Gabrielius Landsbergis: Ar mums pakaks ryžto gintis?

Nuo Sąjūdžio laikų Tėvynės sąjunga buvo vienintelė politinė jėga Lietuvoje, įvardijusi Rusiją kaip didžiausią grėsmę mūsų šalies saugumui, teritoriniam vientisumui ir žmonėms. Mūsų politiniai lyderiai nedvejodami skelbė, kad sovietinių karių atitraukimas iš Baltijos valstybių nereiškia absoliutaus saugumo, o geopolitinė realybė, deja, nesikeičia ir mes, lietuviai, turime neužmiršti, kad patys atsakome už savo saugumą. Oponentai tuomet skelbė, kad grėsmė išnyko ir Lietuvos saugumas visiems laikams garantuotas.

Atsimename, kokios diskusijos vyko 2004-aisiais. Tuometinis Seimo Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas, amžinatilsį Rolandas Pavilionis rinko parašus, kad būtų skelbiamas referendumas dėl Lietuvos prisijungimo prie NATO. Ko gero, šį referendumą galime pavadinti visų šiandieninių referendumų, nukreiptų prieš Lietuvos saugumą, protėviu.

Įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą patriotiškai nusiteikusiems lietuviams suteikė viltį, kad gal jau galime jaustis saugesni ir miegoti ramiau. Penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis turėtų atgrasyti bet kokį priešą. Juk niekas negali prilygti jungtinei NATO partnerių jėgai.

Nors po 2008-ųjų Gruzijos teritorijų okupacijos dar buvo likę skeptikų, 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje patvirtino net pačias juodžiausias prognozes. Atėjo metas, kai net ir visiškai nesusigaudantiems galime pasakyti – buvome teisūs. Įvykiai Ukrainoje nepalieka abejonių – visos grėsmės, apie kurias kalbėjome ketvirtį amžiaus, yra realios.

Kova su grėsmėmis susideda iš trijų esminių etapų. Pirmiausia, turime jas suvokti, tada – privalome turėti priemones grėsmėms atremti ir galų gale – reikia ryžto tas grėsmes įveikti. Kokia nauda iš tankų ar laivų rūdijančių bazėse, jeigu, priešui užpuolus, jų nepanaudosime.

Tėvynės sąjunga dažnai buvo kaltinama rusofobija, militaristiniu pasaulio suvokimu bei Šaltojo karo pagiriomis, tačiau visada aiškiai suvokė, kad pavojus yra realus. Nuo Sąjūdžio laikų suvokėme Rusiją kaip didžiausią grėsmę Lietuvos Nepriklausomybei, siekėme į tai atkreipti dėmesį tiek Lietuvoje, tiek ir Vakaruose.

Per dešimtmetį, kurį priklausome Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai, atremti grėsmes ruošėmės, tačiau galėjome būti pasiruošę ir geriau. Tai ir dėl biudžeto dalies, kurią skiriame gynybai, ir dėl abejonių, ar įsigijome reikalingiausios ginkluotės.

Vis dėlto nesame neapsiginsiantys – turime kariuomenę, nors ir nedidelę, bet galime ja didžiuotis. Lietuvos padangę saugo NATO partnerių lėktuvai, kurių eskadrilė per pastarąjį mėnesį padidėjo beveik tris kartus.

Praėjusią savaitę Lietuvoje išlipo JAV brigados kareiviai, vadinamieji Padangių kariai (arba „Sky Soldiers“). Istorija sako, kad Rusijos karys nėra šovęs į amerikiečių karį. Taip pat žinome, kad JAV kariuomenė nėra buvusi taip arti prie Maskvos. Mūsų partneriai ir draugai patvirtino, kad nelaimės atveju nebebūsime vieni. Ir partizanų viltis sulaukti Vakarų pagalbos kovoje su Rusija pagaliau išsipildė.

Tačiau lieka neatsakyta į esminį klausimą – ar turime užtektinai ryžto? Ar mūsų valdžia ir visuomenė bus pasiruošusi nedvejodama gintis? Ar mes būsime tokie ryžtingi kaip partizanai, kurie nesvarstydami ėmėsi ginklo ir stojo į miško brolių gretas? O gal pradėsime parlamentinę diskusiją dėl darbo grupės, kuri turėtų nustatyti, ar pavojus yra tikras?

Prasidėjus Krymo okupacijai Estijos generolas Riho Terras pareiškė: jeigu Narvoje pasirodytų žali žmogeliukai, Vyriausybė aiškiai pasakys, ką daryti, – nušauti pirmąjį priešą ir kiti nebeateis.

Būtent ryžtas ginti Tėvynę ir yra svarbiausia. Žinojimas, kad nebus kompromisų, nebus ilgų diskusijų, juk viskas yra aišku – karas yra karas, priešas turi būti sustabdytas, o valstybė – apginta. Nes kai nėra ryžto, pradeda keroti abejonė, o abejojanti tauta – lengviausias kąsnis priešui.

Tad ko reikėtų, kad mes, kaip visuomenė, nesusvyruotume, kad ne tik suvoktume pavojų, bet ir prireikus susitelktume priešintis?

Turime užtikrinti, kad išlaidos gynybai atitiks mūsų įsipareigojimą partneriams. Tai ne tik šalies gynybos klausimas, tai ir moralinis imperatyvas.

Be to, turime atsakyti žmonėms į klausimą – ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad Lietuva būtų saugesnė. Jaunimas per susitikimus Lietuvoje dažnai manęs klausia, kaip prisidėti prie savanorių ar Šaulių, ir ką daryti mobilizacijos atveju. Vyriausybė ir kariuomenė turi aiškiai žinoti atsakymus ir informuoti žmones.

O svarbiausia, reikia, kad būtume tie, kurie neleis suabejoti, kad Lietuva ginsis ir bus ginama. Jos kova už nepriklausomybę tęsiasi.