Kaip spręsti didėjantį žmonių skaičių Žemėje?

Pasaulio resursų instituto (WRI) duomenimis, trečdalis pasaulio maisto išmetamas nepanaudotas, t. y. jis nėra prastas, tačiau nenuperkamas, todėl tampa šiukšlėmis, nors galėtų būti suvalgytas ne itin turtingų žmonių.

Šis trečdalis vertas trilijono dolerių. Pasaulyje šiuo metu badauja mažiausiai 800 mln. žmonių iš 7,4 mlrd. (2016 m. kovo duomenimis). Jungtinių Tautų skaičiavimais, 2100-aisiais Žemėje gyvens 11,2 mlrd. žmonių. 1350 m. jų tebuvo 370 mln. Didžiausias demografinis sprogimas (2,2 proc. per metus) užfiksuotas 1963-aisiais, 2012-aisiais jis nukrito perpus iki 1,1 proc. 2011 m. gimė 135 mln., mirė 56 mln. žmonių. 2015 m. vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pasaulyje siekė 29,9 metų. Manoma, kad per visą žmonijos istoriją Žemėje gyveno apie 108 mlrd. žmonių.

Yra du būdai, kaip spręsti didėjantį žmonių skaičių Žemėje ir su juo susijusias problemas: Italijos ir Prancūzijos metodas bei Jungtinių Tautų metodas.

Italijoje 2016 m. įstatymu liepta prekybos centrams neparduotą maistą atiduoti labdarai, o ne išmesti, kaip tai daroma JAV ir kitose Vakarų šalyse. Kasmet JAV ir kitos pažangios valstybės išmeta 222 mln. tonų maisto. Per metus Afrikoje pagaminama 230 mln. tonų maisto.

Italija, nenorėdama sekti ydingu JAV pavyzdžiu, kai 40 proc. maisto išmetama, 2016 m. kovo įstatymu liepė jį atiduoti labdarai. Tai antroji valstybė, kuri ėmėsi tokio metodo. Pirmoji buvo 2016 m. vasarį tokį pat įstatymą išleidusi Prancūzija.

2016 m. Italija planuoja išgelbėti milijardą tonų maisto. Ir taip kasmet. Kitaip tariant, kiekvienam šalies gyventojui kasmet tai sudarytų 76 kg maisto. 6 mln. italų gyvena iš pašalpų ir labdaros, neturi pakankamai maisto, todėl jiems šis įstatymas yra išsigelbėjimas.

Daugiausia maisto Europoje išmeta Jungtinė Karalystė: 14 mln. tonų per metus 2014 m. duomenimis (dvigubai daugiau nei visa ES kartu sudėjus). Pusę maisto išmeta namuose gyvenantys britai, kitą pusę supermarketai.

Tai pirmasis būdas.

Antrasis būdas numatytas Jungtinių Tautų Darbotvarkėje 21. Oficialiai Darbotvarkė 21 (Agenda 21) yra su aplinkos apsauga ir darniuoju vystymusi susijęs veiksmų planas, priimtas Aplinkos ir plėtros konferencijoje 1992 m. Darbotvarkė 21 apima platų temų sąrašą ir yra sukurtas kaip patarimų rinkinys, galintis padėti tarptautinėms organizacijoms, valstybėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir pavieniams individams pritaikyti darnios raidos principus praktikoje. Darbotvarkė 21 suskirstyta į 4 dalis ir 40 skyrių. Pirmoji dalis skirta socialiniams ir ekonominiams darnios raidos klausimams. Antroji – resursų apsaugai ir efektyviam panaudojimui. Trečioji – įvairių įtakos grupių, kaip kad vietinių gyventojų, valdžios institucijų ir NVO, įtraukimui į sprendimų priėmimą ir jų įtakos stiprinimui. Ketvirtoji – iškeltų tikslų įgyvendinimo būdams (kaip kad technologijoms, švietimui, institucijoms) ir jų finansavimui.

Realiai tai legalus būdas mažinti didėjančią žmonių populiaciją pasaulyje, kad būtų pasiektas vadinamasis auksinis milijardas. Tiek, kaip teigia konspirologai, žmonių turėtų gyventi pasaulyje. Deja, tai nėra sąmokslo teorija, o britų demografo, ekonomisto Tomo Maltuso (Thomas Malthus, 1766–1834) kūrinyje „Gyventojų raidos principai“ (išleistas 1798 m. anonimiškai kaip An Essay on the Principle of Population) suformuluota statiškų išteklių teorija. Jos pagrindinė idėja – žmonių populiacija auga geometrine progresija, o Žemės ištekliai – tik aritmetine arba yra statiškoje būsenoje, todėl nekontroliuojamas žmonijos augimas galiausiai prives prie skurdo, bado ir kitokių nepriteklių. Jo iškeltos mintys yra populiarios iki šių dienų diskusijose apie galimą gyventojų perteklių, to poveikį aplinkai ir populiacijos kontrolės priemones.

Pažiūrėkite, kaip žmones gelbėja italai (ir prancūzai), ir ką ketina daryti Jungtinės Tautos pagal T. Maltuso teoriją.