Iraniečiams atsibodo diktatūra: protestuose jau žuvo mažiausiai 21 žmogus

Gruodžio 28 d., po devynerių metų, kai Irane vyko Žalioji revoliucija, kurios metu iraniečiai norėjo nuversti diktatūrą, prasidėjo ir tebevyksta didžiausi kada nors vykę protestai. Jų metu tūkstančiai protestuotojų visoje šalyje (sekti protestus galima čia) išėjo į gatves su plakatais MIRTIS CHAMENĖJUI, ŠALIN DIKTATORIŲ, MES NUSIVYLĘ ISLAMO RESPUBLIKA.

Irano saugumo tarnybos nužudė jau mažiausiai 21 protestuotoją, o diktatūros vidaus reikalų ministras įspėjo, kad visi protestuotojai sumokės savo kainą.

Protestai 2009 metais buvo numalšinti, tačiau šįsyk režimui tai gali sektis kur kas sunkiau: jie vyksta ne tik Teherane, bet ir daugybėje kitų šalies miestų.

Irane draudžiama kritikuoti valdžią, už tai gresia viešos kartuvės.

Pasak Rašto miesto gyventojo Ali, visiems - ir jauniems, ir seniems - Irane atsibodo dabartinis režimas: studentų tūkstančiai, o darbo nėra, pensijos mažos, bankus ištiko krizė. 40 proc. jaunimo - bedarbiai.

Mirties diktatoriui linkėjo ir studentai, susirinkę prie Teherano universiteto. 

Daugybė protestuotojų suimta ir toliau suiminėjama, žudoma.

Protestai vyksta net konservatyviausiame šalies Mašhado mieste, taip pat dar maždaug dvidešimtyje miestų: Isfanahe, Kome, Rašte, Kazvine, Saryje, Kermanšache, Ahvaze, Hamedane, Šahrude, Noušare, Kašmare, Šahrekorde, Bandar Abase, Izė, Zandžane, Karadže, Tonekabone, Choramabade, Teherane ir kituose miestuose. Tarp protestuojančiųjų - nemažai kurdų ir arabų.

Irane daugėja protestuotojų aukų, tačiau valdžia blokuoja internetą ir tvirtina, kad žmones žudo ne valdžios atstovai, o teroristai bei užsienio agentai. Rusija ir Turkija šią versiją paneigė.

Irano valdžia pagrasino, kad imsis geležinio kumščio, jei protestai tęsis.

Iranas yra pagrindinis karo Sirijoje ir Jemene rėmėjas, teigia BBC. Taip pat Iranas remia Libano šiitų teroristinę grupuotę Hezbollah.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Tramp) pareiškė, kad priespaudos režimai negali valdyti amžinai, tad ateis diena, kai iraniečiai turės pasirinkti: pasaulis stebi.

Dėl to, kas šiuo metu vyksta Irane, nesutaria aukščiausi jį valdantys pareigūnai, tiksliau, šventikai (ajatolos). Pavyzdžiui, Komo miesto ajatola Hoseinas Nuris Hamedani (Hossein Noori Hamedani) pareiškė palaikąs protestus, tuo tarpu didysis ajatola Naseras Makaremas Širazi (Nasser Makarem Shirazi) pareiškė uždraudžiąs šalyje naudotis (skelbiąs vadinamąją fatvą) internetu ir mobiliaisiais telefonais, nes tai esą amoralūs ir neteisėti dalykai, iš kurių sklindąs blogis.

Naktį iš sausio 1-osios į 2-ąją, padėčiai Irane tampant vis mažiau kontroliuojamai, Nacionalinės pasipriešinimo tarybos vadovė Marijam Radžavi (Maryam Rajavi) kreipėsi į Jungtines Tautas, JAV ir ES, kad nedelsiant būtų imtasi veiksmų, kurie sustabdytų Irano režimo vykdomas protestuotojų skerdynes: Dvasininkų režimas nužudė ir sužeidė jau dešimtis demonstrantų įvairiuose Irano miestuose per pastarąsias dienas.

Sausio 2-osios duomenimis, šeštąją protestų dieną Irane žuvusiųjų skaičius pasiekė 21. Tarp jų - ir 11-metis berniukas.

Naujienų agentūros ILNA duomenimis, vien Teherane suimta mažiausiai 450 protestuotojų. Suimtiesiems, kaip teigia Teherano revoliucinis teismas, gresia itin griežtos bausmės, dažniausiai - mirties.

Sausio 2 d. Kremliaus dvaro filosofu vadinamas Aleksandras Duginas paskelbė: Irano maidanas patyrė fiasko. Pasak Eurazijos doktriną, kurios vienas punktų skelbia, kad Rusija vėl privalo valdyti buvusios TSRS teritoriją, taigi ir Baltijos valstybes, propaguojančio A. Dugino, po kelių dienų netvarkos Iranas palaipsniui grįžta prie įprasto gyvenimo.

Taip teigia ir Irano vidaus reikalų ministro pavaduotojas Hoseinas Zolfagari.

Pareiškimą padarė ir Irano vadovas ajatola Sejedas Ali Chamenėjus, pasak kurio, priešai naudojasi įvairiomis priemonėmis, kad sunaikintų islamišką Irano santvarką.

Sausio 2-ąją į iraniečius kreipėsi ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu, pasak kurio, iraniečiai ir izraeliečiai yra broliai, ir artimu metu šalys puikiai sutars, nes režimui gyvuoti liko nebeilgai.

Sausio 3-iąją Izraelio slaptoji tarnyba Shin Bet paskelbė Vakarų Krante (Palestina) aptikusi Irano remiamą teroristų tinklą. Izraelio žvalgų teigimu, Irano žvalgyba užverbavo 29 metų kompiuteristą Muhamedą Maharmą iš Hebrono, kad šis Vakarų Krante vykdytų žvalgybines misijas ir rengtų teroro atakas. M. Muharma pasitelkė du 22 metų palestiniečius, kad suformuotų teroristų grupuotę. Už tai Iranas jam sumokėjo 8000 dolerių. Iranas, Izraelio žvalgybos duomenimis, pastaraisiais metais palestiniečių džihadistus parėmė 100 mln. dolerių.

Sausio 3 d. apie 15 val. Lietuvos laiku D. Trampas savo Twitter paskyroje paskelbė: Pagarba Irano žmonėms, bandantiems nuversti korumpuotą vyriausybę. Reikiamu laiku sulauksite didžiulės JAV pagalbos. 

Šaltinis: theguardian.com

Tai, kas dabar vyksta Irane, ir vyko 2009 metais, primena 1988-1991 metų įvykius Lietuvoje. Prisiminkime, kas Irane vyko 2009-aisiais.

Iranas daugeliui lietuvių atrodo tolima ir svetima valstybė. Be reikalo. Jis - gerokai arčiau mūsų. Lietuvių protėviai gyveno maždaug ten, kur dabar Iranas. Išliko ir kalbinių panašumų (pvz., "šeši" persiškai - "šeš"). Iraniečiai mums - ne ką mažiau artimi broliai nei latviai, jei žvelgsime iš platesnės istorinės perspektyvos.  Kadaise Irane degė šventoji Zaratuštros ugnis (Lietuvoje degė aukurų šventoji ugnis). VII amžiuje Iranas tapo musulmonišku, nors iki šiol jame išliko daugybės religijų pėdsakų. Žalia spalva - tai ir islamo spalva, reiškianti taiką.

Dabartiniai iraniečiai, ypač jauni žmonės (o jų procentas daugiau kaip 70 mln. gyventojų turinčioje šalyje yra didžiulis), nori gyventi laisvai. Tokio laisvės proveržio, kokį regime Tehrano, Širazo, Esfahano ir kitų didžiųjų Irano miestų gatvėse, pasaulis seniai nematė. Jis primena revoliuciją, tik kitokią, nei prieš trisdešimt metų, kai šalis tapo Irano Islamo Respublika. Irano valdžios struktūra - itin sudėtinga, nes valstybė ir bažnyčia joje yra vienas ir tas pats. Prezidentas bei Madžlisas (Parlamentas) renkami demokratiniu keliu. Bent jau taip turėtų būti. Deja...

Kad nori pokyčių, iraniečiai tyliai svarstė jau ne vienerius metus. Tačiau šiomis dienomis, po prezidento rinkimų birželio 12-ąją, pratrūko susikaupę skauduliai ir Irano gatvės nusidažė žalia spalva. Rinkimus tariamai pralaimėjusio Mir Hossein Mousavi Khameneh (g. 1941 m.; Khameneh - tai gimtasis jo miestas Irano Rytų Azarbaidžano provincijoje, vienoje iš 30-ies, sudarančių Iraną) - buvusio premjero itin sunkiu, 1980-1988 m. karo su Iraku, laikotarpiu, dailininko ir architekto, Irano Meno akademijos vadovo - šalininkai dieną ir naktį būriuojasi Tehrano ir kitų miestų gatvėse, rengia mitingus.

M.H.Mousavi pergalė tarp jaunimo (ir ne tik jo) įžvelgiama kaip naujos laisvės epochos pradžia. Žalia laisvė (persiškai "azadi-e sabz") iraniečiams reiškia viską. Tai - atviros sienos (dabar su Irano Islamo Respublikos pasu be vizos galima išvažiuoti tik į Turkiją, kitur reikalingas iškvietimas - beveik kaip tarybiniais laikais Lietuvoje), necenzūruojamas internetas ir mobilusis ryšys (nors ir jis sugebėtas įveiktas "Twitter" pagalba), o svarbiausia - laisvė rinktis.

Iraniečiai pasirinko M.H.Mousavi. Daug kam pasaulyje tai atrodė netikėta, nes buvusio JAV prezidento George'o W. Busho dėka Iranas buvo priskirtas "blogio ašiai" ir iki šiol tebėra įtarinėjamas dėl branduolinės bombos gaminimo. Todėl manyta, kad Iranas - niūrių, piktų žmonių šalis. Tai - tik stereotipas. Dabar mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi istorija dėl galimos tokios bombos Irake - paaiškėjo, jog tai - amerikiečių klastotė. Beje, JAV prezidentas Barackas Obama kol kas tik TV eteryje mušinėja muses ir laimina gėjus. Ar ne laikas jam pasisakyti už Irano žaliąją laisvę?

Tiek Rytų, tiek Vakarų spauda pateikia faktus, jog M.H.Mousavi rinkimus de facto laimėjo. To nepripažino Aukščiausiasis Irano vadovas Didysis Ajatola (Ayatollah) Sayyid Ali Hoseyni Khamenei?

Tačiau iraniečių valia atsispindi masinėse demonstracijose, milijonuose nuotraukų, vaizdų, žinučių... "Kur mano balsas?" - verkia studentai prie "Laisvės bokšto" (Bordž-e Azadi), Tehrano simbolio, miesto vartų, prie kurių kasdien renkasi žalieji. Kol kas skaičiai rodo, jog M.H.Mousavi palaikė 13,2 mln. Irano gyventojų. Kiti skaičiai rodo, jog į gatves išėjo milijonai iraniečių, iš kurių bent 7 (kitais duomenimis - 24) žuvo, šimtai suimta (tarp jų - ir M.H.Mousavi brolis, jį palaikančio, buvusio prezidento, užėmusio šias pareigas 1989-1997 m., Ajatolos Ali Akbar Hašemi Rafsandžani artimieji).

Kasdien Irane darosi vis karščiau. Nepaisant valdžios kaltinimų, kad laisvės norintys žmonės - maištininkai, riaušininkai (beje, LTV palaiko šią poziciją - "lopatologas", dirbantis žurnalisto darbą, Vykintas Pugačiauskas puola "sukilėlius" kaip aršus ajatolos pakalikas), teroristai, realybė - kitokia. "Jedinstvo" mus, Sąjūdžio vaikus, irgi panašiai vadino.

Žmonių nevilties ir pykčio taurę perpildė viduryje vienos Tehrano gatvės birželio 20 d. vakare, apie 19 val. vietos laiku (jis 1,5 valandos lenkia lietuviškąjį) nušauta jauna mergina - 26 metų Neda Soltani. Ją, stovinčią kartu su tėvu, tiesiai į širdį nušovė ant vieno namo stogo pasislėpęs basidžių snaiperis. Deja, merginos išgelbėti negalėjo ir skubiai pasirodęs gydytojas: per dvi minutes ji mirė nuo stipraus nukraujavimo.

Simboliška: "neda" persiškai (farsi kalba) reiškia "balsas, šauksmas". Dabar ji vadinama viso Irano balsu (Iran-e Neda). Žudikas basidžis ieškomas. Beje, šiek tiek apie basidžius. Basidžiai (basiji) - unikalus pasaulyje kovinis darinys, primenantis savanorių, talibų ir specialiųjų pajėgų derinį. Įvairiais duomenimis, basidžių Irane yra nuo 3 iki 20 milijonų (logiškiausi duomenys liudytų apie 10 mln.). Šiuos žmonės "žalieji" vadina fanatikais, lojaliais Irano valdžios ir jėgos struktūroms. Vien birželio 20-ąją jie įtariami nužudę bent 150 žmonių. Žmonės Irane žūva kasdien.

Tačiau iraniečiai nepasiduoda. Laisvės kaina - sunki, bet laisvė jiems atrodo reali.

"Mes vilkime žaliai , bet šūviai nudažo drabužius raudonai. Kova - iki žalios laisvės... iki mirties", - rašo vienas Irano gyventojas internete, iš esmės apibendrindamas kiekvieno iraniečio viltį ir svajonę. Ir primindamas mums, kas mes esame ir kas galėjome (ne)būti.