Jérôme Emanuel Roos. Islandijos žmonės patys kuria naująją konstituciją

Šį straipsnį publikuojame skaitytojų prašymu. Nors rašytojas, filmų kūrėjas ir visuomenės aktyvistas Jérôme Emanuel Roos jį paskelbė daugiau nei prieš metus - 2011 metų birželio 11 dieną - bet nemažai aptariamų dalykų lieka aktualūs ir šiandien.

Atkreipiame dėmesį, kad visai neseniai, spalio 20 dieną įvykusiame referendume islandai balsų dauguma (66 procentai dalyvavusiųjų) jau pasisakė už naująją Islandijos konstituciją, kurią kuriant galėjo dalyvauti visi šalies piliečiai (Reuters pranešimą rasite čia, dienraščio "Kauno diena" publikaciją čia). 

Taip pat siūlome šių metų balandį dienraštyje “Lietuvos žinios” paskelbtą straipsnį. Ekspertai.eu. 

Vos per trejus metus Islandija nuėjo kelią nuo griūties iki revoliucijos – ir vėl sugrįžo prie ekonomikos augimo. Ko galima pasimokyti iš Islandijos patirties, kaip pritaikyti jos tiesioginės demokratijos patirtį?

Praėjus vos dvejiems - trejiems metams nuo ekonomikos griūties ir Islandijos vyriausybės žlugimo, šalis atliko pastebimą šuolį, grįždama prie ekonominio augimo. Šia savaitę ją netgi pagyrė užsienio investuotojai – nepaisant to, kad ši šalis leido savo bankams bankrutuoti ir atsisakė mokėti jų skolas. O tai prieštarauja Europos valdančiosios klasės idėjai, kad bankų bankrotas ir defoltas neišvengiamai sukelia katastrofiškas ekonomines pasekmes.

Dabar Islandijos vyriausybė ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir nusprendė sukurti naujos konstitucijos projektą, suteikdama patiems piliečiams elektroninę prieigą prie šio dokumento. Iš esmės tai realios demokratijos kūrimas „crowdsourcing“ būdu <kolektyvinė sprendimų paieška vietoje „outsourcing“ – orientavimosi į pakviestų brangių ekspertų nuomonę>. Dabar islandai dalyvauja ne tik galutiniame etape, balsuodami referendume, bet turi ir galimybę per socialinius tinklus tiesiogiai dalyvauti rašant konstituciją. Tai ir yra dalyvavimo demokratijos apraiška. Demokratija 2.0.

Kaip islandai to pasiekė? Ir ko gali iš jų išmokti Europos pakraščiai, kamuojami sunkmečio?

Grįžkime į 2009-uosius. Praėjus keliems mėnesiams po bankų žlugimo ir didžiausios šalies istorijoje ekonominės krizės, islandai masiškai išėjo į gatves, protestuodami prieš krizės priežastimi tapusius bankininkus ir neišmanėlius politikus, leidusius taip atsitikti. Kol visas pasaulis stebėjo Obamos inauguraciją, islandai nuvertė savo vyriausybę ir pareikalavo referendumo valstybės skolos klausimu.

Referendume islandai nutarė negrąžinti lėšų užsienio kreditoriams – Didžiajai Britanijai ir Olandijai – kurie taip kvailai sudėjo savo santaupas į vieną labiausiai „išpūstų“ bankų „Icesave“. Nors prezidentas tuo metu jau buvo vetavęs įsipareigojimą mokėti, referendumas vis dėlto įvyko. Jis turėjo daugiau simbolinę reikšmę, bet jo rezultatas (93 procentai dalyvavusių balsavo prieš bankų skolų mokėjimą) pradėjo epinę kovą tarp liaudies valdžios ir užsienio ekonominių interesų.

Kas itin įdomu – pasekmės pasirodė anaiptol ne tokios katastrofiškos, kaip pranašavo kai kurie apsišaukėliai Europos „ekspertai“. Dar daugiau, praėjus vos porai metų po vyriausybės atsistatydinimo, Islandija padarė veržlų šuolį, grįždama prie ekonominio augimo, ką ir pastebėjo užsienio investuotojai. „Wall Street Journal“ neseniai rašė: 

„Pirma po 2008 metų ekonominės ir bankų griūties Islandijos tarptautinių obligacijų emisija investuotojų buvo tiesiog išgraibstyta. Penkerių metų paskola mažesnėmis nei 5% palūkanomis tapo ženklu, kad grįžo tarptautinis pasitikėjimas. Tai liudija apie teigiamą posūkį ekonomikoje, kurios augimas šiais metais numatomas 2,25 %.“

Todėl nestebina, kad į Islandijos patirtį savo žvilgsnius kreipia ir Ispanijos „pasipiktinusieji“ (indignados) savo masiniuose protestuose, apėmusiuose Ispaniją šių metų gegužę. Demonstrantai Ispanijoje nešė plakatus „Islandija – mano tikslas“ ir „Mąstau apie Islandiją“. Islandijos patirtis įkvėpė ir protestų judėjimą Graikijoje, kur atmosfera vis labiau kaista. Tad kokios yra Islandijos pamokos sunkmečio kamuojamiems Europos pakraščiams?

Pirmiausia verta susipažinti su puikiu buvusio Londono ekonomikos mokyklos profesoriaus Roberto Wade‘o darbu. Jis padės suprasti, jog Islandijos klaidos, atvedusios į krizę, buvo tiesiog radikalesnė versija to, ką mes ir patys darėme žemyne: kapitalo liberalizavimas kartu su finansinio reguliavimo panaikinimu ir analogo neturinčiu politiniu abejingumu, kai milžiniškas burbulas pūtėsi tiesiog akyse.

Wade‘as padeda mums suvokti, ko negalima daryti. Bet turbūt žymiai svarbesnis klausimas – ką turime daryti. Ir čia peršasi stulbinanti išvada: nors leidimas bankams bankrutuoti ir atsisakymas mokėti skolas užsienio kreditoriams, be jokios abejonės, turėjo trumpalaikių neigiamų pasekmių, jos kilo pirmiausia dėl pačių bankininkų, kurie šią krizę ir išprovokavo, nerūpestingumo.

Užuot socializavus bankų nuostolius ir privertus už krizę mokėti paprastus žmones, kurie jos nesukėlė, pagal Islandijos modelį patys bankininkai yra priversti susimokėti už savo kvailumą. Per Islandijos krizę bankrutavo visi trys didžiausi šalies bankai. Ir vyriausybė jų negelbėjo. 

Antra, Islandija teisė krizės kaltininkus. Šiuo atveju tai ne tik teisingumo vykdymas, bet ir precedentas, rodantis, kad spekuliacijos paprastų žmonių finansais neliks nebaudžiamos. Svarbiausi bankų sektoriaus veikėjai buvo suimti, o buvusiam premjerui pateikti kaltinimai <Islandijos premjeras Geiras Haarde - vienintelis vadovas pasaulyje, stojęs prieš teismą dėl krizės>. Beatodairiškų spekuliacijų kriminalizavimas – pirmasis žingsnis į realią demokratiją.

Trečia, Islandija padarė tai, ko nelaukė neoliberalizmo dogmų šalininkai. Kaip ir Malaizija per 1997-1998 metų Rytų Azijos krizę, nebodama Tarptautinio valiutos fondo (TVF) nepasitenkinimo, Islandijos vyriausybė sukūrė kapitalą kontroliuojančią instituciją, kuri turi sustabdyti „karštų“ pinigų <kapitalo, išvežamo į užsienį be apmokestinimo> nutekėjimą pačioje bankų krizės pradžioje. Siekiant sustabdyti kapitalo nuotėkį iš pakraščių, Europos Sąjungai derėtų padaryti tą patį (dar nevėlu).

Ketvirta (akivaizdu, kad tai pati svarbiausia Islandijos pamoka), islandai pajėgė nusiplėšti neliberalius tramdomuosius marškinius, ilgą laiką vertusius vietos politikus tarnauti finansinio sektoriaus interesams. Masiškai susitelkę gyventojai nuvertė vyriausybę ir sukūrė naują politinio dalyvavimo formą. Konstitucijos rašymas „crowdsourcing“ būdu – stipriausias naujos, tikros demokratijos gimimo simbolis.

Ir štai rezultatas – Islandija lėtai, bet užtikrintai atsistato po didžiausios ekonominės griūties, kokia taikos metu yra ištikusi kurią nors šalį. Tuo tarpu Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija – priešingai. Regis, jos ilgiems metams įklimpo gilioje recesijoje (jei ne tikrų tikriausioje depresijoje).

Kol Europos centrinis bankas, TVF ir Vokietija reikalaus visiškai apmokėti skolas, siūlydami drakoniškas (ir iš esmės stabdančias produktyvumą) taupymo priemones, milijonai žmonių toliau patirs sunkumus ir nepriteklių. „Prarastoji karta“ išvyks iš tų šalių ieškodama naujų galimybių. Suduš daugybė gyvenimų, įmonių, šeimų ir vilčių. Vardan ko? Dėl saujelės bankininkų, atsisakančių šiek tiek „apsikirpti“?

Islandija mus moko, kad taip neturi būti. Atlanto srovės ir arabų vėjai pasiekė Europos pakraščius. Laikas, kada žmonės Europos žemyne nuvers pirmą vyriausybę – nebetoli. Demokratija 2.0 pakeliui. Ir jos jau niekas nesustabdys.

Iš http://roarmag.org vertė E. B. (vertimas redaguotas ekspertai.eu)

Šaltinis www.anarchija.lt.