Europos Sąjunga, tampanti absoliučiu blogiu – „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ geopolitine išraiška, turėtų žlugti

Tęsiant „Laisvo laikraščio“ interviu ciklą su JAV (Oregono valstijoje) gyvenančiu disidentu Valdu ANELAUSKU, Didžiojoje Britanijoje įvykus referendumui „Brexit“, kai 17 milijonų britų prabalsavo už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, atkreipiamas dėmesys į Europos Sąjungos atsiradimo ištakas: kieno tai projektas, kam iš tikrųjų tarnauja ir kieno interesus gina Briuselio „komisariatui“ vadovaujantys Jungtinių Europos Valstybių – federalizmo šalininkai?..

- Ankstesniame interviu LL gvildenę JAV prezidento rinkimų temą, dabar aptarkime „Brexit“ – vieną svarbiausių pastarojo meto aktualijų, turbūt turėsiančią įtakos ir JAV užsienio politikai?

- Man atrodo, britų referendumas „Brexit“ netgi labai į temą, kalbant apie JAV prezidento rinkimus!.. Abiejų kandidatų į JAV prezidento postą reakcija iškart po Didžiojoje Britanijoje birželio 23 dieną įvykusio referendumo aiškiai pademonstravo jų pozicijų esminį skirtumą. Niekad anksčiau tarp kandidatų į JAV prezidentus to nėra buvę.

Žinomas Amerikoje disidentas, kelis kartus kandidatavęs į prezidentus Ralfas Neideris vaizdžiai apibūdino JAV respublikonus ir demokratus: „Iš esmės tai viena korporatyvinė partija su dviem galvomis“ (angl. „essentially one corporate party with two heads“). Galbūt vieni agresyvesni, kiti – nuosaikesni, bet iš esmės demokratai ir respublikonai vienodi.

Prisiminkime, koks esminis skirtumas per 2008 metų prezidento rinkimus buvo tarp Džono Makeino ir Barako Obamos, arba tarp Džono Kerio ir Džordžo Bušo per 2004 metų rinkimus?.. Visiškai jokio! Dvi to paties slibino galvos, du tos pačios lazdos galai: kuriuo galu beužtvosi – vienodai skaudės. Tačiau dabartinių kandidatų D.Trampo ir H.Klinton reakcija į „Brexit“ akivaizdžiai skirtinga.

Respublikonų kandidatas Donaldas Trampas š. m. kovo mėnesį prognozavo, esąs įsitikinęs, kad britai referendume prabalsuos už pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Pagrindinė to priežastis, kaip jis tada sakė, pabėgėlių krizė. „Dėl beprotybės, kuri vyksta su visur plūstančiais imigrantais, aš manau, britai atsiskirs nuo ES“, – kalbėjo jis kovo 24-tą transliuotame Didžiosios Britanijos televizijos ITV interviu.

Sekančią dieną po „Brexit“ pergalės atvykęs į Škotiją atidaryti savo naują golfo aikštyną, Trampas pasinaudojo proga aiškiai pasakyti, ką mano apie įvykusį referendumą: „Manau, tai nuostabus dalykas. Manau, tai fantastiškas dalykas!..“, – pareiškė milijardierius žurnalistams. „Žmonės yra pikti, kad į jų šalį ateina bet kas, jie pikti dėl daugelio dalykų. Jie susigrąžino savo šalį!..“, – taip „Brexit“ pergalę vertina kandidatas į galingiausios pasaulio valstybės prezidentus. Vėliau „Twitter“ paskyroje Trampas parašė: „Amerika greitai paseks britų pavyzdžiu“, – turėdamas omenyje rudenį įvyksiančius JAV prezidento rinkimus. Jungtinės Karalystės „Brexit“ pačiam Donaldui Trampui ir jį palaikantiems amerikiečiams įkvėpė daugiau pasitikėjimo savimi bei tikėjimo galima pergale.

Tuo tarpu Trampo varžovės Hilari Klinton reakcija buvo labai santūri. Ji nepasakė beveik nieko, pripažinusi „gerbianti Jungtinės Karalystės žmonių pasirinkimą“. Matyt, Hilarei Britanijoje įvykęs „Brexit“ – sukilimas prieš globalizmą bei liberalizmą – puikus pavyzdys, kokia netikėta gali būti „tyliosios daugumos“ pergalė prieš „istablišmento“ diktuojamą politiką. Būtent tokios reakcijos demokratų kandidatė ateinančiuose JAV prezidento rinkimuose labiausiai bijo, mat britų „Brexit“ tapo nervinančiu priminimu, jog rinkėjų pyktis gali būti daug gilesnis ir platesnis nei politinis elitas paprastai įsivaizduoja.

Pasak vieno apžvalgininko, britų balsavimas – aiškus ženklas, kad „žmonių nusistatymas prieš status quo kur kas realesnis, nei daugelis norėtų tai pripažinti“. Manau, tiek Amerikos, tiek ir Britanijos „tylioji dauguma“ yra panašios, nes daugelio žmonių kantrybės taurė jau perpildyta abejose Atlanto pusėse.

Todėl JAV Demokratų partijoje po „Brexit“ kilo toks didelis sujudimas. Kai Bernį Sandersą išsikvietė „ant kilimėlio“ ir galimai priminė jam, kaip turėtų elgtis, gerbdamas partinę discipliną, šis kreipėsi į savo šalininkus, pareikšdamas, jog nuo šiol dirbs ranka rankon su Hilari Klinton, kad būtų nugalėtas Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trampas. Liepos 12-tą Sandersas oficialiai patvirtino visokeriopą paramą savo buvusiai varžovei, žadėdamas padėti jai lapkričio mėnesį tapti Baltųjų rūmų šeimininke. „Aš darysiu viską, kas mano galioje, kad H.Klinton taptų sekančia JAV prezidente“, – pareiškė B. Sandersas renginyje, kuriame dalyvavo kartu su H. Klinton.

- Matyt, panašaus B.Sanderso pareiškimo ir reikėjo tikėtis, – juk jiedu su H.Klinton yra vieno lizdo paukščiai?

- Ir todėl, deja, tenka konstatuoti, jog Hilari Klinton šansai nugalėti Donaldą Trampą gerokai išaugo, greičiausiai ji ir bus 45-toji Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentė.

Kita vertus, daugelis buvo įsitikinę, jog britai nuspręs likti Europos Sąjungoje, atrodė šansai likti ES buvo kur kas didesni. Panašiai pirminių JAV prezidento rinkimų pradžioje, prognozuodami dėl kandidato Trampo, vadinamieji „ekspertai“ tvirtinę, jog pas jį apskritai jokių šansų nėra, dabar liko it musę kandę.

Na, o Didžiosios Britanijos referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos pergalės nesitikėjo netgi Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis Naidželas Faradžas, mat prieš besibaigiant balsavimui birželio 23-iosios vakarą paskelbė, kad pralaimėjo, tačiau netrukus balsavimo rezultatai parodė, kad jisai suklydo.

Žodžiu, lapkričio 8-toji parodys: įmanomi Amerikoje stebuklai ar ne?.. Beje, internete „Vikipedijoje“ stebuklas apibūdinamas kaip – „netikėtas dieviškos kilmės įvykis“. Būtent NETIKĖTAS!..

Dabar Amerikoje padėtis ypač įtempta. Paskutiniai įvykiai Dalase ir kituose miestuose, kur siautėjantys negrai taip suįžūlėjo, jog nuo stogų šaudo į policininkus. Atsakomybę prisiėmė radikali negrų grupuotė „Black Power“ („Juodoji jėga“) – tai buvusios teroristinės organizacijos „Juodosios panteros“ tarsi nauja reinkarnacija. Yra čia toks negrų lyderis Samiras Šabazas, neseniai pareiškęs, kad jo vadovaujama organizacija „Naujos juodosios panteros“ rengiasi karui su baltaisiais, gyvenančiais JAV: „Mes eisime į baltųjų rajonus ir padegsim juos. Mes priversime baltuosius pajusti tikrą skausmą!..“. Šabazas atvirai grasina, kad norėtų išžudyti visus baltuosius, suaugusius ir vaikus. Neseniai šokiravo net ir liberalus, pareikšdamas: „Nieko daugiau nenorėčiau, tik grįžti namo su baltojo amerikiečio galva krepšyje!..“.

Juodųjų keliamos riaušės Amerikoje vyksta nuolat. Pavyzdžiui, neseniai jų išpuolius matėme netoli Vašingtono esančioje Baltimorėje bei Misūrio valstijos mieste Fergiusone. Dabar štai įsiplieskė smurtas Dalase ir Baton Ruže. Juodųjų keliamos riaušės – jokia išimtis, veikiau tendencija, stumianti didžiuosius JAV miestus link visiško socialinio ir ekonominio kolapso, kaip tai atsitiko Detroite. Tai tarytum juodasis maras. JAV istorinė patirtis aiškiai parodė: juodoji rasė atspari civilizacijai.

Baltųjų amerikiečių „tyliajai daugumai“ yra apie ką pamąstyti, prieš renkantis už kurį kandidatą lapkričio 8 dieną balsuoti – Hilari Klinton ar Donaldą Trampą? Jeigu JAV prezidente taps H. Klinton, tai Amerikoje, be jokios abejonės, viskas eis tik blogyn!.. O vieną dieną gali pasidaryt taip blogai, kad JAV kils baisus pilietinis karas. Mano supratimu, būtent link to dabar ir einama, link rasinio karo!.. Ne tik aš taip manau. Anądien kalbėjau su vienu pažįstamu policininku, kuris pasakė: „Tai, kas dabar vyksta Dalase ir kituose miestuose, visi tie rasiniai neramumai, pačių policininkų yra traktuojami kaip pilietinis karas“.

Manau, baltųjų amerikiečių pasirinkimas šį rudenį per prezidento rinkimus reikš hamletišką rinkimąsi tarp BŪTI ar NEBŪTI.

- Grįžtant prie „Brexit“, kokia būtų disidento Valdo Anelausko, žvelgiant „iš už balos“ į neišvengiamus pokyčius, kurie po plebiscito Didžiojoje Britanijoje prasidėjo visoje Europoje, asmeninė nuomonė, kokios prognozės?

- Dėl „Brexit“ istorinės reikšmės praktiškai sutariama vienbalsiai ir čia dviejų nuomonių būti negali. Vis tiktai turiu pasakyti, reakcija į tai, kas jau įvyko Didžiojoje Britanijoje, kažkiek neadekvati iš abejų pusių. Aš pats, beje, nepasiduodu euforijai, kaip daugelis mano draugų bei pažįstamų. „Brexit“ precedentas išties puikus, o jeigu po jo sektų grandininė reakcija, toks domino efektas būtų dar geriau.

Lietuvių liaudies patarlės byloja: „neperšokęs griovio, nesakyk op“, „juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“. Apimti „Brexit“ euforijos, regis, primiršta vieną svarbų aspektą, susijusį su referendumu: kas turėjo įvykti, tas ir įvyko, tačiau balsavimo dėl „Brexit“ rezultatas nėra įpareigojantis, tai tebuvo tik patariamasis plebiscitas!..

Argi ne todėl iškart pasigirdo kalbos, kad „Brexit“ realiai gali ir neįvykti, nes yra daugybė būdų šį reikalą „numuilinti“. Dabar viskas priklausys nuo naujosios britų valdžios. Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos klausimas jau ne balsuotojų, o britų Vyriausybės rankose.

Pasitaiko atvejų, kai šiuolaikinių pseudodemokratinių valstybių vyriausybės mano neprivalančios paisyti daugumos piliečių valios, ir tai tik patvirtina šiuolaikinės demokratijos išsigimimą.

Teoriškai parlamento dauguma galėtų užkirsti kelią Jungtinės Karalystės pasitraukimui iš ES. Neatmesčiau tokios galimybės. JK Parlamento atstovas spaudai pasakė: „Be abejonės, parlamentas turės lemiamą balsą, užtikrinant, kad būtų rastas geriausias sprendimas“. Geriausias kam?!..

Bet kurios Europos Sąjungos šalies narės išstojimas iš ES, supraskime, yra ne teisės, o grynai politinės valios reikalas. Išstojimo klausimą sprendžia ne referendume balsavę žmonės, bet politinių-ekonominių interesų grupuotės, kurios tikrai nesibodi galimų manipuliacijų. Todėl reikia žiūrėti į tokius dalykas realistiškai, o ne apsvaigus nuo „Brexit“ euforijos svajoti apie greitą „Liexitą“!..

- Prezidentas Rolandas Paksas prieš kelias savaites LL publikuotame interviu teigė: „Brexit“ – tai paskutinė galimybė pasikeisti Europai ir išlikti Europos Sąjungai!.. Ką manote apie tai?

- Nesutinku su gerb. Prezidento R.Pakso nuomone, jog ES reikėtų kažkaip reformuoti, pertvarkyti ir būtinai išsaugoti. Nemanau, kad Lietuva neturėtų siekti „Liexito“, ir netikiu, kad be ES Lietuvai bus blogiau.

Aš manau kaip tik priešingai: Europos Sąjunga, tampanti absoliučiu blogiu – globalistų „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ geopolitine išraiška, turėtų žlugti!.. Absoliučiai nesutinku su Prezidento Rolando Pakso interviu LL išsakyta nuomone, esą ES subyrėjimas būtų naudingas JAV. Ne kažkas kitas, o būtent Amerika ir sukūrė Europos Sąjungą!.. ES projektas nuo pat pradžių buvo kuriamas amerikiečių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) iniciatyva.

- Gal priminkite dar kartą ir pagrįskite, kodėl Europos Sąjunga – ne europietiškas, o amerikietiškas projektas?

- Ši informacija Lietuvoje mažai kam yra žinoma. Prieš kelis mėnesius (balandžio 27 d.) viename pagrindinių Didžiosios Britanijos laikraščių „The Daily Telegraph“ pasirodė žinomo žurnalisto Ambrozo Evanso-Pričardo naujas straipsnis šia tema.

Norėčiau pabrėžti, tai tas pats žurnalistas, ilgą laiką dirbęs laikraščio „The Daily Telegraph“ korespondentu Vašingtone, 1997 metais išleidęs sensacingą knygą „Bilo Klintono slaptas gyvenimas“ (angl. „The Secret Life of Bill Clinton“), kurioje, be kita ko, pirmąkart aprašytas prezidento Klintono piktnaudžiavimas narkotikais, vizitai pas prostitutes, daug tamsių jo gyvenimo pusių. Suprantama, šis britų žurnalistas užsitraukė didelę tuometinės JAV valdžios nemalonę. Po minėtos knygos pasirodymo turėjo palikti Vašingtoną.

Vienas Baltųjų rūmų darbuotojas su neslepiamu palengvėjimu tada pareiškė: „Džiaugiamės, kad užsibaigė dar viena britų invazija. Šitas vaikinas buvo mums tikras skausmas užpakalyje!..“ (angl. „pain in the ass“).

Ankstesnis A.Evanso-Pričardo straipsnis apie amerikietiškasias ES šaknis buvo pasirodęs tame pačiame laikraštyje „The Daily Telegraph“ 2000 metais. O savo naujame straipsnyje, pavadintame „Kaip Brexit šalininkai sužinojo, Europos Sąjunga visada buvo CŽV projektas“ (angl. „The European Union always was a CIA project, as Brexiteers discover“), jis pakartojo daugmaž tą patį, ką buvo rašęs prieš 16 metų. „Britanijos pasitraukimo iš ES šalininkams derėtų laukti triuškinančio įsikišimo iš JAV pusės. Juk Europos Sąjunga visada buvo amerikiečių projektas“, – taip pradeda savo straipsnį A. Evansas-Pričardas.

Reikėtų nuolat prisiminti: ES atsirado tiktai JAV kišimosi dėka. Būtent Vašingtonas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje pastūmėjo Europą link integracijos ir slapta finansavo šį procesą. Tai buvo daroma prezidentaujant Trumenui ir Eizenhaueriui, Kenedžiui ir Džonsonui, Niksonui, galima sakyti, beveik visada!.. Nuo to laiko, nepaisant kartkartėmis kilusių abipusių susierzinimų, JAV visada rėmėsi Europos Sąjunga (suprantama, drauge su NATO) amerikiečių geopolitinių interesų šiame regione užtikrinimui.

Žurnalistas A.Evansas-Pričardas ES vadina JAV „inkaru“ ir teigia: „JAV niekada Europos Sąjungos atžvilgiu nesivadovavo principu „skaldyk ir valdyk“. Didžiojoje Britanijoje „euroskeptikų stovykla, kaip bebūtų keista, dabar to nepastebi, kažkodėl manydama, jog įtakingos jėgos iš už Atlanto kursto Britaniją atsiskirti nuo ES, o paskui liaupsins tas jėgas, kaip išlaisvintojus“, – tvirtina jis.

„Brexit“ atžvilgiu antibriuselinių judėjimų strategija Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje – kur kas labiau logiškai pagrįsta. Tose šalyse daug kas mano, jog ES savo esme – tai anglosaksų galios bei įtakos instrumentas. Tokiu būdu, kaip pažymi straipsnio autorius, pavyzdžiui, prancūzų politikė Marin Le Pen yra atvirai antiamerikietiškų pažiūrų ir koneveikia JAV viešpatavimą. „Patinka jums tai ar ne, bet čia pastebimas bent jau strateginis nuoseklumas“, – sako A. Evansas-Pričardas.

Štai kodėl būtina žinoti tikrąją ES atsiradimo istoriją!.. Garsiąją „Šumano deklaraciją“, kuri palaipsniui privedė prie Europos ekonominės bendrijos, o paskui ir Europos Sąjungos sukūrimo, JAV Valstybės departamento vieno posėdžio metu sugalvojo ir pasiūlė tuometinis valstybės sekretorius Dinas Ačesonas. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano kanceliarijos sekretorius taip ir pasakė: „Viskas prasidėjo Vašingtone!..“.

JAV prezidento Trumeno administracija, pirmaisiais pokario metais įbauginusi prancūzus tarybine Rusija, privertė sudaryti laikiną „modus vivendi“ susitarimą su Vokietija. Galima sakyti, tai ir buvo ES kūrimosi pradžia. Aštrios polemikos su užsispyrusiais prancūzų lyderiais metu 1950 m. rugsėjo mėnesį JAV pagrasino nutrauksianti pagalbos Prancūzijai pagal Maršalo planą teikimą. Prezidento Trumeno motyvas buvo aiškus: JAV reikėjo Europoje „vieningo fronto Kremliaus ekspansijos sulaikymui“. Kaip matome, istorija kartojasi!..

Pasak A. Evanso-Pričardo, Žanas Monė – buvęs viršnacionalinės, viršvalstybinės niekšybės „pilkuoju kardinolu“, užima ypatingą vietą federalizmo panteone. Mažai kas žino, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Amerikoje, buvo JAV prezidento Franklino Ruzvelto akimis ir ausimis Europoje. Generolas Šarlis de Golis laikė Ž.Monė amerikiečių agentu, ir taip iš tikrųjų buvo. Žano Monė biografijoje prancūzų žurnalistas Erikas Ruselas išsamiai aprašo, kaip glaudžiai šis agentas bendradarbiavo su JAV administracijomis. Labai gaila, kad monumentalus 1000 puslapių E.Ruselo veikalas taip ir nebuvo išverstas į anglų ir kitas europiečių kalbas, nes tai bene pati geriausia knyga iš visų kada nors parašytų apie Europos Sąjungos kilmę.

Daugelis nieko nėra girdėję apie išslaptintus dokumentus iš JAV Valstybės departamento archyvų, kurie parodė, jog amerikiečių žvalgyba ištisus dešimtmečius slapta finansavo federalistų judėjimą Europoje, vykdė aktyvią užkulisinę veiklą. Aš pats apie tai pirmą kart sužinojau 1997 metais, žurnale „Diplomacy and Statecraft“ pasirodžius Notingemo universiteto profesoriaus Ričardo Aldričo straipsniui „STV, CŽV ir Europos vienybė: Amerikos komitetas už vieningą Europą, 1948-60“ (angl. „OSS, CIA and European unity: The American Committee on United Europe, 1948-60“), kur ir buvo paviešinti išslaptinti dokumentai, kuriuos JAV Nacionaliniame archyve aptiko Džordžtauno universiteto mokslininkas Džošua Paulius. Išslaptinti dokumentai neginčijamai įrodo: amerikiečių CŽV aktyviai dalyvavo Europos Sąjungos kūrime! Dar daugiau – CŽV ypatingai stūmė pirmiausia Didžiąją Britaniją į šį projektą!..

Per pastaruosius du dešimtmečius atsirado daug patikimos informacijos, jog būtent JAV CŽV sukūrė, finansavo Europos federalistų judėjimą ir ilgą laiką jam slapta vadovavo.

Pagrindinis Vašingtono instrumentas, formuojant Europos Sąjungą pradiniame etape, buvo „Amerikos komitetas už vieningą Europą“ (angl. „American Committee on United Europe“), įsteigtas dar 1948 metais. Jo pirmininkas buvo JAV generolas Viljamas Donovanas (pravarde „Laukinis Bilas“), kuris Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo CŽV pirmtakei – Amerikos Strateginių tyrimų valdybai (STV). Viename 1950 metų birželio 26 dienos memorandume kalbama apie Europos parlamento formavimą ir ant šio dokumento yra generolo V.Donovano parašas!.. Pirmininko pavaduotojas – Alenas Dalesas šeštajame dešimtmetyje tapo CŽV direktoriumi. Vienas šio komiteto vadovų buvo ir pirmasis CŽV vadovas, generolas Valteris Bedelis Smitas. Komitetui priklausė būrys buvusių STV darbuotojų, paskui perėjusių į CŽV.

Per minėtą komitetą CŽV finansavo Europos federalistinį judėjimą. Pavyzdžiui, vienas šio judėjimo padalinys – „Europos jaunimo kampanija“ – buvo Vašingtono finansuojamas ir pilnai kontroliuojamas. Jos direktorius, kažkoks belgas Baronas Boelis gaudavo mėnesines įmokas į savo asmeninę banko sąskaitą. Slapti CŽV dokumentai parodo: „Amerikos komitetas už vieningą Europą“ su ES „tėvais-įkūrėjais“ elgėsi kaip su samdomais darbuotojais. Jiems buvo aktyviai trukdoma ieškoti kitų finansavimo šaltinių, nes tai sumažintų jų priklausomybę nuo Vašingtono. Tuometinio Europos federalistinio judėjimo lyderiai – Džozefas Retingeris, Robertas Šumanas, Žanas Monė, buvęs Belgijos ministras pirmininkas Polas-Henris Spakas – visus juos amerikiečiai laikė savo apmokamais samdiniais.

Iš pat pradžių tai buvo griežtai įslaptinta operacija. Oficialus finansavimas ėjo iš Fordo ir Rokfelerio fondų, taip pat ir iš verslo grupių, palaikančių glaudžius ryšius su JAV vyriausybe.

Be abejo, svarbų vaidmenį čia suvaidino JAV Valstybės departamentas, kurio 1965 metų birželio 11-tos memorandume išdėstytos INSTRUKCIJOS Europos ekonominės bendrijos viceprezidentui Robertui Mardžolinui – slapta siekti bendros europinės valiutos sukūrimo, vengiant bet kokių debatų iki to laiko, kai „tokių pasiūlymų priėmimas taptų faktiškai jau neišvengiamu dalyku“.

Pasak žurnalisto A. Evanso-Pričardo, JAV vienu metu buvo kilę tam tikrų abejonių dėl ES, kai 1980-jų pabaigoje ten „ėmė įsitvirtinti ideologiniai fanatikai, įsivaizdavę Europos Sąjungą tapsiant konkuruojančia supervalstybe, galėsiančia mesti iššūkį ir aplenkti JAV“. Šis nusivylimas praėjo, kai į ES įstojo 2004 metais pirmoji Rytų Europos šalių banga ir Europos Sąjungoje atsirado grupė federalistų – globalistų užmojams lojalių valstybių, aklų atlantizmo šalininkių, be abejo, tame tarpe ir Lietuva.

„Vis tiktai santykius tarp JAV ir ES vargu ar galima pavadinti meiliais“, – teigia Evansas-Pričardas. Juk prieš kelis metus, pačiame Ukrainos krizės įkarštyje, paviešintas Viktorijos Nuland pokalbio su JAV ambasadoriumi Kijeve įrašas aiškiai parodė Vašingtono paniekinamą nusistatymą Briuselio atžvilgiu, kuomet atsakinga pareigūnė ištarė savo „sakramentinę“ frazę: „Fuck the EU!..“.

Kaip ten bebūtų, „Britanijos pasitraukimo iš ES šalininkams rūsti tiesa slypi tame, jog Vakarų pasaulio valdantieji vertina „Brexit“ kaip „strateginio vandalizmo aktą“. Todėl „Brexit“ šalininkai turėtų iškart atmesti bet kokias prielaidas apie tai, kad atsisakymas narystės ES tuo pačiu reikštų ir atsisakymą globalių įsipareigojimų“, – perspėja žurnalistas Ambrozas Evansas-Pričardas.

- Ko gero, pernelyg skubotas Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES gali sumaišyti JAV geopolitines kortas?.. Sunku pervertinti geopolitinę Didžiosios Britanijos svarbą...

- JAV ir Didžioji Britanija – abi priklauso anglosaksų pasauliui! Ir čia labai svarbus geopolitinis aspektas. Į viską pirmiausia reikėtų žvelgti per geopolitinę prizmę, norint suprasti svarbiausių geopolitinių subjektų interesus bei veiksmus globalioje geopolitinėje aplinkoje.

Geopolitikoje tarptautinių santykių bei pasaulio konfliktų istorija traktuojama kaip jūrinių ir sausumos galių kova, kaip dualistinė priešprieša tarp „Jūros civilizacijos“ (talasokratijos) ir „Žemės civilizacijos“ (telurokratijos). Senovės istorijoje jūrinės jėgos, tapusios „jūrinės civilizacijos“ simboliu, buvo Finikija ir Kartagina. Sausumos imperija ir Kartaginos priešininkė tuo metu buvo Roma.

Punų karai – geriausias „jūrinės civilizacijos“ ir „sausumos civilizacijos“ priešpriešos pavyzdys. Naujausiųjų laikų istorijoje Didžioji Britanija pirmoji tapo „jūrų valdove“, „jūriniu poliumi“, o vėliau ją pakeitė milžiniška sala-žemynas Amerika. Tuo tarpu sausumos galybės įsikūnijimas, bent jau pastarųjų kelių šimtmečių istorijoje, visų pirma buvo Rusija.

Nuo geopolitikos tėvų Alfredo Meheno ir Helfordo Makinderio laikų geopolitikos teorijoje dominuoja nuomonė, kad JAV ir Rusijos priešprieša – geopolitiškai yra neišvengiamai nulemta, kaip amžina Jūros ir Sausumos, Talasokratijos ir Telurokratijos kova. Rusija – kolosali Eurazijos kontinentinė galybė, su kuria visada kovojo ir kovos svarbiausios jūrinės galybės – JAV ir Didžioji Britanija.

- Vadinasi, vertinant geopolitiniu aspektu, ta teritorija, kurioje yra Rusija, laikoma išskirtinės svarbos zona. Netgi sakoma, jog ši erdvė – vadinamoji pasaulio šerdis?

- Geopolitinė pasaulio šerdis (ar širdis, angl. „Heartland“) yra kontinentinėje Eurazijoje. Pagal to paties Makinderio geopolitinę teoriją, valstybė, įsitvirtinusi „Heartlande“, t. y. kontroliuojanti šią šerdį, tuo pačiu valdo geopolitinę pasaulio padėtį, turi geriausias galimybes kontroliuoti vadinamąją „Pasaulio salą“ (Europos, Azijos ir Afrikos žemynus) ir tokiu būdu dominuoti viso pasaulio tarptautiniuose santykiuose. Vadinasi, minėtos jūrinės valstybės, kurios sudaro vadinamąjį „Išorinį žiedą“, turi būti suinteresuotos riboti „Heartlandą“ ir neleisti jį kontroliuojančiai valstybei įsigalėti „Pasaulio saloje“ – tai geopolitikos esmė!..

Paminėjus kontinentinių bei jūrinių valstybių dichotomiją, būtina išskirti ir trečią dominavimo pasaulyje perspektyvas sąlygojantį veiksnį – „Pakrantės žiedą“, vadinamąjį „Rimlandą“. Būtent čia susiduria jūrinių valstybių, kontroliuojančių „Išorinį žiedą“, bei „Heartlando“ galybės interesai. Pilnai užvaldžius „Rimlandą“, įmanoma dominuoti Eurazijoje bei laikyti pasaulio likimą savo rankose.

Nesigilinant per daug į trijų pagrindinių geopolitikos kategorijų nustatymo subtilybes, reikėtų pasakyti: istorijos eigoje geopolitinio susidūrimo vietos, būdai bei intensyvumas keičiasi, bet priešprieša tarp „Išorinio žiedo“ ir „Heartlando“ visuomet išlieka. Kadangi JAV, Rusija ir Europos Sąjunga šiuo metu yra pagrindiniai „Išorinio žiedo“, „Heartlando“ bei „Rimlando“ geopolitiniai subjektai, tai jų tarpusavio santykius galime laikyti šiuolaikinės geopolitinės padėties išraiška.

Apie tai reikėtų pakalbėti plačiau, kadangi NATO aljansas ir Europos Sąjunga atsirado kaip „Išorinio žiedo“ ir „Rimlando“ politinė bei karinė išraiška. Natūralu, jog NATO dabar dominuoja JAV – pagrindinė „Išorinio žiedo“ karinė galia. Visi kiti NATO nariai tėra amerikiečių vasalai, o visa Europos Sąjunga – Vašingtono geopolitikos paklusni tarnaitė!.. Tuo tarpu „žemyninės valstybės“ Rusijos geopolitiniai – strateginiai interesai, suprantama, yra priešingi „jūrinių valstybių“ interesams.

Vienas pagrindinių Rusijos geopolitinių-strateginių interesų – kontroliuoti „Rimlandą“ – Eurazijos pakrantes, nes tai garantuotų Eurazijos „šerdyje“ esančios Rusijos saugumą.

Tiek JAV, tiek ir Rusijos įtaka visam pasauliui priklauso būtent nuo Europos – vienos pagrindinių geopolitinių interesų susidūrimo zonos – situacijos ir pozicijos (kieno įtakos zonoje ES valstybės atsidurs ir kieno pusę rems).

Siekdama dominuoti pasaulyje Amerika privalo, žūtbūt, išlaikyti savo rankose Europą, tai yra neleisti sumenkti NATO ir ES reikšmei, nes tai pagrindiniai, patys svarbiausieji instrumentai, užtikrinantys JAV dominavimą visoje Europoje. Šiuo atveju neįmanomas Europos ir Rusijos suartėjimas. Amerikai ypač svarbu išlaikyti dabartinį transatlantinį status quo – Europos Sąjungos ištikimybę JAV, išliekant anglosaksų politikos farvateryje.

Įtakingas JAV žurnalas „National Interest“ neseniai priminė: Didžioji Britanija tapo transatlantiniu tiltu, jungiančiu JAV su Europa. Dėl ypatingų JAV ir Didžiosios Britanijos santykių Vašingtonas gali lengvai įtakoti procesus Europoje, darydamas įtaką ES kūrime ir plėtime. Tačiau po „Brexit“ – britų pasitraukimo iš ES, ši galimybė smarkiai sumažėtų. Juk būtent per Britaniją į Europą smelkėsi amerikiečių „švelnioji galia“, o tai yra JAV ne mažiau svarbu už įprastus užsienio politikos svertus. Bet jeigu „Brexit“ iš tikrųjų įvyks, daug kas pasikeis. Prancūzijoje jau pasigirdo raginimai atsisakyti anglų kalbos, kaip vienos iš oficialiųjų ES kalbų!.. Vis tiktai JAV įtaka Europos Sąjungai dėl Britanijos pasitraukimo tikrai neišnyks. Tik Vašingtonas jau nebegalės kaip anksčiau dairytis po ES politinę virtuvę, įėjęs pro tarnybinį įėjimą, raktus nuo kurio 40 metų turėjo Londonas.

- Kaip suprantu, labai jau skeptiškai vertinate Jungtinės Karalystės „Brexit“ perspektyvas. Gal net norėtumėte lažintis, kad jis apskritai gali neįvykti?

- Esu didelis euroskeptikas ir kad „Brexit“ neįvyks aš lažintis tikrai nenoriu! Priešingai, laikau špygą kišenėje, kad tik šis procesas pavyktų ir įvyktų!.. Bet jau dabar matome, ten lyg ruošiamas kažkoks „maidanas“, „kyla nepasitenkinimo banga“, atsirado reikalaujančių pakartotinio referendumo. Man tai panašu į „spalvotosios revoliucijos“ užuomazgą. Daugiau nei keturi milijonai žmonių, atseit, pasirašę kažkokią ten peticiją, reikalauja pakartotinio referendumo. Interneto puslapis, kur galima teikti peticijas parlamentui, kaip sakoma, neatlaikė norinčiųjų pakartotino referendumo antplūdžio. Tiesa, vėliau paaiškėjo, toje peticijoje daug suklastotų parašų. Antai, net 39 tūkstančiai pasirašiusiųjų savo kilmės šalimi įvardijo Vatikaną, nors šios nykštukinės valstybės gyventojų skaičius tesiekia vos 800. Be to, 23 tūkstančiai pasirašiusių peticiją tikina esantys... iš Šiaurės Korėjos!.. Absurdas ir tiek. Nežiūrint visko, turėtų būti aišku, kokios jėgos dabar įsijungs, nes Džinas (Šarpas) jau paleistas iš butelio!.. Betrūksta tik imigrantų ar šiaip visokių „spalvotųjų mažumų“ riaušių Londone bei kituose JK miestuose.

Netgi britų vaikai šūkauja, kodėl jiems nebuvo leista balsuoti prieš „Brexit“, esą vyresnioji karta iš jų „atėmė ateitį“... Londone kelis kartus įvyko nepatenkintųjų protesto demonstracijos prieš referendumo rezultatus. Viena tokių demonstracijų vadinosi „Fuck Brexit Rally“, o protestuotojai skandavo „Migrantai lieka – rasistai nešdinasi“ ir panašiai. Bauginama, kad „Brexit“ labai parankus nacionalistams, Briuselis raginamas deramai atremti šios „akistatos su istorija“ iššūkį ir t. t. Tikrai nenustebčiau, jeigu „masių nepasitenkinimas“ privestų prie referendumo rezultatų anuliavimo, o jeigu būtų surengtas kitas, tai gal ir britus alaus buteliu ir skalbimo milteliais ims gundyti, kad jie „teisingai“ prabalsuotų.

Jeigu formalia priežastimi revoliuciniam Maidanui Ukrainoje tapo prezidento V.Janukovičiaus atsisakymas pasirašyti bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį (jam gi Vilniuje aiškiai pasakė, kad labai pasigailės dėl ES sutarties nepasirašymo), tai po „Brexit“ Britanijoje sukelti „spalvotąją revoliuciją“, sutikite, yra nepalyginamai rimtesnė priežastis. Reikia padaryt taip, kad kitiems nesinorėtų net pagalvoti apie jokius ten „egzitus“... Kaip rusai sako, „už įėjimą – rublis, o norint išeiti – du“.

Man įstrigo Lietuvos žiniasklaidoje dažnai tiražuojamo propagandisto Edvardo Lukaso portale „Delfi“ pacituota angliška patarlė: „Dar ne pabaiga, kol neuždainavo storoji ponia“ (angl. „It ain’t over till the fat lady sings“), pagal prasmę atitinkanti lietuvišką – „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Nežinia, kas yra ta „storoji ponia“, kaip ji įžengs į sceną, kada pradės savo dainą ir kokia tai bus daina. Juolab nežinia, kokia bus tos „dainos“ pabaiga tiek JAV, tiek ir Europoje...

Kaip ten bebūtų, išsilaisvins britai iš ES ar ne, tikėkimės, kad globalistų federalistinis kūrinys, JAV „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ bastionu tapusi Europos Sąjunga taip ilgai neišgyvens, kiek išgyveno TSRS.

- Dėkoju už pokalbį.