipytų faktų ir pagal Varšuvos bei vietinių lenkų radikalų reikmes pritaikytos statistikos mišiniu. Bet ar taip gerinami Lietuvos ir Lenkijos santykiai?

Taigi, šviesa ir švietimas neturi nieko bendra. Juo labiau nesimato šviesos švietimo tunelio gale. Anapus ir šiapus ją užstoja galingos valdininkiškos figūros, tarp kurių šmėžuoja visokiausio plauko politikieriai.

 www.alkas.lt, www.Iskauskas.lt