2020 m. balandžio 3 d.

 

Hamletiškas klausimas: architektas – profesija ar statusas? [ II ]

Paskelbta: 2013-04-12 18:13 Autorius: Algis Vyšniūnas / pilotas.lt

Skelbiame antrąją prieš porą dienų publikuoto straipsnio "Hamletiškas klausimas: architektas - profesija ar statusas?" dalį. 

Tęsiame VGTU Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno straipsnių ciklą, nagrinėjantį vis aštresnę architekto profesinio ir visuomeninio tapatumo problemą. Nors autorius iš esmės nagrinėja architektų rengimo ir architektų praktikos transformacijas Lietuvoje, jos pastaruoju metu iš esmės tapo aktualios ir kitoms, pokomunistinėms – ypač Europos - valstybėms.

Archi-urbo-populizmo pavidalai

Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu architektūrinės formos, erdvinių struktūrų dimensija užgožiama antraeiliais dalykais – pvz., pradedama komentuoti viena ar kita objekto savybė, t. y. dalykai, kurie iš tikrųjų yra siekiamybė, o ne realus projektavimo objektas.

Tarkim, dabar labai madingi terminai, kurie daugiau yra bendro pobūdžio deklaracijos, negu mokslinio naratyvo terminologija - ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalioji urbanistika1, subalansuota-darni-tvari architektūra, išmanusis miestas, humaniška aplinka, tvarus judrumas ir t. t.

Tokius terminus kaip savotiškus burtažodžius vartoja politikai, viešųjų ryšių specialistai, valdininkai ir t. t. Tai yra paprasčiausias gudravimas, nes neįmanoma prieštarauti savaime suprantamiems dalykams, kad architektūra turi būti estetiška, nebrangi, ekologiška, humaniška, kontekstuali, taktiška, demokratiška, profesionali, moderni, efektyvi ir t. t.

Lygiai taip pat nepaneigiami teiginiai, kad miestas turi būti kokybiškas, patogus, jaukus, saugus, žalias, ekologiškas, konkurencingas, bendruomeniškas ir t. t.

Geras miestas ir miglota retorika

Durhamo universiteto taikomosios teologijos profesorius Philipas Sheldrake'as savo straipsnyje „Dvasingumas mieste“² komentuoja Anglijos bažnyčios komisijos miestų gyvenimo ir tikėjimo klausimams ataskaitą³. P. Sheldrake'as rašo: Visa ataskaita stengiasi atsakyti į vieną klausimą: koks yra „geras miestas“? Joje vartojami tokie žodžiai kaip „aktyvus“, „daugialypis“ ir „įtraukiantis“, „saugus“, „gerai valdomas“, „jautrus aplinkosaugai“, taip pat turintis „aktyvią pilietinę visuomenę“, „branginantis gyventojus“ ir suteikiantis „galimybes visiems“, „pritraukiantis gerovės kūrėjus“, taip pat ir toks miestas, kuris „dalijasi gerove su kitais“, pakankamai mažas, kad išsitektų žmogiškuose rėmuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje žmonės ne tik egzistuoja, bet ir prie kurios yra prisirišę. Geras miestas leidžia žmogiškiems siekiams kurti ir duoti vaisių, neslopina jų ir neriboja vien iki pataikavimo sau.

Įdomiausia minėtoje citatoje tai, kad aiškaus ir suprantamo žmogiškai jautraus teksto P. Sheldrake'as net nebando vadinti mokslu.

Tuščiavidurio leksikono burtai

Lietuvoje tokį leksikoną dažniausiai vartoja politikai ir juos aptarnaujantys urbopopulistai. Kad tuo įsitikintum, tereikia paskaityti bet kokio Lietuvos miesto strateginį planą, t. y. politinį dokumentą, kuris dažnai klaidingai traktuojamas kaip urbanistinis dokumentas.

Čia net nekalbėsiu apie vadybinius, viešojo administravimo ir viešųjų ryšių tauškalus4. Toks kalbėjimo būdas yra įtartinas architektūros srityje, nes tai yra indikatorius, kad kalbėtojas neturi tinkamos architektūrinės kompetencijos. Niekad negirdėjau, kad žymiausi Lietuvos architektai kalbėtų tokiu populistiniu leksikonu.

Aplinkosaugos, paveldosaugos arba eksploatacinių aspektų eskalavimas yra išsigelbėjimas architektūriniams diletantams. Tokiu būdu susiformavo nauja kasta – mokslų daktarai be monografijų ir architektai be kūrybinių projektų.

Štai anksčiau projektai buvo braižomi, o dabar yra rašomi. Tikras „nesėtų rugių žydėjmas“5, nors esmė yra labai paprasta - architektūra yra arba profesionali (reiškia ir ekologiška, ir ekonomiška, ir ergonomiška, ir t. t.), arba ne. Ir viskas. Kita veikla yra arba ne iš architektūros srities, arba paprasčiausias archi-urbo-populizmas.

Architektūra tampa nebūtina architektui

Tokia situacija tampa realiu blogiu. Profesinio atestavimo problemas Lietuvos architektų rūmai vienaip ar kitaip sprendžia, bet kur kas daugiau keblumų galima aptikti architektūros studijų procese.

Nekokybiškas studijų procesas tiesiog kuria naujas problemas – painiojami žanrai, ištrinamos architektūrinės kompetencijos ribos, iškreipiama architektūros autoriteto (meistro) samprata ir t. t.

Atotrūkis tarp realios architektūros praktikos ir studijų vis didėja. Studijų procese neproporcingai didelę įtaką daro žmonės, neturintys nieko bendra su architektūros praktika, bet vadinantys save architektūrologais, kultūrologais, menotyrininkais ir pan. Taip pat dažnai neaiški yra achitektūrinė kompetencija dėstytojų, save vadinančių teritorijų planavimo specialistais.

Esant tokiai situacijai, architektūros bakalauras ir magistras visai nebūtinai būna susiję su realia praktine veikla. Absolventams taip pat siūloma įvairiausių veiklų, kurioms nebūtina net minimali architekto profesinė kvalifikacija – teritorijų planavimas, instaliacijos, viešinimas, parodų organizavimas, leidyba, kūrybinės dirbtuvės, videomenas, komunikacija, paveldosauga, aplinkosauga, gamtosauga, politika ir t. t.

Net nekalbu apie viešojo administravimo sektorių, kuriame galioja procedūrų, o ne profesinės kompetencijos logika.

Architektūros mokymas ir studijos

Kartais teigiama, kad architektą sugadina rinka. Dalis tiesos yra, bet tiesa ir tai, kad dažnai turime reikalą su išsilavinusia profesine negalia (educated incapacity)6, už kurią yra atsakinga būtent architektūros mokykla.

Esu įsitikinęs, kad mokymas ir studijos nėra sinonimai – galima studijuoti architektūrą ir likti absoliučiu achitektūriniu diletantu.

Praktiniai architektūrinio ir urbanistinio projektavimo pagrindai, instrumentai ir pagrindiniai kūrybos principai išdėstomi pagrindinėse (bakalauro) studijose. Be šito etapo neįmanoma kokybiška diskusija apie architektūrą.

Taigi – architektas yra profesija, kuriai reikalingi tam tikri praktiniai įgūdžiai. Todėl šios profesijos gali išmokyti tik tas, kuris pats ją yra įvaldęs.

Specialistai ir generalistai

Paprastai interpretacijos prasideda magistrantūros studijose, kurios savo esme yra dviprasmiškos. Viena vertus, magistrantūros studijos architektūros kryptyje yra tolesnis profesinų įgūdžių lavinimas, suteikiant studentui daugiau fundamentinių žinių architektūros ir urbanistikos mokslo srityje. Tai yra kita išsilavinimo pakopa, kuri angliškai kalbančiose šalyse apibūdinama kaip education and improvement of professional skills.

Antra vertus, magistrantūros studijose kalbama apie gretutines sritis (pvz., komunikacija, parodų organizavimas, videomenas, instaliacija, gamtosauga, paveldosauga ir pan.), kurioms nereikia architekto profesinių žinių. Tai yra studies or self-education, tai gali būti traktuojama kaip pasitobulinimo kursai.

Pirmu atveju kalbame apie architekto profesiją, todėl dėstytojai turi būti aukšto lygio profesionalai, turintys didelį autoritetą ir praktinį patyrimą. Antras atvejis – turime reikalą su dėstytojais, kuriuos galima vadinti „generalistais“ (I.Laurs terminas), paprasčiau sakant, tai yra žmonės, kurių žinios paviršutiniškos, bet interesų laukas labai platus.

Tai tikrai ne tie, kurie gali mokyti architektūros meno, atskleisti didžiąją kūrybos paslaptį, nes jų architektūrinė kompetencija neidentifikuota arba jos iš viso nėra. Tokie gali dėstyti vieną ar kitą modulį, bet ne daugiau.

Architektūros meistro ir pagalbinės disciplinos dėstytojo kompetencija yra skirtingos. Ne veltui Aleksandras Rappaportas sako, kad būtina skirti „architektūros meistrą“ (мастер архитектуры) nuo „visų galų mokslų meistro“ (мастер околовсяческих наук).

Architektūros mokymo ašis - meistras

Žinoma, kokioje srityje ir kokioje kryptyje vykdomos magistrantūros studijos, priklauso nuo proporcijos tarp architektų ir „generalistų“. Tai jau architektūros mokyklos valdymo ir organizacinės struktūros klausimas. Negana to, šiuo metu pastebima tendencija architektūros mokyklose kurti studijų programas srityse, nesusijusiose su menų (architektūros) studijomis.7

Naujų studijų programų rengimas yra požymis, kad architektūros mokyklos tampa akademinės rinkos dalyvėmis. Tai tikrai nežada nieko gero...

Jau minėtas A.Rappaportas, kalbėdamas apie MAPXИ8, su apgailestavimu pažymi, kad architektūros mokymo procese dabar egzistuoja beveidiškumas (безликость), nebėra orientacijos į meistrą, autoritetą. A.Rappaporto teigimu, architektūros mokykloje svarbiausi du dalykai - meistro mokymas ir aptarnaujančios disciplinos.

Anot profesoriaus, studijų programoje būtina išlaikyti tam tikrą proporciją tarp architektūros amato disciplinų ir bendro išsilavinimo disciplinų. Netinkamai organizuota architektūros studijų metu sukauptų žinių struktūra lengvai gali virsti informaciniu šiukšlynu.

Taip pat A.Rappoportas akcentuoja architektūros meistro svarbą, bet čia pat konstatuoja, kad nūnai nebeaišku, kaipgi meistras yra parenkamas, nes sunaikintas ne tik lyderio institutas, bet ir lyderio atpažinimo mechanizmas. Žinoma, ne mažiau svarbus ir meistro socialinio / meninio testavimo mechanizmas, nes tai jokiu būdu neturėtų būti titulas iki grabo lentos.

Išnašos

1_ K. Masiulis savo straipsnyje „Žalioji kolona: kai nukrenta kaukės!“ sako, kad „žalia“ frazeologija yra pridengiamas politikavimas. Pavyzdžiu minimas žaliosios politikos institutas (steigėjas L. Balsys).

2_ Philip Sheldrake. Dvasingumas mieste. Naujasis židinys – Aidai. 2012-4

3_ Faithful Cities: A Call to Celebration, Vision and Justice, London: Church House Publishing, 2006

4_ Z. Čepaitė: Susikūrėme informacinį šiukšlyną.

5_ Aliuzija į žymųjį V. Bubnio romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“. Vilnius: Vaga, 1976.

6_ Richard Saxon terminas.

7_ Pvz., vyksta diskusijos dėl studijų programų socialinių mokslų srityje teritorijų planavimo kryptyje, bet net nebandoma rengti studijų programą „Urbanistinis projektavimas“ architektūros kryptyje.

8_ MAPXИ - Maskvos architektūros institutas - pagrindinė Rusijos architektų kalvė.

www.pilotas.lt

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras