Karas

Dalykai aiškėja, bent jau tiems, kurie mėgsta aiškumą.

Vyksta karas ir jis artėja prie mūsų. Tai karas prieš vadinamąją Vakarų civilizaciją. Tarptautinę demokratiją, demokratijų bendriją – taip norėta vadinti. Joje žmoniškumas ir teisė buvo svarbūs, ir dar nėra visai pavirtę paniekos ir patyčių objektu. Tai kas kita, negu pamišėlių mankurtų ordos, aprūpintos viešpatavimo ideologija.

Nevenkime, nesidrovėkime įvardyti pusės, kuri yra nekenčiama ir užpulta, prieš kurią kariaujama. Ją bemaž jau įvardijau. Kas kariauja? – pasiaiškinsime netrukus.

Karo tikslas – be abejo, nugalėti. Palaužti ir sunaikinti pirmiausiai orumo, žmoniškumo dvasią, po to ir fiziškai. Struktūras, valstybes, kariuomenes. Tada neliks nė bendruomenių, tik instinktų varomos minios. Parengtos vergijai, kanibalizmui ir savižudybei.

Prieš įvardytąją žmoniškumo ir teisės civilizaciją stoja jos nekentėjai. Priemonių arsenalas – platus. Pradedant nuo žmonių, verčiamų nebe žmonėmis. Fašistai, kupetoj su anarchistais, islamistais ir komunistais, tai motyvuotieji neapykanta. Pasaulį seną išardysim iš pamatų!.. Kitokiems – mirtis!..

Seniau visi klydo, sako ramesni sprundagalviai. Seka giluminė intoksikacija, svaigulys neribota ir neatskaitinga valdžia. Godulys valdyti teritorijas ir minias – kuo didesnes! Naikinti visus nesutinkančius ir per mažai, nenuoširdžiai vergaujančius. Naikinti tiesiog kitokius! Su emociniu pasimėgavimu. Ko dar nematėme? Bet matykim ir bendrą vardiklį, ir „priešus“ naikinančiųjų tikslą. Tai kitokia žmonija – žvėrija. Ji neva turi pačios sau suteiktą „teisę“ išgerti kitur einančių, kitaip matančių kraują, iščiulpti jų smegenis, numesti atliekas į sąvartyną.

Mirties garbintojai išdidūs tuo, kiek daug jie gali nužudyti ir jau nužudo. Šimtus, tūkstančius ir šimtus tūkstančių. Jau mosuoja raketomis, kuriomis žudys milijonus. Vandenynai – ne kliūtis. Sanitarai, deja, sutrikę, sulindę į krūmus arba iliuzijų bokštus, neva jų tai nepalies. Svarbu, matote, dar šiek tiek papuotauti.

Maldaudami to truputėlio laiko, meluojam dangui ir patys sau. O, „karo nėra“, tik nematykim kibernetinėse džiunglėse tų susiprojektavusių ilguosius peilius, ir nereikės net gintis! Juolab – grįžti į protą ir pažadėtą brolybės ryšį. Žmonės juk „nemiršta“, nebent skaičiukai frontuose ir kaimuose, traiškomi sadistų; nerauda aukų motinos; nesirengia būsimam kerštui paniekinti, nemylimi vaikai. Ne, laikraštienoje tik statistika ir pavieniai atsitikimai. Dar plepių susirūpinimai.

Nesusivokę pragyvensim savo pačių buvimą – atsitikimą kaip musės. Atvykusieji „po to“ iš kitų galaktikų, geriausiu atveju, pasižymės bloknotėliuose, kad būta šiame Visatos užkampy savitų pelėsių, kurie turėjo prasimanę net religijų, filosofijų, bet nenorėjo gyventi.