2024 m. kovo 28 d.

 

Geopolitinis lūžis ir priešo įvaizdis politikoje

30
Paskelbta: 2016-06-28 08:18 Autorius: Michailas Bugakovas

Straipsnis parengtas pagal autoriaus paskaitą Laisvajame universitete (LUNI)

Priešo įvaizdis ir šio įvaizdžio kūrimas – tai vienas galingiausių politinės mobilizacijos instrumentų bet kurioje visuomenėje. Šio instrumento naudojimas – nusistovėjusi politinė praktika, kurios reikšmė ypač padidėja įvairių krizių ir sukrėtimų laikotarpiais. Priešo įvaizdis - tai būtent įvaizdis, kalbant postmodernistine kalba – simuliakras, ir šioje vietoje visiškai nesvarbu, ar šis įvaizdis – tai objektyvios realybės atspindys ar tiesiog dirbtinai ir politizuotai sukurtas fenomenas, kuris pakeičia tikrovėje egzistuojančią realybę ir pats tampa realiai egzistuojančia tikrove.

***

Pradėsiu nuo 2 filosofinių - politinių sentencijų. Pirma. Nėra amžinų pergalių ir amžinų pralaimėjimų. Yra tik amžina kova. Antra. Nėra amžinų priešų ir amžinų draugų. Yra tik amžini interesai.

Politinė kova vyksta dėl interesų, o interesai realizuojami kovos eigoje. Dabartinis pasaulis ir dabartinė Lietuvos politika – akivaizdus šios banalios tiesos įrodymas. Bet, kaip sakoma, pačios banaliausios tiesos ir yra pačios giliausios.

Tam, kad suvokti „priešo įvaizdžio“ reiškinio prigimtį ir paskirtį, būtina pirmiausia suvokti mus supančio realaus pasaulio tendencijas.

Kas vyksta pasaulyje?

Vyksta gana natūralus procesas. Pasaulis grįžta į dialektinio vystymosi kelią, į popipoliarišką pusiausvyros būseną. Globalinė ekonominė krizė peraugo į geopolitinę. Šia prasme 2013-2014-2015 metai paženklino giluminio civilizacinio lūžio pradžią.

Amerikoniškos monopoliarinės pasaulio tvarkos dominavimas, kuris po Tarybų Sąjungos žlugimo atrodė natūralus ir nepajudinamas, daug kam netikėtai sušlubavo ir pradėjo trūkinėti. Po NATO išsiplėtimo į Rytus, po Jugoslavijos, Afganistano, Irako, Libijos ir kitų „pergalingų žygių“ atrodė, kad vakarietiška civilizacija su savo lyderiu JAV, prie kurios šliejasi ir Europos Sąjunga, galutinai įtvirtino savo hegemonišką poziciją globalizuotame pasaulyje ir diktuoja bei kontroliuoja jo raidą. Bet Sirijoje ir Ukrainoje viskas įstrigo. Deja, įstrigo ir pats Vakarų pasaulis.

Šiandien galima stebėti, kaip vakarietiška civilizacija, kuri visada buvo įsitikinusi savo esamų ir tariamų pranašumų patrauklumu bei karine–ekonomine galia, visiškai praranda dvasinius – dorovinius savo tradicinių vertybių saugiklius ir skęsta veidmainystės bei dvigubų standartų liūne.

Garsiai skelbdamasi laisvės ir demokratijos sergėtojais JAV ir ES pradėjo riboti žodžio laisvę bei masiškai pažeidinėti elementariausias žmogaus teises. „Laisvajame Vakarų pasaulyje“ nueita iki totalinio sekimo ir totalinio pasiklausymo sistemos sukūrimo. Įsitvirtino principas: „Kas galima mums, negalima kitiems“.

Kaip į tai reaguojama?

Visa tai, žinoma, negalėjo nesulaukti pasipriešinimo. Žmogus genetiškai užprogramuotas tiesos, laisvės ir teisingumo siekiams. Pakeisti šį genetinį kodą galima tik pakeitus patį žmogų, tai yra fiziškai, socialiai arba dvasiškai jį nužudžius. Tai Vakarų civilizacija šiandien ir bando daryti, naikinant žmogaus civilizacinį, tautinį, kultūrinį, lytinį ir kitokį identitetą.

Beveidį ir bedvasį žmogų lengva valdyti. Dabartinis žmogus nebevaldo savęs. Jis valdomas iš esmės totalitariniais technologizuotais informaciniais būdais: per reklamą, per politiką, per menedžmentą ir marketingą, valdomas „kultūringai ir civilizuotai“.

Skirtingi žmonės skirtingai į visa tai reaguoja. Šioje situacijoje įsijungia gilesni žmogaus gyvybiškumo pradai, pirmiausia – tai savisaugos instinktas. Kas be ko, kai kurie žmonės bando priešintis neretai net brutaliais teroristiniais būdais. Kiti – skęsta alkoholizmo, narkomanijos bei asocialumo baloje.

Vis dėlto žmogus instinktyviai nori likti žmogumi ir jis ieško alternatyvos. Arba pasinerdamas savo viduje į „dvasinės emigracijos“ būseną, ieškodamas užuovėjos įvairiausių alternatyvių ezoterinių dvasinių praktikų plotmėje, mistikoje, religinėse sektose, eskapizme arba aplinkiniame pasaulyje surasdamas menkiausius socialinio pasipriešinimo nužmoginimo tendencijoms židinius.

Ir jeigu galų gale visi šie židiniai dėl įvairių istorinių, kultūrologinių ar kitokių priežasčių įgauna organizuoto valstybinio ir civilizacinio masto formą, tada iki šiolei dominuojanti geopolitinė tendencija lūžta. Ankščiau Kinija, o šiandien ir Rusija (viena – Komunistų partijos valdoma, kita - neatsisakiusi tarybino užkrato) tampa dabartinio globalinio lūžio pagrindiniais veiksniais.

Kaip tai vyksta?

Visa tai vyksta per įvairius konfliktus, regioninius ir pilietinius karus. Sėkmė dar, deja, negarantuota. Dar nėra net pusiausvyros. Bus dar nuožmi kova su taip vadinamais (priklausomai nuo kovos tikslų ir įprastų dvigubų standartų stilistikos) „imperialistais ir separatistais“, „sukilėliais ir teroristais“, „komunistais ir nacistais“. Bet lūžis jau įvyko.

Ši kova vyksta su priešais. Ir kadangi vis dažniau kalbama apie nekonvencinius karus, tai ir priešai tampa nekonvenciniais. Žmogus suvokia jį supantį pasaulį per vaizdinius stereotipus, kurie gali netiksliai arba išvis klaidingai atspindėti tikrovę. Bet iš esmės būtent tokie stereotipai ir nulemia žmogaus elgesį. Ir tai reiškia, kad tikslingai formuojant, palaikant ar koreguojant panašaus pobūdžio vaizdinius, galima manipuliuoti ir valdyti žmogaus poelgius.

Tradiciškai manoma, kad priešas – tai etninės sąmonės ir pasąmonės stereotipas, kuris atsirado dar senovės laikais, kai gentis gyvenanti kitame upės krante arba gretimoje teritorijoje buvo suvokiama kaip „svetima“, kaip „priešas“, kuris gali pasikėsinti į mūsų „ganyklas“. „Priešas“ visada buvo įvairiausių baimių ir grėsmių šaltinis. Su juo reikia kovoti visomis įmanomomis priemonėmis.

Priešologijos“ pradai

Žinomas JAV psichologas ir socialinis filosofas Semas Kinas savo knygą „Priešo veidai“ (1985), skirta „priešo įvaizdžio“ formavimo mechanizmui, pradeda nuo JUNESKO organizacijos statuto teiginio apie tai, kad karai prasisėda žmonių protuose. Pirma įvaizdis, o paskui veiksmas. Mes pirmiausiai žudome priešus savo galvose, o paskui imame kuoką arba balistinę raketą ir pradedame žudyti fiziškai. Pirma propaganda, o paskui technologijos. Sprendžiant iš dabarties militaristinės psichozės realijų, mūsų šalies elitas jau kariauja.

Austrijos socialinis psichologas Teodoras Adorno, kuris prieš II-jį pasaulinį karą emigravo į JAV, nagrinėdamas fašizmo psichologiją savo knygoje „Autoritarinė asmenybė“, surado nemažai bendrų bruožų tarp fašistinės Vokietijos bei demokratinės JAV ir priėjo išvados, kad „priešo įvaizdis“ – tai įprastas autoritarinio-totalitarinio mąstymo atributas, o pastarasis daugiausia priklauso ne nuo politinio režimo, o nuo socialinės padėties. Kuo blogiau gyvena statistinis gyventojas, tuo didesnį priešiškumą jis jaučia kitiems. Blogas gyvenimas – tai ne tik materialiniai dalykai, tai socialinė psichologinė savijauta, kurią lemia daugelis faktorių.

Ir štai šioje vietoje atsiranda dar vienas svarbus momentas. Neteisinga manyti, kad priešo įvaizdis – tai tik subjektyvus reiškinys. Tai yra objektyvus dvasinis produktas, kuris masiškai gaminamas iš realiai egzistuojančių resursų ir kurį galima pavadinti savotišku „ideologiniu BVP“.

Socialiai diferencijuotoje visuomenėje, kuri persmelkta nacionalinių, socialinių, religinių, politinių ir kitokių prieštaravimų, visada atsiranda objektyvus pagrindas egzistuoti priešiškai aplinkai, kuri kelia pavojų įprastai tvarkai, kuri savo ruožtu vienus tenkina, o kitus erzina. Šis objektyvus pagrindas ir panaudojamas priešo ivazdžio formavimui.

Tokiu būdu reiškiasi bendra sociologinė tendencija, kai subjektyvus faktorius, žmogaus sąmonė, vis daugiau lemia žmogaus būtį. Tokią sąmonę visuomenėje formuoja pirmiausia politinis elitas.

Lietuvos priešo“ įvaizdis

Man jau teko rašyti apie tai, kad Lietuvos valstybės užsienio politiką negalima pavadinti nei proamerikietiška, nei proeuropietiška, net ne prolietuviška. Ji tiesiog antirusiška. Ir su JAV, Europos Sąjungos ar pačios Lietuvos interesais sutampa tik todėl ir tada, kai sutampa antirusiški interesai visų šių tarptautinės politikos subjektų.

Priklausomai nuo svarbesnių įvykių tarptautinėje arenoje, Rusijoje ar pačioje Lietuvoje „priešo įvaizdžio“ Rusijos atžvilgiu formavimo procese galima išskirti keletą etapų.

Pirmas etapas – politinis. Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 dieną iškart prasidėjo konfrontacinė Rusijos atžvilgiu Lietuvos politika, kuri buvo šiek tiek „pagražinta“ flirtu su B. Jelcino „Rusijos demokratais“. Konfrontacija ženkliai sustiprėjo po tragiškų 1991 sausio 13 įvykių Vilniuje. Politikai bei žiniasklaida atvirai pradėjo kurstyti visuomenėje antirusiškas ir rusofobiškas nuotaikas. Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu pradėjo aktyviai formuotis Rusijos „penktosios kolonos“ įvaizdis. Viešai buvo propaguojami 2 išsigelbėjimo nuo Rusijos grėsmės būdai: separatistinių jėgų palaikymas pačioje Rusijoje bei radikali provakarietiška Lietuvos orientacija.

1994 metų spalio – lapkričio mėnesiais Seime vyko parlamentinė diskusija dėl nacionalinio saugumo problemų. Buvo diskutuojami 2 saugumo koncepcijos projektai: vienas parengtas LDDP ir pristatytas anuometinio šios partijos pirmininko pavaduotojo G. Kirkilo ir antras, kurį paruošė dešiniosios partijos ir kurį krikščionių–demokratų partijos vardu pristatė buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius.

Diskusija išryškino įdomų momentą. Kairieji ir dešinieji faktiškai diskutavo tik dėl Lietuvos priešo Nr. 1 konkretaus įvardijimo ar neįvardijimo oficialioje nacionalinio saugumo koncepcijoje. Kairieji teigė, kad priešo vardo nereikia minėti, o dešinieji reikalavo tiesiai ir šviesiai įrašyti į Seimo dokumentą Rusiją kaip Lietuvos valstybės priešą.

Būtent pastaroji konservatoriška nuostata netolimoje ateityje ir nugalėjo lietuviško elito sąmonėje ir pasąmonėje. Konservatoriai nugalėjo visom prasmėm, kadangi net buvęs komjaunimo aktyvistas, socialdemokratas L. Linkevičius tapo pačiu rusofobiškiausiu užsienio reikalų ministru per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Antras etapas – ekonominis, kuris susijęs su Rusijos 1998 metų defoltu. Priešo įvaizdis tada buvo paspalvintas naujomis spalvomis, pradėta teigti, kad Rusija - tai nepatiklus ekonominis partneris ir pavojingas Lietuvos ekonomikai kaimynas, o „Gazpromas“ buvo jau traktuojamas kaip galimos naujos ir klastingos okupacijos įrankis. Būtent tada pradėjo formuotis energetinės nepriklausomybės idėja, kuri buvo vis daugiau aktualizuojama kaip tik tada, kai Lietuva faktiškai tapdavo vis priklausomesnė nuo ES ir NATO struktūrų.

Trečias etapas – psichologinistai Rusijos-Gruzijos konflikto laikotarpis 2008 metais. Tada Rasa Juknevičiene suformulavo savo „nemirtingą“ tezę – atseit tie politikai, kurie nemato Rusijos grėsmės ir jos neakcentuoja yra „tautos išdavikai“ ir „Kremliaus agentai“. Būtent tada faktiškai tylint visoms kitoms partijoms konservatoriai legitimizavo savo monopolinę taisę į patriotizmo suvokimą, kurio esmė gana paprasta – būti patriotu reiškiasi būti rusofobu.

Ketvirtas etapas – kultūrologinis. Jis prasidėjo maždaug nuo 2010 metų, kai valdžioje įsitvirtino prezidente D. Grybauskaitė su jos aštria antirusiška retorika ir kai politikai ir politologai staiga susirūpino dėl taip vadinamos „minkštos galios“, dėl Rusijos kultūros įtakos Lietuvai. Rusijos kultūra, koncertinė Rusijos atlikėjų veikla, Puškinas, Gozmanovas ir net matrioškos buvo interpretuojami kaip rusiško kultūrinio imperializmo bei postmodernistines ekspansijos instrumentas. Būtent šio laikotarpiu sustiprėjo žodžio laisvės ir kitų demokratinių teisių suvaržymai mūsų šalyje.

Penktas, dabartinis etapas – informacinis. Jis susietas su Ukrainos įvykiais ir paženklintas atvyru informacinių karu. Priešo įvaizdis jau įgauna groteskines formas, militaristinė psichozė pasiekė neregėtas aukštumas, Rusija jau atvirai vadinama teroristine šalimi.

Ryšium su šia psichoze įvairus politikai pakliūva į gana tragikomiškas situacijas. Tai prezidentė D. Grybauskaitė padalina užsienio politiką į vakarų ir rytų, užkraunant atsakomybę už pastarąja vyriausybei, tai buvęs Saugumo departamento vadovas G. Gryna pareiškia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis besilankantis Rusijoje sudaro potencialią grėsmė Lietuvos valstybei, tai buvęs kriminalines policijos komisaras A. Matonis teisme pareiškia, kad sėsti girtam prie vairo jį privertė Rusijos naujos okupacijos pavojus.

Rusofobija šiandien tampa vos ne valstybine nacionaline ideologija. Taip, iš vienos puses, stiprinamas priešo įvaizdis, o iš kitos – didėja politinės šizofrenijos laipsnis, kuris neigiamai veikia įvairius visuomeninio gyvenimo aspektus.

Kur visa tai veda?

Logiškai mąstant naujas, šeštasis etapas, turėtu būti karinis. Informacinė psichologinė ir politinė dirva visiškai tam parengta. Šį straipsnį aš pradėjau nuo teiginiu, kad karas prasideda galvose. O galvose jau kariaujama.

Kas galėtu išgelbėti nuo tokios logiškos įvykių eigos?

Kaip ne paradoksalu ir nelogiška tai nuskambės, bet šioje situacijoje, mano galva, nuo karo gali išgelbėti tik karas.

Šaltasis karas!

Čia reikėtu sutikti su apžvalgininko B. Gailiaus mintimis, pateiktomis straipsnyje „Visų mūsų tikslas – šaltasis karas“. Šiame straipsnyje autorius teigia, kad vienintelis išsigelbėjimas nuo trečio pasaulinio karo tai šaltasis karas. Jis atseit naudingas ir Rusijai, ir ES, ir JAV, ir Lietuvai. O pastarajai tai išvis vienintelis būdas išlikti nepriklausoma valstybe.

Sugrįžimą į šaltojo karo būseną mes šiandien ir stebime. Pasaulis instinktyviai surado išsigelbėjimo nuo galutinio susinaikinimo kelią. Deja, yra viena „smulkmena“. Jeigu karštas patiekalas gali atšalti natūraliai, tai tam, kad pašildyti šaltą patiekalą iki karštumo laipsnio, reikalingos tam tikros pastangos.

Todėl geriausias visų politikų veiksmas dabar būtu tiesiog kurį laiką nieko neveikti ir neieškoti priešų. Tada pagal entropijos dėsnį šaltis tolygiai pasklis po visus pasaulio regionus ir galu gale nukris iki nulines temperatūros.

Po to neišvergiamai prasidės visuotinis klimato atšilimo laikotarpis. Jeigu žinoma iki to mes visi nesušalsime.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
30. Ačiū
(2016-06-29 19:59:51)
(84.15.186.39) Parašė:

Dėkoju už gerą straipsnį.



29. Snob
(2016-06-29 09:35:34)
(86.100.254.215) Parašė:

Rimciau noretusi, kam tiek daug demesio primityvui Stasiukasui....:):):)



28. stasys to U-2
(2016-06-29 07:22:19)
(77.219.131.205) Parašė:

U-duli.. įdomi tavo aklėjimo metodika. :) noras matau yra , o 'triesti' verti kitus . :) Algirdai ..autorius 'niektauzys', nors jei pasigilinti gal Jis to str. ir nerašė ."Straipsnis parengtas pagal autoriaus paskaitą Laisvajame universitete (LUNI)"o tai gali reikšti bet ką. Kritiškai vertinti reikia ne tik valdžia, bet ir tuos kurie skaito save aukščiau jos.



27. U-2 to 26. aAlgirdas
(2016-06-29 00:16:18)
(89.116.124.39) Parašė:

Viskas cia gerai, Algirdai. 11 komas buvo apie sy puiku straipsny ir skirtas daugumai garbiu ekspertu rezidentu o paskui, teko uzsiimti urvinio kiaulino Stasiukaso dresura. Taip, sutinku, kad jis yra kales o gal net ir juknevicienes vaikas bet sutikite, kad ta kale yra musu. Negalime buti abejingi jo nelaimei, cia - ne delfis



26. aAlgirdas-U2
(2016-06-28 22:57:17)
(78.56.79.247) Parašė:

atsiprašau,bet man atrodo, kad toks pindukas Jūs "pagavo" Jo tikslas buvo sunaikinti rimtus komentarus ir pervesti tai į primityvų aiškinimąsi kas yra kas ( užmirštant tiesas apie kurias rašo autorius). Man regis šį kartą jam pavyko, nes Jūs įsijungėte į beprasmį tuščiažodžiavimą užtušavusį AUTORIAUS MINTIS. Atsiprašau,jei ne taip supratau



25. staseliui Mbembei
(2016-06-28 19:39:53)
(71.71.122.33) Parašė:

Mokeke, tau bene vel elektra buvo atjunge, kad taip nerisliai trydalioji? Neuztenka vien zodziu vietomis sukeitineti, reikia ir kazkiek prasmingesniu savo minciu pateikti. Suprantu, kad savo minciu tu neturi, as turejau galvoje tavo dresiruotojo, aisku. Tai viZgi kokia kalba tau suprantamesne - zulusu , dari, pastunu ar dar kokia, nes atrodo, sunkiai tau sekasi su Google Translate vertimais?



24. stasys
(2016-06-28 19:16:59)
(90.138.96.190) Parašė:

Mokeke ..matau nesupratai , tiesa sakant tai liūdina :, taisykles to savo žaidimo pats nusistatai , koks klausimas toks ir atsakymas . cit. Kaip visada - pritriedei, primikciojai- daug ir nelogiskai. cit. Bet tau patarimas padejo, trumpiau triesti pradejai:) stasys : cit. O jei labai užsinorėsiu U - duliui ant stalo galiu pavaryti ? nu žinai kad toli nenešti .. Tai ar vis dar nori atsakymo , pagal savo logiška mastymą ?



23. staseliui durneliui
(2016-06-28 18:40:04)
(71.71.122.33) Parašė:

Mokeke, suprantu, kad taves logisku mastymu negalima apkaltinti, bet kaip cia iseina, kad tu kakoji ant stalo, o as "suvokiu padorumo riba"? As ir suvokiu ta riba, bet problema yra tame, kad tu ne. Tai vistik (ar "vizgi" tavo zulusu kalboje.. DDD) is kokios kalbos i lietuviu tavo "pavarymai" verciami, taip ir neatsakei. Ar tavo gimtajame Konge ant stalo prikergti yra pagarbos zenklas ir as tave be reikalo kritikuoju? Cia mat, nelaimei i baltuju kompanija papuolei, pasistenk musu paprocius suprasti ir prisitaikyti...hehehe. Sekmes, Mokeke Mbembe!



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi