Euro miglose paskendę

Praėjo treji metai nuo euro krizės protrūkio, ir tik nepataisomas optimistas galėtų sakyti, kad blogiausi laikai praeityje. Kai kas bando teigti, kad dvigubas euro zonos nuosmukis baigėsi, o taupymo terapijos politika suveikė.

Tačiau tai joks pasiekimas toms šalims, kurios vis dar patiria ekonominę depresiją, kur BVP vienam gyventojui vis dar yra mažesnis nei laikotarpiu iki 2008 m., o nedarbo lygis yra didesnis nei 20 % (jaunimo nedarbas viršija 50%). Matant dabartinius „atstatymo" tempus, grįžimo prie normalaus gyvenimo negalima laukti, bent jau iki kito dešimtmečio.

Susikompromitavusi doktrina

Neseniai JAV Federalinių rezervų sistemos ekonomistų atlikto tyrimo išvados rodo, kad išlikęs aukštas nedarbo lygis Amerikoje per ateinančius metus ten turės didelę neigiamą įtaką BVP augimui. Jei tokius dalykus patiria JAV, kur nedarbo lygis yra 40 % mažesnis nei Europoje, tai ES ekonomikos augimo perspektyvos atrodo tikrai niūriai.

Jau dabar vis garsiau prabylama, kad euro įvedimas buvo klaida, kuri atnešė daugiau žalos nei naudos ir beveik sunaikino Europos finansų sistemą. Priežasčių vertėtų dairytis bendros valiutos kūrėjų ideologinėse nuostatose. Euro modelis atspindi neoliberalios ekonomikos doktriną, kuri vyravo, kai bendroji valiuta buvo sumanyta. Tuomet šventai buvo tikima, kad maža infliacija yra būtina ir beveik pakankama sąlyga ekonomikos augimui ir stabilumui, kad centrinio banko nepriklausomumas yra vienintelis būdas užtikrinti pinigų sistemos patikimumą, kad žemas skolų dydis ir deficitas lems ekonominę konvergenciją valstybėse narėse, o bendroji rinka, kurioje pinigai ir žmonės gali laisvai judėti, užtikrins efektyvumą ir stabilumą.

Kiekviena iš šių doktrinų pasirodė esančios neteisingos. Ispanijos ir Airijos biudžetų deficitai tapo kosminiais, o Europos centrinis bankas pasirodė visiškai neveiksnus. Laisvas asmenų judėjimas, kaip ir nekontroliuojami pinigų srautai, atrodė prasmingais dalykais, mat buvo manoma, kad gamybos veiksniai judės ten, kur jie turės didžiausią naudą. Tačiau migracija iš šalių, nukentėjusių nuo krizės nuniokojo silpnesnes ekonomikas. Ji taip pat gali sukelti netolygų ir neteisingą darbo jėgos pasiskirstymą ES šalyse.

Vidinė devalvacija - mažinant darbo užmokestį ir kainas šalyje - negali užimti valiutos keitimo kurso lankstumo, vietos. Tai ypač puikiai įrodė Lenkijos, šalies, kuri nebūdama euro zonos narė menkai nukentėjo nuo krizės, pavyzdys. Be to, euro zonoje auga susirūpinimas dėl defliacijos, kurios rodikliai pastebimai šoktelėjo gruodyje, o tai padidina finansinių įsipareigojimų ir skolų, kurios ir taip yra jau per didelės, naštą. Jei vidinė devalvacija būtų gera alternatyva, aukso standartas nebūtų tapęs problema Didžiosios depresijos metu, o Argentina būtų sugebėjusi išlaikyti peso ir dolerio susiejimą, kai jos skolos krizė prasidėjo prieš dešimt metų.

Nė viena šalis negali atkurti gerovės per taupymo politiką. Istoriškai taip susiklostė, kad kai kurioms mažoms valstybėms pasisekė, kad eksportas užpildė vidaus paklausos spragas, kai valdžios sektoriaus išlaidos sumažėjo ir pavyko išvengti niūrių taupymo pasekmių. Tačiau ES eksportas praktiškai neaugo nuo 2008 m. (nors atlyginimai mažėjo kai kuriose šalyse, ypač Graikijoje ir Italijoje). Su tokiu kukliu ekonomikos augimu eksportas nepadės artimiausioje ateityje atkurti gerovės Europoje. Jei Vokietija ir jos sąjungininkės ir toliau reikalaus laikytis dabartinės politikos, galiausiai, jos kartu su savo pietiniais kaimynais, turės mokėti aukštą kainą už savo užsispyrimą.

Euras turėjęs atnešti augimo, gerovės ir vienybės Europoje jausmą, pasirodė kaip stagnacijos, nestabilumo ir pasidalijimo ženklas.

Link federacijos

Vis labiau pripažįstama, kad bendros valiutos įvedimui reikėjo turėti žymiai daugiau sąlyčio taškų, nei yra dabar. Sėkmingam tokios valiutos funkcionavimui yra būtina bendra europinė tapatybė, vienoda mokesčių ir socialinės politikos sistema, kas tokioje įvairialypėje Europoje paprasčiausiai yra neįmanoma. Pasaulyje nėra piniginio vieneto, kuris nepriklausytų jokiai valstybei. Tad europiniai bonzos sau leido įžūliai daug. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad norint išsaugoti bent kokią nors europietišką bendrystę, vertėtų atsisakyti euro.

Toks scenarijus netenkina euro entuziastų, kurie kurpia planus kaip išsaugoti eurą. Tai įmanoma tik išplėtus centrinės valdžios institucijų įgaliojimus. Siūloma sukurti centrinę vyriausybę, kuri pakeistų dabartinę Europos komisiją, jos ekonomikos ir finansų ministrai koordinuotų šių sektorių veiklą visoje ES. Tuomet būtų vienas biudžetas (nacionaliniai biudžetai būtų tik simboliniai), vienodi mokesčiai, o Centrinis bankas būtų orientuotas ne tik į infliacijos suvaldymą, bet ir ekonomikos augimą, nedarbo procesų reguliavimą ir finansinį stabilumą. Tiesa, niekas nekalba kaip pavyks suvienodinti darbo užmokesčio, paslaugų įkainių, kainų ir socialinių išmokų dydžius, nes šiose sferose euro zonoje egzistuoja milžiniški skirtumai, kurių nepanaikinus ji atrodys tiesiog komiškai ir negalės darniai bei tolygiai plėtotis.

Tai reikštų, kad norintieji likti euro zonoje turės susitaikyti su savo suverenumo praradimu, nes joje vietinė valdžia taptų tik simbolinė. Tad euro klausimas praktiškai bei juridiškai ES pavers federacija. Tokia perspektyva visiškai netraukia Jungtinės Karalystės, kuri po 2017 m. referendumo, ko gero, pasitrauks iš ES. Tai būtų didelis smūgis visam ES projektui, nes D. Britanija yra ekonominis gigantas. Federacijos perspektyva nedomina ir Lenkijos bei Vengrijos. Pagaliau net jei federalistams pavyktų suvaldyti dezintegracijos procesus, neaišku ar bus įgyvendintos būtinos reformos, jei taip, ar jos atneš laukiamų rezultatų.

Tad euro zonos ateitis skendi miglose. Deja, nepaisant visko, mūsų šalies politinis, finansinis bei ekonominis elitas strimgalviais veda tautą į euro zoną. Net meluodamas ir žinodamas, kad šio sprendimo kaina yra Lietuvos nepriklausomybė.