Jei Šalaševičiūtė ir Valiukevičiūtė vaikų teisių gynėjos, tai aš - Maja Pliseckaja

Siunčiu nuolankų atsiprašymą Garbiajai Primadonai už jos pavardės paminėjimą tokiame kontekste, tačiau ryškesnį kontrastą buvo sunku surasti. Į Tautos Atstovybę LR Seimą išrinktos ponios Ona Valiukevičiūtė bei Rimantė Šalaševičiūtė, regis, elgiasi kaip gestapininkės, artikuliuoja kaip Gariūnų pradedantieji verslininkai, o vienoje TV diskusijoje su rinkėja kalbėjosi tokiu tonu, kad atrodė, tuoj tuoj apspjaus... Tačiau į tai dar būtų galima reaguoti, tiesiog iliustruojant tautos išmintį - „duok durniui kelią“ - konkrečiu veiksmu... Bet susidaro įspūdis, kad Seimo bobelės skuba įteisinti naują biznį – vaikų grobimą iš šeimų. Visa jų šiandienė veikla – ES šalyse veikiančios konvencijos dėl vaikų teisių gynimo ratifikavimas Lietuvoje bei esamų įstatymų dailinimas iki visiškos beprotybės, kai tėvai negalės paprašyti, kad ryte atsikėlę vaikai pasiklotų lovas. Nes, pagal dainingosios Seimo narės teikimą, tai jau būtų psichologinė prievarta arba vaiko orumo žeminimas. Tačiau ne kiekviena šeima gali samdyti kambarines, o visišką kūtvėlą auginsi – vėl vaikų teisių sargės užpuls... Šis, kaip ir kiti europiniai teisės aktai, su piliečiais nėra aptariami. Kai ėmiau domėtis, kodėl neatsiklausiama tautos, išgirdau keistą paaiškinimą – gali būti, jog kartais mūsų Seime ratifikuojami ES dokumentai neišversti į valstybinę kalbą. Nemanau, kad tuodvi Seimo moterėlės užsienio kalbą moka geriau nei aš garsiosios Primadonos piruetus...

Praėjusį savaitgalį R. Šalaševičiūtė autoritetingai mus informavo, kad jei asocialiomis vadinamos lietuvių šeimos gyventų Norvegijoje, tai tenykštė valdžia savo globon paimtų apie 26 tūkst. vaikų. O ką padarė „Didžioji vaikų teisių gynėja“, esanti valdančiosios partijos sąraše, kad asocialių šeimų Lietuvoje nebūtų arba bent sumažėtų? Esame nelabai turtingi, tai būkime bent šiek tiek teisingi – manau, jei mūsų kūdikių, vaikų namai ir visokie valdiški globnamiai būtų Norvegijoje, jie irgi būtų uždaryti. Dėl tiesioginės fizinės, psichinės, seksualinės ir kitokios prievartos. Valdiškieji augintiniai, neįgiję socialinių įgūdžių, kasmet papildo asocialų gretas. Pati esu dalyvavusi įvairiose vaikų namų globos ir paramos akcijose – iki ašarų sujaudina keturmečių akys, kai jie nežino, kaip valgyti tortą. Pagelbėjome jaunuoliui, kuris, gavęs įsikūrimo savarankiškame pasaulyje pašalpą, suprato, kad jeigu pirks Šiaulių savivaldybės bendrabučio kambarį, nesugebės mokėti baisių mokesčių, praras gyvenamąjį plotą ir papildys benamių gretas. Vaikinas nusipirko sodą su vėjo perpučiamu nameliu, jį, gerų žmonių padedamas, apšiltino, tačiau niekaip nesuprato, „kokių auksinių plytų krosniai pastatyti reikia“. Vežėme jam tas auksines šamotines plytas, mūrijome pečių. O jis, vaišindamas mus pakeliuose fasuota arbata, negalėjo atsistebėti, kodėl vaikų namuose arbata buvo saldi, o čia – ne... Taigi, gal Seimo valdančiojo pulko damos vaikų teises realiai ginti galėtų, kurdamos socialinių įgūdžių formavimo sistemas valdiškose vaikų apgyvendinimo institucijose, pasirūpindamos, kad būtų skirtas normalus finansavimas švietimui, kultūriniam mažo žmogaus ugdymui, apsaugotų nuo jaunatvinės „diedovščinos“ ir t. t., ir pan.

Pastarosiomis dienomis internetinėje erdvėje šmėstelėjo informacija, kad Lietuvoje mokyklų nelanko apie 13 tūkst. vaikų, net 3 000 šalies atžalų yra nežinia kur... O visos Tautos atstovybės ir užsakomosios žiniasklaidos –ūtės ir –aičiai ieško vieno vienintelio Neringos Venckienės sūnaus. Tiek susirūpinusių veidų ir balsų – KUR mokosi jaunasis Venckiukas! O kur mokosi jo pusseserė? Ji – neva saugoma arba „daržovinama“, todėl jos klasę valstybė slepia. Bet juk buvusios N. Venckienės globotinės giminaitė – Naruševičiūtė – nesaugoma. Tai KUR ji mokosi? Kiek apsimestinio rūpestingumo valdžiažmogių ir jai patarnaujančios žiniasklaidos klanuose. Ir kokie jie vieningi, formuodami nuomonę viešojoje erdvėje, esą štai kokie netikę, neatsakingi tėvai ar seneliai, nepaskelbiantys vaiko ir anūko buvimo vietos... O aš žinau, kas geriausia yra Venckų berniukui, nes tą žinojimą kuolu įkalė supūrėję slušniai: „Vaikui yra geriausia su MAMA.“ Ar N. Venckienei galioja kitos taisyklės?

Baigsiu tuo, kuo ir pradėjau – jeigu R. Šalaševičiūtė dar kartą paskaičiuos, kiek Lietuvos vaikų, jei jie gyventų Norvegijoje, valstybė, pažeisdama Visuotinę žmogaus teisių DEKLARACIJĄ, atimtų iš biologinių tėvų, siūlau pacituoti Pūro-Slušnio išmintį, su kuo vaikams geriausia. Ir nereikia dvejopų standartų, apsišaukėlės vaikų sargės.