2020 m. birželio 2 d.

 

Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

21
Paskelbta: 2013-09-05 10:03 Autorius: Giedra Radvilavičiūtė | literaturairmenas.lt
Kostas Strielkūnas. „Maxima“
Kostas Strielkūnas. „Maxima“

Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių": „Debiutas, broliai, – tai kvazi uno fantazija." Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.

Egzotinės, liguistos, baugios, protu nepaaiškinamos, nesančios ne tik Europoje, bet nesančios iš viso Lietuvos įvaizdį kuria vien antraštės. Bet apie jas antrojoje, linksmojoje, dalyje.

*

Ne sykį stebėjausi kai kurių rašančių lietuvių pomėgiu kritikuoti Lietuvą nuolatos apibendrintai niekinant – ne tik jos prezidentus, viešuosius asmenis, valstybines institucijas, užsienio ir vidaus politiką, bet ir papročius, tikėjimą, kalbos normas, klimatą, kurortus, sporto sirgalius, kulinarinį paveldą, madas, skonį, net ir lietuvių temperamentą. Pretekstu rasti tėvynainių ydą tampa net besąlygiški lietuvių laimėjimai, tokie kaip Rūtos Meilutytės pergalė Londono olimpiadoje. Vienas žurnalistas, užuot pasidžiaugęs sportininkės pergale, rado ta proga savo straipsniui temą – kad lietuviai nemoka tiesiog džiaugtis, taip nejučia tapdamas savo idėjos įkaitu. Net tais atvejais, kai Lietuvos ar lietuvių oponentai akivaizdžiai susimauna, kai kurie mūsų analitikai virtuoziškai sugeba rasti vis tiek Lietuvą sudirbantį aspektą. Štai „Lech“ sirgalių plakato futbolo varžybose Poznanėje iškėlimas ir R. Valatkos 15min.lt pastebėjimas: „Ar Lietuvos žiniasklaida gebėtų panašiu atveju parodyti tokį pat lygį?" O vasališko mąstymo požiūriu – galime leistis niekinami, jei tai išeina mums į naudą, – tą straipsnelį visiems siūlyčiau perskaityti visą ir būtinai išversti jį į lenkų kalbą: tai pravers ginamajai „Lech“ sirgalių (ar provokatorių) kalbai teisme, kai jis įvyks.

Antraščių, kuriose kuo nors kaltinama visa Lietuva ar visa Lietuva vaizduojama kaip išskirtinai primityvi ir atsilikusi, spaudoje apstu: „Kodėl vienuolika meksikiečių padaro daugiau nei trisdešimt lietuvių"; „(...) Lietuvos moterys labai kompleksuotos"; „Taip, užsienietis tikrai geriau už vietinį"; „Vaikų mušimas kaip nacionalinis paveldas"; „Kuo daugiau emigrantų, tuo pilnesni užsienio kalėjimai"; „Pasaulis jau laiko vaiką žmogumi, Lietuva dar ne"; „Baltijos tigras ar pasiutligės kamuojamas katinas?"; „Nacionaliniai lietuvio bruožai –­ atsakomybės ir liberalizmo trūkumas"; „Lietuviams trūksta kosmopolitizmo ir nacionalizmo"; „Didžiausi Lietuvos katalikai, mušantys savo vaikus ir moteris?"; „Vis dar taukų ir bulvių šalis"; „Kodėl Lietuvai niekas nenupirko laimingo bilieto?"; (...) esame kažkokie skarabiejai, kočiojantys mėšlo kamuoliukus, ir pan. Tai, kad žurnalistai jaučiasi gilioje provincijoje, liudija iš pirmo žvilgsnio neutralios antraštės, tokios kaip ši: „Tokio prabangaus laivo Klaipėda dar nematė." Nekompleksuoto piliečio antraštė turėjo būti: „Į Klaipėdą atplaukė ypač prabangus laivas."

Prieš Lietuvą, sprendžiant iš antraščių, nusistačiusios net gamtos jėgos, nors gyvename Dievo užantyje, nepatirdami stichinių nelaimių, kurios, deja, jau ištinka gretimas valstybes. Frazę, kad pavasaris mus nudžiugins dar negreit, kaip naujieną, galite rasti iš eilės keletą metų, kaip ir kitą – kad žiema kelininkus užklupo nepasirengusius. Na, pastaroji jau tapo anekdotu. Bjurstant orui, iš žiniasklaidos galima susidaryti vaizdą, kad du ar tris kartus per metus kylantis rūkas sukelia kruvinas avarijas, plikledžiu vaikšto luošiais tampantys miestelėnai, kurie traumatologijos skyriuose paliekami likimo valiai, o pirmosios šalnos pražudo didžiąją dalį derliaus. Štai kaip spaudoje aprašomas Šilutės potvynis: „(...) pirmieji vandens liežuviai trečiadienio vakarą pasiekė kelio Šilutė–Rusnė atkarpą septintajame kilometre." Kita žinutė apie rugpjūčio 8-osios karščius: „Kada gelbėjimasis nuo beprotiško karščio baigiasi pūsleline, moteriškomis ligomis ir net mirtimi."

Lietuvos įvaizdis žiniasklaidoje dažnai panašus į Europos bendrijos dugną, todėl lietuvių, pagyvenusių keletą metų svetur, apsisprendimas grįžti į tėvynę spaudoje ne kartą tapo dėmesio verta tema. lrytas.lt publikacija: „Kaip garsūs žmonės svetur iš naujo pamilo Lietuvą." Joje aptariamas E. Tombak, S. Uždavinio, B. Nicholson ir kitų garsių žmonių grįžimas į Lietuvą po keleto metų gyvenimo klestinčiose Vakarų šalyse, tarsi jų išvažiavimas ten būtų buvusi tremtis. Panašūs pasiryžėliai vadinami drąsuoliais, o apsisprendimas gyventi čia įvardijamas kaip aukojimasis. Lina Žigelytė (delfi.lt): „Emigracija: ar verta aukotis dėl galimybės išgyventi Lietuvoje." Sigita Purytė „Patogų gyvenimą Londone lietuvė iškeitė į mėgstamą darbą Lietuvoje" (lrytas.lt): „Nenorėjau būti samdoma, – kalbėjo drąsuolė" (kursyvas – G. R.). „Nekolchozinei" sąmonei nei išvažiavimas gyventi į kitą civilizuotą šalį, nei grįžimas atgal XXI a. neturėtų būti temos vertas įvykis.

Apie antraštėse užkoduotą vertinimą, kai jo neturi būti, galima parašyti mokomąją priemonę jauniems, dar manantiems, kad jie nešoks pagal darbdavio dūdelę, žurnalistams. Pateiksiu du pavyzdžius iš lrytas.lt apie šiurkščiai ir neelegantiškai formuojamą Dalios Grybauskaitės įvaizdį: „Karatistės vadovaujamoje šalyje moterys nesijaučia saugios"; „Persirengėlius D. Grybauskaitė vaišino ne savo keptais blynais". Na, formuodami itin neigiamą nuomonę apie prezidentę Lietuvos rytas ir lrytas.lt ne tik per Užgavėnes mus vaišina išskirtinai savo keptais blynais. Kai neapykanta užtemdo akis, prarandamas ne tik nuoseklumas, bet ir logika. Štai 2010 m. pavasarį po prezidento rinkimų R. Valatka klausė: „D. Grybauskaitė – paskutinis V. Landsbergio projektas?", o vėliau uoliai (jau 15min.lt) kasė raudonas „partorgės" šaknis. Būtų prasminga apsispręsti, kas ir kokiomis progomis pas mus tampa raganų medžiotojais... Artėjant prezidento rinkimams, manau, vardan tos Lietuvos susipainiojusių savo pažiūrose ir vertinimuose daugės, traukiant kortas žaidimui „nuo Polikarpo iki poligrafo".

Spaudoje ne kartą rašyta apie ypatingą lietuvių pavydą ar, dar blogiau, – piktdžiugą, nesutinkamą kitose pasaulio tautose, kai kaimynas patiria nelaimę. XIX a. nelaimės simbolis būdavo padegtas tvartas, o XXI a. – didesnės nei 345,2 tūkst. litų santaupos „Snore". Tačiau artimojoje aplinkoje, ištikus nesėkmei, per savo gyvenimą nesutikau nė vieno tokio lietuvio. Manau, kad pyktis, pavydas, kerštingumas, savirealizacijos trūkumas dažniausiai supa tuos, kurie to nestokoja patys.

Štai Eglė Digrytė (delfi.lt) rašo: „Yra dvi Lietuvos – pagiežingų internautų ir jautrių geradarių." Atsiliepimus rašo pykčio pritvinkę skaitytojai, aptarinėdami straipsnius apie šaunuolius?.. Abejodama tokia ne pirmą kartą reiškiama nuostata esu paanalizavusi internautų atsiliepimus šalia kai kurių autorių straipsnių atidžiau. Padariau paprastą atradimą – daugiausia piktų, įžeidžiamų, nekultūringų atsiliepimų yra šalia tų straipsnių, kurių autoriai apverčia žmonėms rūpimą problemą pamušalu į viršų – provokavimo, dėmesio atkreipimo, o ne tiesos ieškojimo ar problemos sprendimo tikslais, kurių siekis – ne informuoti, bet žeisti, šokiruoti, niekinti bei žeminti. Ir atvirkščiai – šalia tų straipsnių, kuriuose be provokacijų, saldaus iliustratyvumo, propagandinių štrichų bei demagogijos aprašomi žmonių gyvenimai, džiaugsmai, ligos ar rūpesčiai, nemandagių ad hominem atsiliepimų rasite mažumą. Apibendrinanti mano išvada tokia – autorius yra savo internautų kalvis. Straipsnio a) intencija ir b) tonas lemia, ar internautai bus jautrūs geradariai, ar pagiežingi. Todėl prieš charakterizuojant daugumą lietuvių kaip psichikos ligonius vertėtų žvilgtelėti į veidrodį. Stengiuosi remtis tekstais, tai vėl pateiksiu pavyzdžių.

Rašytojas Sigitas Parulskis lrytas.lt straipsnelyje „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą" rašo: „Geriau įsižiūrėjęs į kakojančio labradoro snukį, gali nesunkiai įsitikinti, jog jis labai primena Lietuvos valstybę." Internautas Ir dar: „Parulskio „kūrybą" patariu skaityti tiems, kam užkietėję viduriai." Kitas šiemet tolerancijos medaliu apdovanoto autoriaus straipsnis (ten pat) „Kodėl mes taip nepakenčiamai sukame į kairę?": „Pastaruoju metu TV dažnai rodo keistą reklamą – populiari aktorė Larisa K. įkalbinėja žiūrovus valgyti jogurtą. Aš, be abejo, nenusiteikęs prieš putlias moteris, bet, velniai griebtų, žiūrint šį klipą, kyla vienintelė asociacija: jeigu ėsi tą sumautą jogurtą, ir pats būsi toks. O juk aktorė atrodo kaip Šreko pripūsta varlė." Internautas 189: parulski, „pats esi baisus kaip mano gyvenimas. Aš tave mačiau girtą ir apsimyžusį senamiestyje, gaila, kad fotiko neturėjau." Nida Vasiliauskaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraščio, kartu ir dainos, kuri daugeliui lietuvių buvo neanalizuotinas prisikėlimo simbolis, klaustrofobinėje analizėje „Neuždaryk manęs, Tėvyne" delfi.lt rašo: „(...) žodžiai „kaip giesmę gerklėje" priklauso ne Tėvynei, žmogui, ir šitas žmogus mąsto tikrai įdomiai: jis suicidiškai prašo mirties Tėvynėje, tačiau tuo pačiu šito „nemato" (...) ir mano, kad prašo gyvenimo (...)." Internautas Filosofas Nedauskis: „Mano batai buvo trys, Du nupy-dino Kazys, Vienas liko-zajabys." Na, Naujoji kairė ar besiveržiantys pro atviras duris kai kurie (apmokomi ir apmokami) homoseksualų aktyvistai ir jiems iš geraširdiško naivumo prijaučiantieji laisvamaniai neseniai pademonstravo, kad perkeltines prasmes supranta tiesmukai, kai nepasidrovėjo ateiti į privatų Vilniaus mero kiemą (A. Zuokui pasakius, kad jei konfliktas bus išspręstas, tai jis kviečiąs Baltic Pride dalyvius prie savo namo). Merui su aktyvistais reikėtų elgtis atsargiau. Nes ką žinai, kas būtų buvę, jei meras būtų pasakęs – „eitynių parado Gedimino prospekte nebus, duodu kepurę priš...". Marija Aušrinė Pavilionienė „Lenkų vyrukų dovanėlė Lietuvos moterims": „Lietuva neišnyks, tačiau jos tarptautinį įvaizdį menkina žmonių neraštingumas ir tamsumas, kritiško mąstymo stoka, visuomenės pažangos neigimas ir fanatizmas, kurie yra didžiausia grėsmė valstybei." Internautas: „Išimkit jos nuotrauką." Juozas Statkevičius „Žmogaus teises suprantame tik tiek, kiek jos naudingos mums": „Esame pikti, išgąsdinti, pavydūs ir savanaudiški iki begalybės. O priežastis – tamsumas." Krc: „Pastatyk Sibiro vidury, tai karaliumi pataptų."

Autorių, kurie komentaro sulaukia tik kaip asmeninio bjauraus keršto, straipsnio tema dažnai būna visa apimanti Lietuvos, žmonių mentaliteto kritika su iš anksto nuspėjama nuostata arba niekinantis kalbėjimo tonas, rašantįjį su paskutinio žodžio teise paliekantis už „purvinų realijų".

Bandydama suvokti entuziazmo menkinti Lietuvą ir lietuvius priežastis, pabandžiau netiksliai apsibrėžti nuolat ir kryptingai apie tai rašančiųjų portretą. Paprastai jie yra: 1. Išsilavinę, kartais net talentingi, neseni žmonės, tačiau vis dėlto kompleksuota posovietukų karta, kuriems (dažnai miesčioniškai suvokiama) gerovė tebegali tarpti tik kitur. Atsidurti kitapus geležinės uždangos buvo vienintelis jų tikslas. Tačiau nuskridę į Vakarus pirmu lėktuvu 1991-aisiais jie jau netapo tais lietuviais, kurios atstovai dabar migruoja po pasaulį, mokėdami mažiausiai dvi užsienio kalbas, nejausdami kaip kupros sovietmečio palikto rando. Lietuvos sienų peržengimas į Londono, Oslo, Kopenhagos universitetus, NATO ar ES institucijas Briuselyje, Strasbūre ar Liuksemburge, pietavimas Neapolio restorane, slidinėjimas Aust­rijos kurorte šiai kartai jau nebeatrodo savaiminė vertybė ir tėvynėje likusiems „provincialams" lyginamuoju edukaciniu principu aprašytinas įvykis. 2. Dažnai tai būna žmonės, ilgai gyvenę ar pusiau gyvenantys ne Lietuvoje ir pirmiausia dėl savikompensacinio mechanizmo (praradus-pasiaukojus-neatradus) ar visavertės intelektinės raiškos stygiaus svetur išsiliejantys čionykštėje spaudoje ir kaip temą sukritikuoti Lietuvą pasitelkiantys dažnai niekuo neįsidėmėtiną gyvenimo kitoje valstybėje patirtį it savaiminį laimėjimą, o tos valstybės tvarką ir įstatymus cituojantys kaip be išlygų sektinus. 3. „Kaimiečiai", kuriems kito niekinimu reikia patvirtinti savivertę. Šį žavingą tipą savo romane yra aprašęs Petras Cvirka. Šiuolaikiniai Frankai Krukai tebeneša į Lietuvą žodį „šiur", įsivaizduodami, kad tai – Oksfordo žodynas. Tokie žmonės paprastai neturi savikritikos. Savikritiką jie laiko lietuvišku mazochizmu, kritiką – pavydu, dažnai irgi lietuvišku, specifiniu (žodį ypatingas jie paprastai jau būna pamiršę). Šio tipo žmonės, rašydami apie Lietuvą, paprastai išvardija savo laimėjimus pasaulio ar bent Europos mastu (jei tokių yra) ir santykį su Lietuva suvokia kaip šviečiamąjį ar labdaringą. Pokalbiuose su jais po kelių sakinių gali išgirsti reikšmines frazes: „ko norėti, čia gi Marijos žemė"; „mums dar toli iki civilizuotos visuomenės"; „jei tai būtų pasakyta Japonijos parlamente..." ir pan. Tokius tipus labai tiksliai įvardijo A. Užkalnis: „Varguolis pasijunta vertingas, ką nors žinomo aptaškęs savo paniekos srutomis." (Tikriausiai manydami, kad ši charakteristika tinka ir pačiam A. Užkalniui, jo nebepageidauja kai kurie žinomi restoranai.) 4. Tai žmonės, instinktyviai visada bet kokiais laikais besišliejantys prie centro, kuris retai sutampa su maža, neįtakinga šalimi. Knygų centras jiems yra kur nors Niujorko knygyne, bet jie paprastai nebūna net pavartę knygų Šiuolaikinio meno centro ar Viešojoje žydų bibliotekose, nutolusiose nuo jų namų per kelis šimtus metrų. Medituoti, pajusti laiką jie gali Rytuose, bet ne Rytų Lietuvoj. Dirbdami valstybinėse institucijose jie savo postą suvokia kaip pirmąjį karjeros laiptelį išvykstant atstovauti (vos neparašiau atostogauti...) Lietuvai į „tikrosios" Europos miestus. Savivertę jie suvokia kaip buvimą šalia galios, žvaigždžių, pasaulinio masto reikšmės įvykių ir net lietuviškus šaltibarščius jie norėtų paversti į gaspačą. Nes šaltibarščiai jiems atrodo vėmalų spalvos, o gaspačas primena ne kraują, bet kvapnius Andalūzijos pomidorus. Tokie žmonės, norėdami jaustis saugiai ir komfortabiliai, neretai tampa kokios nors politiškai korektiškos galios ideologijos kempinėmis, o norėdami būti reikšmingi –­ jos vėliavomis. Lietuva jiems buvo, yra ir bus atsilikusi visada, amžinai. Tačiau šie žmonės paprastai mielai priima atsilikusios, homofobiškos, nemodernios, neeuropietiškos tėvynės apdovanojimus, pagarbos pareiškimus ir stipendijas.

Bet kokios galios aspektu Lietuva, žinoma, yra pelė. Modernių laikų istorija mūsų šaliai suteikė labai nedaug progų pabūti milžine. Tačiau ir tas progas kai kurie Lietuvos kritikai, pasilavinę Paryžiuje, pasidarbavę Briuselyje, o vėliau Maskvoje, įvardija kaip laiką, kai savi šaudė į savus.

Visi tokie asmenys, be abejo, yra Lietuvos patriotai, nes su Lietuva jie susiję nepertraukiamais ryšiais. Išnaudodami gyvenimo ir buvimo svetur patirtį jie psichologiškai, dažnai ir profesiniu požiūriu, dažniausiai realizuojasi ne kur kitur, o „beviltiškai atsilikusioje" Lietuvoje ir jautriai reaguoja į (ne)pripažinimą kaip tik joje. Panašiai prie kalėjimo vartų mindžikuoja kalinys, nesugebėdamas pasijusti laisvu. Atrodytų, logiškiau būtų atsiriboti nuo kultūros, literatūros, politikos, ekonomikos ir žmonių, apie kuriuos nuolat norisi atsiliepti su skepsiu, na, atsitolinti nuo to visko kaip nuo tamsybės. Tai leistų pasijusti pasaulio piliečiais, kaip kokiam S. T. Kondrotui, kuris fotografuoja merginas, deimantus ir slyvas Kalifornijoje, San Franciską pažįsta geriau nei vaikystės Seredžių ir, kaip sako tauta, vargo nemato.

Psichologiškai paaiškinti Lietuvos menkinimo aistrą galima įvairiai. Tačiau, matyt, Lietuvos išskirtinio atsilikimo analizė autorius tarsi kilsteli virš „runkelių lauko" automatiškai liudydama aukštesnę jų tapatybę. Skaudžiausia, kad tai vyksta naudojantis itin jautriomis temomis. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai, diskurse aiškiai besilaikantys pozicijos „aš", ir neatgailaujantys dėl per Antrąjį pasaulinį karą vykusio holokausto lietuviai – tarsi išskiria save iš kolektyvinės kaltės dalyvių jokia prasme negelbėję nė vieno žydo. Holokausto tema jiems tampa privalomu „pažangumo" dėmeniu kalboje, mažai ką bendra turinčiu su vykusia tradedija ar asmenine atgaila. O kolektyvinė kaltė nuo sąžinės ir bausmės yra taip toli, kaip diplomato portfelis nuo žydo kapo.

Vienas išminčius sake: „Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, mes tepasakome, kas esame." Pateiksiu dvi citatas, iliustruojančias lankstų požiūrį į Lietuvą, į Lietuvą tame pačiame amžiuje. „Ketolis" žurnalistas A. Užkalnis: „Prie Kremonos katedros yra aukščiausias viduramžių statinys Italijoje, beprotiškai aukšta varpinė, pradėta statyti XIII amžiuje, kai mūsų Vilniuje barzdoti lietuviai dar tik stumbrus medžiojo ir medinius dievukus garbino, kailiais apsigobę." Europarlamentaras V. Landsbergis: „Lietuva karalių turėjo tada, kai Amerikos, kaip valstybės, dar nebuvo."

*

Ir dabar pereisiu prie kitos pranešimo, kurio pavadinimas galėjo būti Skaitau, vadinas – gyvenu, bet nežinia kur, dalies. Pradėsiu nuo internauto, nežinau, kas jis yra, sutrumpintų pamąstymų apie Lietuvą, kurie parašyti su užkrečiamu sąmoju ir nepaprastu pastabumu klišėms. Tokį pamfletą, duodu kepurę priš..., sėkmingai parašyčiau apie visas šalis, kuriose ilgėliau gyvenau.

„(...) tik pas mus krepšininkai būna mažučiai, o tenisininkai – berankiai... nes čia per metus nuperkama 2000 beisbolo lazdų ir tik dvi beisbolo pirštinės... nes tik mes sugebame uždirbti 600 Lt/mėn. ir už butą sumokėti 800 Lt... nes lietuviai yra vienintelė tauta pasaulyje, dirbantys užsienyje, o atostogaujantys savo šalyje... nes važiuodami didžiausiu leistinu greičiu jūs stabdote eismą... nes pradinukų kuprinės sveria daugiau nei patys mokiniai. ...nes Lietuva yra antra šalis pagal korupciją tik dėl to, kad davė kyšį, kad nebūtų pirma. ...nes atos­togos Palangoje kainuoja brangiau nei Turkijoje. ...nes Lietuvos kelininkus žiema kasmet užklumpa netikėtai! (...) nes alus čia pigesnis už duoną. ...nes kaliniai Lietuvoje maitinami geriau nei mokiniai...nes tik Lietuvoje penkiolika metų iš eilės per Kalėdas rodomas tas pats filmas „Vienas namuose". ...nes tik Lietuvoje galima įsigyti telefoną už 1 litą, kalbėtis už 0 centų per minutę ir mėnesio gale gauti triženklę sąskaitą. ...nes jei kas šypsosi minioje, iškart žinote – tai užsienietis. ...nes Lietuvoje kainos prieinamos (prieini, pasižiūri ir nueini) ...nes statistinis Lietuvos vyras pensinio amžiaus sulaukia tik po savo mirties. ...nes mes turime didingą praeitį, gėdingą dabartį ir miglotą ateitį."

Ir pridedu nuo savęs: ir tik mūsų, poetų tautos, žurnalistų žiniasklaidos antraštės skirtos ne informuoti, bet gąsdinti, minti mįsles bei stulbinti, realų įvykį paverčiant lingvistiniu, o Lietuvą – košmaru.

Parinktas antraštes suskirsčiau grupėmis, specialiai nežymėdama straipsnių ir žinučių šaltinių.

Metaforos, laidojančios informaciją
Socialinės paramos gavėjus ketinama sijoti per rėtį; Žvėrys tuština vairuotojų kišenes; Pirmoji Konstitucija ir lemtinga kruša; Galandamas kirvis vėjo jėgainėms; Ant priekalo paguldytas Z. V. tikisi minkšto Seimo kūjo; Rusijos kuro vežėjai užkišo šešėlinės ekonomikos arterijas; Lietuva ir Italija sutarė, kaip trauks seną rakštį; Giltinė transporto verslą aplanko dažniausiai; Vilniaus centre veši pavojingi „užsieniečiai" (čia apie Sosnovskio barščius, jei kas nesuprato...).

Rimuotos antraštės
Rūkas kelyje – automobilis griovyje; Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių: Seimas mėgina persvarstyti vakarykštį sprendimą dėl KT išvados.

Žinomų pavadinimų tiražavimas
Nacionaliniai grybavimo ypatumai; Nacionaliniai šernažmogių grybavimo ypatumai; Nacionaliniai gyvenimo šventimo ypatumai; Nacionaliniai balsavimo ypatumai; Nacionaliniai elito ypatumai; Nacionaliniai plaučių ypatumai; Plačiai atmerktos STT akys; Drausti negalima leisti; Nepakeliama laimės lengvybė; Toji nepakeliama diktatorių „lengvybė"; Vairavimo mokyklų nykimo metas.

Ypatingą vietą mūsų, buvusių pagonių, jausenoje užima gamta, agrarinė kultūra. Personifikacija visada buvo viena mėgstamiausių lietuvių poetų figūrų. Personifikacija, kaip žinome dar iš mokyklos laikų, yra žmogui būdingų savybių priskyrimas gyvūnams, augalams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, metų laikams ir pan. Agrarinė, ne urbanistinė kultūra tebeatsispindi ir XXI a. žurnalistikoje: „...Pareigūnai į namus įsiveržė tik pirmiems gaidžiams pragydus"; „Lėta kaip apatinė girnapusė lietuviška Temidė. Kas kaltas?"; „STT toliau šienauja Vilniaus savivaldybėje."

Taigi, personifikacijos
Augalų sėklos klausosi dirvos; Gamta pradėjo žaibų sezoną; Baltijos jūra sugrąžino garsaus buriuotojo G. Mincės kūną (įrašę į google.com paieškos sistemą žodžius upė, Nemunas, jūra ir atidavė, ant kompiuterio stalo gausite bent keletą skenduolių); Šios savaitės dangus priklausys debesims; Ugniagesiai perspėja: netvirtas ledas grasina mirtimi; Mirties kirtis nuskynė gimnazistės šypseną.

Klišės
J. Valančiūnas jau matuojasi „Raptors" marškinėlius; Tomislavas Pekas vėl matuojasi „Žalgirio" marškinėlius (ir t. t.); Klaipėdoje – darbuotojų iš Olandijos desantas; Klaipėdos daugiabučių kiemuose –­­ kontrolierių desantas (ir t. t.); Miranda Kerr –­ dangiškų formų savininkė; Gundančių formų savininkė apvalumus pridengė vien seksualiais apatiniais (ir t. t.); L. Kleizai draugiją palaikanti gražuolė varsto pedagoginio universiteto duris; Verslininkė L. Šurkutė varsto teismų duris; N. Venckienės rėmėjai varsto teismų duris (ir t. t.); V. Gedvilas auginasi raumenis; Seimas rodo savo raumenis (ir t. t.).

Taip vaizdinga, kad nesuvokiama
Lietuvos lakštingalas suryja pietiečiai; Politikų nors vežimu vežk, o grybų reta; Šviesiaplaukis velnias pašiurpino ramią šalį; Auksinė karta viesulu nušlavė visą pasaulį; Kaune balandžių plunksnas kedeno mafijos pirštai; Ant bangos. Kontrastingos rankovės.

Apie nelaimes ir nusikaltimus –­ smagiai
Dvi nepilnametes žaginęs ir prievartavęs kaišiadorietis merginų nematys 8 metus; Medikai išreiškė paramą nelegaliais gimdymais įtariamai kolegei; Pensininkas vienąkart nuo ugnies nepabėgo; Dideliu greičiu skriejusio senolio kelionę į ligoninę sustabdė medis; Vyras taikliai metė mažametei į galvą elektrinį pjūklą; Surasta nužudytojo telšiškio galva – ji užkasta Plungės rajone; Teksase veteranų paradą ištaškė traukinys.

Na, o dabar, mieli klausytojai, pabaigoje 200 sekundžių žinių apie Lietuvą ir pasaulį trumpai

Lietuvos įvykiai
Ant stogo dirbę kaliniai kiša koją viceministrui; A. Butkevičius matuojasi premjero kėdę, V. Uspaskichas dairosi ministro portfelio; Užgautos prezidentės ambicijos išspjovė pagarbos pelenų debesėlį; Prieš puldamas į glėbį V. Uspaskichui, R. Paksas pasitarė su žmona.

Žinios iš regionų
Žemaičių Naumiestis: buvę maldos ir pasilinksminimo namai laukia žmonių aukų; Jurbarko gyventojai neatsigina kiaulių komplekso smarvės, savininkas jaučiasi tapęs atpirkimo ožiu; Tik kantrybė ir laikas duos grąžą iš mėsinės galvijininkystės.

Švietimas
Studentės išpuolis išryškino studijų ydas.

Medicina
Pedofilus išduoda smegenų skenavimas.

Nusikaltimai ir nelaimės
Pagal navigacijos parodymus vairavusi moteris paskandino savo sutuoktinį; Meksikoje nužudyta grožio karalienė automatu šaudė į kariškius; Vilniuje rasti du lavonai, Kaune – negyvas britas.

Užsienio naujienos
Putinas pažadėjo vadovauti šaliai iki logiškos pabaigos; Globalizmo dalgis pakliuvo ant akmens?: Baltijos šalims Briuselis pasiūlė trupinių; Atsisveikinimui su popiežiumi dislokuojami snaiperiai.

Stilius
Boluojantys krūtų speneliai – raudonojo kilimo pažibos; Įspūdingo biusto savininkė K. Augulytė savo kūno grožiu prilygo tobulybei; Nesišvaistykite romantinių santykių demonstravimu darbo vietoje.

Sporto naujienos
50 tūkstančių eurų dalybose dalyvaus ir du Lietuvos penkiakovininkai; Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatai: pyst – ir tu jau geidžiamiausias!; R. Javtokas: „Tikiu, kad Europos čempionate mūsų kiaušai netilps į šortus"; Plaukdamas Šveicarijos ežeru V. Urbonas deklamuos Maironio eiles.

Orai
Gatvių darbininkams atgaiva per kaitrą – tik vamzdžiuose.

Skelbimai. Parduoda
Laiko duris. Su staktomis (naudotos, pušinės, 300 Lt).

* Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara", vykusiame rugpjūčio 23–25 d. Biržuose

www.literaturairmenas.lt

Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
21. ačiū, p.Giedra,
(2013-09-13 15:28:29)
(78.62.128.210) Parašė:

esate mano mylimiausia rašytoja. Komentatorių žiniai - Giedra Radvilavičiūtė yra žinoma rašytoja, ne žurnalistė a la Lavastė ar Kuznecovaitė. Jos visai kitas lygmuo. P.Giedros esė, spausdinami Šiaurės Atėnuose - puikūs (galite daug įdomių rasti per google). Puiki ir knyga "Šiąnak aš miegosiu prie sienos". O jos esė apie Garliavos įvykius persikėliau į savo archyvą - fantastiškos įžalgos.



20. Pikasas dar apie krepšinį
(2013-09-09 09:37:51)
(78.62.86.131) Parašė:

Jei treneris J.Kazlauskas būtų praradęs savitvardą, galėjo viskas baigtis blogiau.To šį kartą buvo išvengta. Negali komandos dirigentas nesijaudinti už savo "orkestro" atlikėjus. Jei taip atsitiktų, tai toks rinktinės treneriu būti negalėtų. Svarbu tai, kad vidinis vedlio jaudulys nesiveržtų per kraštus, nes tada jautresni žaidėjai galėtų patekti į mandražinę transo būseną. Aišku, kelia nerimą tas faktas, kad tik M.Kalnietis beveik visą laiką demonstravo aukštą sportinę formą. Jo kolegoms tokiais vaidmenimis teko keistis. Mače su juodkalniečiais (ne su makedonais, kaip nuolat painiojo komentatorius) nerealiai sublizgėjo Dariušas. Šiandien gali būti kokio L.Kleizos eilė. Žinoma, jei jis ją užsiėmė:) Tai, kad J.Mačiuliui pasitaikė juoda diena, tai kiekvienas nėra nuo to apsaugotas. Vadinasi, kita bus gera. Kaip pagal tą "tikimybių logiką", kad jei prizą loterijoje laimėjo kaimynas, tai dabar tavo eilė:) Kas jauduliuką dar jaučią, būtina jį kuo skubiau praryti. J.Kazlauskas - "gerietis". Jis būtų leidęs į aikštelę ir pasitaisyti panorusius. Deja, pergalės slidinėjo iš rankų ir rizikuoti galimybės nebuvo. Nors išbandyta buvo (pvz.R.Javtokas). Mūsų komandos privalumas ir yra ilgas, gan vienodo meistriškumo suolelis. Net ir su tais "padrebėjimais" jis toks išlieka. Tai ir gali tapti kelias žengiant aukštyn. Verta suprasti, kad 8-9 žaidėjai tiek mačų neištemps. Ir šiandien manau, kad jų dar bus visi septyni. Beje, komentatoriaus darbas nėra be priekaištų. Reikėjo įsiklausyti į ankstesnį Lino patarimą, kad kibti prie teisėjų dėl palankių mūsų komandai sprendimų yra nelogiška. Tuo labiau, kad komentatorius dažnokai dar ir suklysta taip vertindamas. Prisiminus, kaip buvo niekinami bosniai, o po to išsakoma nuostaba, kad jie laimėjo prieš juodkalniečius - vienas iš tokių nusišnekėjimų pavyzdys. Net ir karštose krepšinio kovose, komentatoriui verta neperžengti vidinio etinio suvokimo normų. Gal jau laikas baigti aiškinti, kaip mūsų komanda "išvargsta" pergales. "B" pogrupyje silpnų rinktinių nesimato. Juodkalnijos rinktinė irgi buvo tikrai kietas riešutėlis. Neprarandu vilties, kad sekančiame etape vienos, o gal net dviejų pergalių kraitį nusinešime. Gaila, kad du įskaitiniai taškai jau ne mūsų valioj. Jei kamuolio perdavimai stabilizuosis, o taiklumas bus kilstelėtas, tai ir kova po krepšiais taps pagal galimybes, kurios tikrai nemažos. Juodkalniečiai šia prasme davė gerą pamoką. Verta jos nepamiršti. Pravers. Greitai liks 12 komandų. Neabejoju, kad Lietuvos rinktinė bus jų tarpe. "A" pogrupyje išskirtinių lyderių, kurių negalima būtų įveikti, nematau. Tad, kaip sakydavo kaimo gegužinių muzikantas, nustojęs groti: "Pasibučiuojam ir toliau važiuojam". Tribūnose tą ir matom. Mūsų sirgaliai ten švieste šviečia. Jie nori dar tokių progų... Suteikite, vyrai, jiems tokį malonumą. Viskas jūsų rankose.



19. Manau
(2013-09-08 21:13:49)
(87.247.108.210) Parašė:

Manau daugelis, tame tarpe ir žurnalistais save vadinantys, yra praradę kažkokią svarbią žmogiškosios esybės dalį, tad kompleksų virtinė natūrali viso to seka, o tokių paradai nežinia kur nuvaldę mūsų valstybę. Bet nežiūrint į tai, nematau, kodėl aš negaliu didžiuotis savo tėvyne ir nematyti netgi daug privalumų prieš kitas šalis. Ir gaila žiūrėti į tuos keliaklūpsčiaujančius prieš Europą. "Anot A. Maceinos, Lietuvos „suaugimas su savo žeme palaiko jos tautinę dvasią ir etninį tipą. Svetimųjų spaudžiami ir neturėdami savo aukštesnės kultūros, mes ilgus šimtmečius išsilaikėme nenutautėję. Tuo tarpu mūsų emigrantams užteko dviejų kartų, kad jie pasikeistų ir savo kalba, ir savo mąstysena, ir net fiziniu savo tipu. Atitrūkimas nuo žemės lietuvį žudo labiau negu ką kitą.“ Čia, matyt, būtų neprošal pridėti, kad ir šiuolaikinė masinė emigracija didžiąja dalimi yra sąlygota tų socialinių sluoksnių, kurie po sovietinės kolektyvizacijos jau yra galutinai praradę ryšį su žeme." Matomai tie kompleksai ir užaugo sumažėjus ar nutrūkus ryšiams su savąja žeme.



18. Pikasas® laiko tėkmėje
(2013-09-08 14:06:24)
(24.141.90.37) Parašė:

«Galima buvo pastebėti laiko tėkmėje, kad "Savaitės" komentarai vis labiau rašomi atmestinai, kaip kokia lažo duoklė. O juk dar neseniai juose dar buvo galima išvysti kai kokių gilesnių mintelių ar apibendrinimų. Dažnai tokius nykius straipsnelius išgelbsti kolegų komentatorių mintys. Turiu viltį, kad taip bus ir šį kartą» (Pikasas®, 2006-10-21)



17. Apie ašarą ir kumštį
(2013-09-08 13:59:57)
(24.141.90.37) Parašė:

„Maišosi internete čia toks gabus aktyvistas - komentatorius. Skaitai pusę komentaro - ašarą gali išspausti, paskaitai dar pora sakinių - kumštis net pas Pikasiuką susigniaužia“ (Pikasas®, 2005-08-29).



16. Apie žvejybą
(2013-09-08 13:50:08)
(24.141.90.37) Parašė:

Pakalbėkim ir apie žvejybą. Atsiminiau savo™ žvejybą, kai įmetęs meškerę su pliku kabliuku, internetiniuose vandenyse norėjau pagauti Šimoliūną. Tačiau ant pliko kabliuko užsimovė Dzeikas (dzikas), tą dziką griebė stambi pikasinių veislės žuvis (Pikasas®), o galiausiai ir Šimoliūnas. Tas buvo kokiais 2004 m., kol dar neturėjau archyvo, todėl pacituoti neturiu galimybės. Tada tai tikrai sprogau iš juoko. Pikasas®, kaip ir kiekviena žuvis, sykį užsirovusi ant kabliuko, atsimena tą nelemtą įvykį. «•¸•»™ «Bet šiuo atveju yra kiek kitaip. Jus pateikiate žinomai melagingą teiginį interneto skaitytojams. Jei jau taip, tai reikės atkreipti didesnį dėmesį į jūsų, p. Morkiau, rašliavėles ir pasiaiškinti ką gi naudingo ar konstruktyvaus pasiūlote? Įspėjų - visokiais savo niekiniais ir ciniškais juokeliais neišsivyniosite. Atvirai prisipažinsiu. Taip man būna retai, bet nuoseklus, kasdieninis jūsų dargstymasis ir atviras melas mane jau pradeda veikti. Tik neskubėkite džiaugtis. Tokiais atvejais aš tik surimtėju ir, metęs juokus į šalį, bandau išsiaiškinti kas yra kas. Geros dienos» (Pikasas®, 2005-07-20).



15. Pikasas
(2013-09-08 10:19:41)
(78.62.86.131) Parašė:

Pakalbėkime ir apie krepšinį. RETRO 2013-09-06. PAPILDYTA 09.08. (…) aišku, kad pagrindinis dirigentas – treneris J.Kazlauskas. Na, o koks jis lyderis tarp kitų trenerių? – ne man spręsti. Iš šono žvelgiant daugiau diktatorius, o ne demokratas. Bet gal toks ir turi būti? Toks labai tinka “tinginiams” paraginti, tačiau jautresnės sielos gali priimti tai pernelyg asmeniškai. Visaip gali būti… J.Kazlauskas po darbo Kinijoje tapo griežtesnis, jei nepasakyti nervingesnis. Tas įsitempimas ir garsumas vargu ar prisideda prie komandos psichologinio nusiteikimo. Jei treneris parodys per didelį jaudulį, tai jis gali persiduoti ir komandai. Toks puikus specialistas, kokiu pripažįstamas rinktinės treneris, turėtų ir apie tokius niuansus pagalvoti. ————————————– ————————– J.Kazlauskas aiškina,kad “nesuranda vadovaujančio žaidėjo, ir tai yra pati didžiausia mūsų problema”. Visos tos “ašaros”, kad nėra gerų įžaidėjų nuotaikos jų tarpe nepakelia. Vis tik M.Kalnietis peržengė tuos visus pasvarstymus ir jau du kartus (jau ir trečią kartą pridūrė kiek dar jėgų buvo likę) “drūčiai trinktelėjo”. Jau maniau, kad antrai dienai jėgų pritrūks, kai po pirmos kovos galima buvo jo marškinėlius išgręžti. Kiekvienose rungtynėse gali išryškėti vis kita vadovaujantis žaidimui lyderis ir tai nėra taip blogai. Priešininkus tai tik klaidina… Būtent taip ir vyksta. Vis drąsiau jaučiasi J.Valančiūnas, atkakliau savo žaidimo ieško L.Kleiza, kaunasi kaip liūtas J.Mačiulis, o ir kiti stengėsi savo indėliu prie dviejų pergalių prisidėti. Nesutinku su trenerio Brazio nuomone, kad trypčiojama vietoje. Komandos žaidimas po truputį progresuoja. Vilčių pasiekti sekančias dvi pergales pogrupyje nemažai. Bosniai nepanoro visiškais “lūzeriais” likti ir Juodkalnijos komandą įveikė. Daugiau individualiu žaidimu, bet įveikė. Teoriškai išlieka tikimybė, kad dvi įskaitines pergales galima į sekantį etapą nusitempti, bet tai priklausys nuo kitų komandų žaidimo prieš serbus. Ten reiks iki ketvirtfinalio aplenkti jau tik dvi ekipas. Ponas P.Antičius liko rungtynių pabaigoje nuskriaustas? Protestuoja… Vajėėėė… Argi tikrai? Epizodas buvo kartojamas ir viskas tapo dar labiau aišku. Pražanga buvo… Manau, kad P.Antičius vienas iš grubiausiai žaidžiančių EČ dalyvių, tad kam jau kam, o jam dera patylėti… Bet ne apie tai norėčiau pakalbėti. Akivaizdu, kad teisėjavimo klaidų per EČ ryškiai daugiau negu draugiškose. Apskritai, taisyklės susidėlioja taip slidžiai, kad per daug teisių įgyja arbitrai. Tai jau pradeda gerokai trukdyti krepšinio grožiui. Matyt, kad ateina laikas, kai limituotą skaičių kartų treneris galėtų pasinaudoti epizodo peržiūra. Kaip, pavyzdžiui, yra lauko tenise ir seniai pribrendo futbole, skiriant 11 -os metrų baudinius ir pan. Tačiau, kai totalizatoriuose plaukioja tokios sumos, tai žvejų buvo yra ir gal dar ilgai bus… Lietuviai per dvi dienas pražangomis buvo nuskriausti daug kartų. Dažnai tik už judesį. O kai su makedonais pradžioje buvo mūsiškiai baudžiami už prisilietimus, matomai, sunku buvo tvardytis. Prieš serbus taip “smaugė” J.Valančiūną, o prieš makedonus L.Kleizą, J.Mačiulį, Dariušą. Linas, matomai, pernelyg “įsitempė” ir treneris leido pailsėti. Jis dar savo klasę neabejotinai parodys. Kaip ir jaudulį pasigavęs Kuzminskas. L.Kleiza jau įsijungia, o Kuzminskui jaudulys jau praeina. Kai taip teisėjaujama, tai žaidėjai po keisčiausių teisėjų sprendimų jau gal net sumirksėti bijo, kad dar ir technine pražanga nebūtų nubausti. Jau esu nemažai komentavęs apie psichologinio pasiruošimo svarbą. Ta svarba išlieka. Dėl metimų trajektorijų negaliu fizikos nepriminti. Per žema trajektorija – būtinas padidintas taiklumas. Iš toliau metant žema – šansų pataikyti mažiau. Iš arčiau – taip pat. Kai metama tiesiai į lanką, tai kamuolys į jį ir pataiko. To maža. Reikia, kad jis į tą krepšį įkristų. Pro lanko apačią netinka, vadinasi, reikia pro lanko viršų:) Juokingai skamba, tačiau kamuolio skrydžio technika savo reikalavimus turi. “Jugų” mokyklos pamokas teko iškęsti žaidžiant su serbais. Pribėga serbų žaidėjas iš nugaros arti ir krenta ant nugaros kaip pakirstas, šiam vos tik šiek tiek sujudėjus. Gerai, kad makedonų gynėjas Bo McCalebbas šįmet kiek mažiau savo išmone naudojosi. Įsibėgėdavo per EČ Lietuvoje ir pats trenkdavosi į nejudantį gynėją, prieš tai dar suspėdamas kamuolį į krepšį gan taikliai paleisti. Gaudavo galimybę pelnyti +1 tašką. Tokių žaidėjų koordinacijos video pamokos krepšinio sporto mokyklose turėtų būti privalomas kursas. Vakar porą aiškių užribių teisėjai neteisingai nuskaitė mūsų nenaudai. Visumoje galima didžiuotis mūsiškių savitvarda po tokių ir panašių epizodų… Tad viskas gerai. Teisėjai ir toliau “klys”, nes jie iš tų šalių, kurių komandos lietuvių privengia, o mūsiškiai, tikiuosi bus galva aukščiau už visokias “totalizatorines – pokilimines” intrigas ir sužais pagal savo meistrystę. Latviai žaidė ambicingai. Iš toli jie gali ir absurdą pataikyti, bet šį kartą mažiau sekėsi tai padaryti. Jei mūsiškiai vėl būtų atsisakę tolimų metimų, būtų tapę nuobodūs ir labiau atspėjami. Kaip matom, yra kam ir be D.Motiejūno pataikyti. Laikas baigti “drebintis”… Norint EČ keliauti toli, žaidimą teks nori nenori pagerinti. EČ nėra nenugalimų komandų. Sublizga ir vienos ir kitos. Solidžiai sužaidė trys iš Italijos rinktinės. Italai seriją pergalių tęsia… Buvo ką pažiūrėti. Bet tai ateičiai. “Braliukų” barjeras įveiktas. Manau, kad taip ir turėjo būti, dirbant susikaupus ir “nepersikaupus”.Tikslingas trenerio J.Kazlausko diktatas – nėra blogis… Tačiau individualios improvizacijos irgi būtinos, kaip oras. Tiesiog sužaisti savo malonumui. Juk tai, pagaliau, žiūrovinis sportas, o jei karas, tai netikras. J.Mačiulis irgi turėtų suprasti, kad be suprogramuoto komandinio žaidimo, dar yra kūrybos elementų būtinybė. Visko nesustyguosi. Jei kuris atiduoda kamuolį į rankas priešininkui ar neįmeta laisvas iš po krepšio, tai treneriui – šokas. Pagailėkite jo sveikatos. Jei apsiskelbėme, kad krepšinis – mūsų antra religija, tai ir “pusdieviai” jai reikalingi. Kad turėtumėm ką gerbti. Visa komanda tokiais turi tapti.. Sėkmės, mielieji…



14. skorpas
(2013-09-08 00:42:24)
(213.164.101.175) Parašė:

Anksčiau , taip prieš 15 metų, tai ŽINIŲ LAIDA , rusų kalba APIE LIETUVĄ skaitėsi kolaboravimu...... DABAR tai norma... ?



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras