Imagologų viešpatavimo era

Žymusis čekų rašytojas Milanas Kundera savo romane „Nemirtingumas” teigia, kad gyvename visuotinio ideologijos virsmo imagologija laikais. Rašytojas mano, kad pastarieji yra pavojingesni už pirmuosius tuo, kad imagologija yra stipresnė už tikrovę, kai ideologija buvo silpnesnė už tikrovę, nes, pasak M. Kunderos, imagologai „kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios [...] veikia mūsų elgesį, mūsų politines pažiūras ir estetinį skonį [...] ne mažiau, nei anksčiau veikdavo ideologų sistemos”.

Imagologas yra vaizdų bei įvaizdžių kalėjas, kurio darbai masinio tiražžavimo pagalba pasiekia vartotojų minias. Juos dažniausiai nekritiškai mąstantis žmogus priima už gryną pinigą.

Praėjusią savaitę vykęs Seimo narės Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo procesas ir jo nušvietimas šalies žžiniasklaidoje yra puiki imagologų viešpatavimo iliustracija.

Šiuo atveju kalbama ne apie pačią politikę, bet apie žžmones, kurie didžžiojoje žžiniasklaidoje buvo vaizduojami kaip priekvailių, emocionaliai nestabilių ir bukagalvių veikėjų gauja. Ko verti jau vien su pasimėgavimu, visais įmanomais kanalais ištransliuoti vaizdai, kuriuose sunkaus likimo moteris N. J. (sąmoningai miniu tik jos inicialus, nes ši moteris nėra viešas asmuo) ištikta šoko nevaldo emocijų Seimo pastate. Šis vaizdas turi įtikinti žiūrovus - N. Venckienės rėmėjai psichiškai nesveiki ir pavojingi, tad jų pozicija neverta dėmesio.

Kitas pavyzdys. Mykolo Romerio universiteto docentas Gintaras Aleknonis portalui „Delfi“ apgailestavo, kaip žiniasklaida šiandien parodo seserį Nijolę Sadūnaitę. Jis teigė: „Man labai gaila, kad ją rodo panašiai, kaip kad buvo sovietmečiu. Man šiuo atveju sesuo N. Sadūnaitė yra savotiškas lakmuso popierėlis, nes ji ne tik mąsto, bet ir jaučia visus šituos dalykus. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man likimas leido atsistoti šalia tokių žmonių kaip N. Sadūnaitė, kurių tikrai nesu vertas.“ Taip pat G. Aleknonis išreiškė tikėjimą, kad atkentėjusi N. Sadūnaitė, kaip ir anksčiau, bus pripažžinta teisia vėl.

Reportažų iš mitingų, kur karikatūriškai vaizduojama N. Sadūnaitė, autoriai dažžniausiai yra neapsiplunksnavę mergiotės ir vaikėzai, serviliškai besilankstantys savo darbdavių ir redaktorių nuomonėms. Jiems visai nesvarbu, kad prieš juos - gyvas žžmogus su savo likimu ir istorija. Juk svarbiausia yra bet kokia kaina „nukalti“ reikalingą jo įvaizdį. Tai reiškia, kad makiaveliškas principas, bylojantis, jog tikslas pateisina priemones, veikia su vis didėjančiu pagreičiu.

Pasirengimas bet kada spjauti į žmogaus orumą, panieka jam yra pagrindinė imagologo nuodėmė. Jo veikla yra priešingybė imago Dei (žžmogaus kaip Dievo paveikslo) koncepcijai. Juk krikščioniškoje tradicijoje žžmogus yra Dievo atvaizdas, ori asmenybė, dėl kurios gerovės Dievas padaro viską, o imagologui žžmogus yra instrumentas, manipuliacinė žžaliava, informacinis faršas.

Imagologas yra intelektinis impotentas, nesugebantis būti dvasiškai vaisingas. Todėl jo darbai gali tik kvailinti žžmones arba kelti jiems šleikštulį.

Lieka tikėtis, kad šis šleikštulys aplankys kuo daugiau šios šalies žmonių.