Jo didenybė Šimonas Peresas

„Rabinovičius knesete nusivilko švarką. Jam aiškina, atseit nepadoru būti be švarko parlamente. Rabinovičius atsako:
– O man Anglijos karalienė leido!
– Kaipgi?
– Kitados aš buvau Anglijos karalienės priėmime, nusivilkau ten švarką, o karalienė man ir sako: „Rabinovičiau, Jūs ten savo knesete galėsite švarką nusivilkti!“ (žydų anekdotas)

Vietos politikos patriarchas, galbūt didžiausias autoritetas už Izraelio valstybės ribų, visuomenės asmuo prezidentas Šimonas Peresas puikiai supranta, kad, nepaisant visų regalijų ir neabejotinų nuopelnų Tėvynei, nepaisant viso politinio ilgaamžiškumo, keliančio, kaip ir jo fizinė forma, pagarbą ir pavydą, bendrapiliečių požiūris į jį, švelniai sakant, yra nevienareikšmis.

Š. Pereso politinė karjera neturi Izraelio istorijoje sau lygių. 1953 metais po kelerių sėkmingo darbo karinėje valdyboje metų jį, trisdešimtmetį darbininkų partijos funkcionierių, Ben Gurionas paskyrė Gynybos ministerijos generaliniu direktoriumi. Nuo to laiko Baltarusijos kaime Višniove gimęs ir dvylikos persikraustęs į Palestiną Š. Peresas nenuilstamai, su neįtikėtinu užsispyrimu, išradingumu ir talentu ėjo į priekį, kildamas stačiais hierarchijos laiptais, demonstruodamas politinės ekvilibristikos stebuklus. (Šimonas Perskis gimė 1923 metų rugpjūčio 2 dieną Višniovo kaime Grodno apskrityje; tuo metu tai buvo Lenkijos Respublika; vert. past.) Kelias į viršų buvo dygliuotas. Š. Peresas laimėdavo ir pralošdavo (dažniau pralošdavo), risdavosi į apačią, vėl kildavo ir su nepajudinama ramybe keliaudavo toliau.

Valstybės istorijoje nebuvo nė vienos lemtingos kryžkelės, kurią Š. Peresas savo precedento neturinčioje karjeroje nebūtų apėjęs. Jo nuopelnams priskiria branduolinės apsaugos sistemos ir karinio pramoninio komplekso sukūrimą jaunoje šalyje, partijos Avoda (Izraelio darbo partija; vert. past.) suformavimą ir iniciatyvą išlaisvinant įkaitus Entebėje (oro uostas netoli Ugandos sostinės Kampalos; tuomet unikalios karinės operacijos, pavadintos „Kamuoliniu žaibu“, metu buvo išlaisvinti 102, t. y. visi, pagrobti Izraelio piliečiai; vert.past.), Izraelio armijos išvedimą iš Libano ir devintajame dešimtmetyje griūvančios finansų sistemos stabilizavimą. Š. Pereso kaltei (ar nuopelnams, nelygu koks požiūris) priskiria Norvegijos susitarimus, už kuriuos jis kartu su Rabinu ir Arafatu gavo Nobelio taikos premiją.

Paskui Š. Peresą taip pat tęsiasi ilgas pėdsakas abejotinų politinių susitarimų, vienas kurių buvo neskaniai pavadintas „smirdinčiu triuku“ (1990 metais Š. Peresas inicijavo vyriausybės krizę, po jos į valdžią atėjo Icchakas Rabinas ir Avoda; vert. past.). Be to, nepaisant puikios karjeros, Š. Peresą visą laiką manė esant nevykėliu, prie jo neatplėšiamai priklijuota paniekinanti lūzerio pravardė. Jis 1992 metais pralošė lemtingus partijos vidaus rinkimus savo pagrindiniam varžovui Rabinui. O būdamas partijos pirmininku du kartus pralošė visuotinius rinkimus Likudui (Likudas – dešiniosios pakraipos partija, sudariusi sąjungą su „Mūsų namai Izraelis“; vert. past.). Taip geidžiamą vyriausybės vadovo postą Š. Peresas buvo užėmęs du kartus ne po pergalės rinkimuose, o per Šamiro vyriausybės rotaciją (1986–1988), taip pat keletą mėnesių po Rabino nužudymo (1995–1996). 2000 metais Š. Peresas pralaimėjo prezidento rinkimus pilkam Likudo funkcionieriui Mošei Kacavui. Atrodė, didesnio pažeminimo negalėtų būti. Tačiau ir tai nepalaužė seno politikos lapino. Š. Peresas dalyvavo įkuriant Kadimą (Kadima – liberalų ir centro partija, kurią įkūrė Arielis Šaronas, pasitraukę iš Likudo; vert. past.) ir realizuojant A. Šarono atsiribojimo programą. O 2007 metais pagaliau tapo valstybės prezidentu, suteikdamas šiai visiškai ceremoninei pareigybei ypatingą svorį. Š. Peresas nebūtų pats savimi, jei tenkintųsi tik kukliais atstovavimo įgaliojimais. Devintasis Izraelio prezidentas leido sau drąsius politinius pareiškimus susitikimuose su tarptautiniais lyderiais, atvirai pasisakė įvairiais esminiais Izraelio politikos klausimais.

Kad ir kaip būtų, šiame poste Š. Peresas pagaliau sulaukė šlovės ir pagarbos. Devintą dešimtmetį bebaigiantis tėvyninės politikos Mafusailas (seniausias Biblijoje aprašytas žmogus, išgyvenęs 969 metus; vert. past.) atrodė žvalus, kaip ir anksčiau, žaižaravo sąmoju, buvo, kaip ir praeityje, talentingas oratorius. Po tuščio, suteršusio save ir prezidento institutą Kacavo (Mošė Kacavas 2011 metais buvo nubaustas ir įkalintas už seksualinius nusikaltimus; vert. past.) aukščiausią ceremonijų pareigybę užėmė stambus politikas, turintis aukštą tarptautinę reputaciją. Atrodė, kad ši fantastiška karjera pasibaigs aukšta optimistine gaida.

Bet štai nugriaudėjo devyniasdešimtmetis, kurį buvo nutarta plačiai paminėti. Šios savaitės pradžioje (straipsnis rašytas birželio viduryje; vert. past.) trys Izraelio televizijos kanalai rodė daug valandų trukusią šventinę transliaciją iš Binjanej-cha-Uma salės Jeruzalėje. Tūkstančiai svečių – politikai, milijardieriai, oligarchai, aktoriai ir muzikantai – susirinko pasveikinti prezidento. Iš užsienio atvyko Holivudo žvaigždės ir buvę Vakarų valstybių lyderiai: Billas Clintonas, Tony Blairas, Barbara Streisand, Robertas de Niro, Sharon Stone. Iškilmės kainavo didžiulius pinigus, kurių didesnę dalį paaukojo Izraelio oligarchai (pavyzdžiui, Izchakas Tšuva).

Visuomenės reakcija į liaupsių puotą ir Holivudo blizgesį netikėtai buvo itin neigiama. Socialinius tinklalapius ir masines informavimo priemones užplūdo kandžių pasišaipymų banga, paniekos kupini straipsniai ir demotyvatorių pasityčiojimai.

„Kim Čen Iras vartosi karste“, „Nenumaldomas asmenybės kultas“, „Jonit Levi (garsi TV laidų vedėja; vert. past.) klaupiasi, kakta liesdama žemę prieš Didįjį laivavedį“, „Peresas – mūsų pavyzdys KLDR“. Tai viso labo keletas pokštų ir pasišaipymų, kuriuos per keletą minučių perskaičiau socialiniuose tinklalapiuose ir komentaruose.

Trys pagrindiniai televizijos kanalai transliavo vieną ir tą patį – pompastišką šou, neįtikėtiną gausybę šokančių vaikų, nesibaigiantį liaupsių srautą ir šiek tiek paremontuotą vakaro herojaus biografiją: nacijos lyderis, didysis svajotojas, Naujųjų Artimųjų Rytų pranašas; tas, kuris narsus ir nugalintis, Izraelio valstybės prezidentas Šimonas Peresas. „Visa tai atrodė kaip Šiaurės Korėjoje ir skleidė gaižų Pchenjano kvapą“, – aprašė savo įspūdžius laikraščio „Gaarec“ apžvalgininkas Moranas Šriras. Ir tai toli gražu ne pati aštriausia recenzija apie Š. Pereso šou.

Kas atsitiko? Kur suklydo Š. Peresas ir jo konsultantai? Galbūt iškilo sena antipatija garsiajam politikui? Visko gali būti. Bet pagrindinė priežastis, manau, kita. Tai, kas būtų priimtina prieš 20, 10 ar net prieš 5 metus, dabartinėje socialinėje bei ekonominėje Izraelio realybėje, praėjus dvejiems metams nuo didžiulės socialinių protestų bangos, didžiulių ekonominių problemų, drakoniškai nurėžto valstybės biudžeto, augančio skurdo ir kylančių kainų fone yra tiesiog neįmanoma. Demonstratyvi prabanga ir milžiniškos išlaidos, užjūrio prašmatnumas ir Holivudo spindesys, kai kalbama apie aukščiausią valstybinę pareigybę, kad ir ceremoninę, daugelio izraeliečių buvo sutikta atvirai priešiškai. Izraelis – ne Didžiosios Britanijos monarchija. O Izraelio prezidentas – ne Anglijos karalienė.

Vertė Alicija Žukauskaitė
Šaltinis relevantinfo.co.il