2017 m. gruodžio 14 d.


„Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai

12
Paskelbta: 2017-12-02 23:15 Autorius: Andrius Martinkus
2012 metais Lietuvos konservatorių sunaikintos Vievio sanatorinės mokyklos fragmentas. Nuotr. E.eu
2012 metais Lietuvos konservatorių sunaikintos Vievio sanatorinės mokyklos fragmentas. Nuotr. E.eu

Jau visai netrukus neoliberali Lietuvos valstybė, per kurios egzistavimo laikotarpį istorinėse lietuvių tautos žemėse gyventojų sumažėjo nuo 3,7 milijono iki 2,8 milijono, iškilmingai minės nacionalinės Lietuvos valstybės įkūrimo 100 metų jubiliejų. Šia proga verta prisiminti vieną taip pat amžiaus senumo tekstą, kurio pagrindinė mintis išlieka nepaprastai aktuali ir šiandien, o tos minties teisingumą liudija lietuvių tautos demografinė degradacija ydingą užsienio ir vidaus politiką vykdančioje neoliberalioje Lietuvos valstybėje. Štai ši mintis: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“

1917 m. pabaigoje parašyta ir 1919 m. Ženevoje išleista Stasio Šalkauskio (1886–1941) knyga „Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie“ („Dviejų pasaulių takoskyroje. Sintetinis esė apie apie Lietuvos tautinės civilizacijos problemą“) alsuoja optimizmu. Katalikų tradicionalistui gali kelti įtarimą katalikų filosofo (o toks buvo Šalkauskis) tekste aptinkamas Europos istorijos įvykių, kuriuose katalikiška mintis (pvz., 1932 m. išleistoje Juozo Lomano knygoje „Quo vadis, modernioji Europa?“) paprastai regi krikščioniškosios Europos civilizacijos degradacijos apraišką, interpretavimas, atrodo, stipriai paveiktas optimistinio Apšvietos tikėjimo istorine pažanga. „Didžioji prancūzų revoliucija paskelbė neatimamas žmogaus ir piliečio teises ir tuo pripažino absoliučią žmogaus asmens vertę. Napoleono karai, prasidėję vėliau, padėjo naujoms idėjoms pasklisti beveik visame kultūringame pasaulyje, o XIX a. politinis darbas, tobulindamas konstituciją ir politinę santvarką, sukūrė žmogaus teisių garantijų sistemą.“2 Pirmasis pasaulinis karas, be abejo, buvo dar vienas milžiniškas žingsnis Europos atkritimo nuo Kristaus mokslo kelyje. Tačiau ir nuožmiausiame šio atkritimo Europoje sukeltame kare katalikas Šalkauskis sugeba įžvelgti pozityvių dalykų: „Kadangi šiandieną pasaulinis karas išjudino netgi tautų sugyvenimo pamatus, padėtus vienur tradicijos, kitur jėgos, tai matome, kad žmonija mūsų akyse žengia į naują etapą: žmonių teisių pripažinimas logiškai bus paskatinęs pripažinti tautų teises. Tai bus šio karo padarinys ir gražiausias laimėjimas, kad ir kažin ką manytų jį sukėlusieji. Būtent šio baisaus išmėginimo kaina pasaulis aiškiai supras ir tvirtai įsitikins, kad vien darnus laisvų tautų sugyvenimas gali laiduoti individui klestėjimą, o žmonijai – taiką. Laisva tauta bus jungtis tarp individo, vienišo dėl savo egoizmo, ir žmonijos, pernelyg didelės ir užtat dažnai nesąmoningos bendrijos.“ 1919 m. kovą rašytoje pratarmėje Šalkauskis pažymi, kad 1917 m. pabaigoje (kai buvo baigta rašyti knyga) „buvo tas pasaulinio karo laikotarpis, kai prūsiškasis imperializmas atrodė laimįs ir grasinąs tautų laisvei.“ Vis dėlto „autorius nenustojo tikėtis, kad nugalės tarptautinis teisingumas, pagrįstas tautų teise pačioms lemti savo likimą. Per tą laiką padėtis visiškai pasikeitė. Dabar autoriaus idėjos susilaukia ne tik teorinio patvirtinimo, bet ir realios prezidento W.Wilsono paramos.“ Kaip žinome, „tarptautinio teisingumo“ pergalė pasirodė esanti labai trumpalaikė, ir 1939 m. vasario 20 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos III suvažiavime Kaune skaitytame pranešime „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ Šalkauskis konstatavo, kad „šiais brutalios prievartos laikais jokia tauta ir net jokia nacija negali jaustis visai saugiai“, ir kad rytojaus katastrofų „atmosfera jau dvelkia per nelaimingąjį pasaulį tartum apokaliptiniai aidai, einą mums iš ateities“. Ėjo į pabaigą po 1938 m. rugsėjo 29 d. „Miuncheno suokalbio“ prasidėjusi Čekoslovakijos agonija. 1939 m. kovo 14 d. nacistinė Vokietija okupavo visą Čekiją, o 1939 m. kovo 22 d. Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Bet „Dviejų pasaulių takoskyroje“ parašymo metu, žemyno, kuriame kadaise klestėjo krikščionybė, tautoms jau ketverius metus naikinant viena kitą baisiausiame iki tol žmoniją ištikusiame kare, Šalkauskio plunksna palieka optimizmo ir tikėjimo ateitimi kupinus žodžius. Vieną vertus, šio optimizmo šaltinis yra pati katalikų religija, Šalkauskio žodžiais tariant, „katolicizmas“, kuris yra „dorinio optimizmo palaikytojas“. „Jis, iš vienos pusės, teigiamai priima žmogiškąjį gyvenimą tokį, koks jis yra žemiško buvimo aplinkybėse, o iš kitos pusės – įprasmina kentėjimą šioje ašarų pakalnėje ir tuo pačiu didina moralinį žmogaus pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmingumą.“ Tačiau kitas ne mažiau svarbus šio optimizmo šaltinis yra tai, kad Šalkauskis yra ne tik katalikas ir ne tik europietis (kaip, pvz., „Vakarykštį pasaulį. Europiečio prisiminimus“ užbaigęs ir netrukus po to nusižudęs save „pasaulio piliečiu“ laikęs Stefanas Zweigas), bet ir lietuvis, esantis lietuvių tautos atgimimo liudytoju.

Viena iš Europos krikščioniškosios dvasios nuosmukio apraiškų buvo tautinio mesianizmo filosofijos ir ideologijos suklestėjimas XIX a. „Dviejų pasaulių takoskyroje“ Šalkauskis kritikuoja tautinį mesianizmą kaip nesuderinamą su krikščionišku universalizmu, pripažįstančiu visoms tautoms vienodą moralinę vertę, ir tikru tautiniu pašaukimu krikščioniška prasme. Pasak Šalkauskio, „tautinis mesianizmas ir teokratinė idėja pasaulio istorijoje buvo įgyvendinta tik vieną kartą, kai viena tauta turėjo sutelkti visas sąlygas, būtinas tam, kad ateitų tobula asmenybė, žmogaus Sūnus“. Po Kristaus bet koks „tautinio mesianizmo pakartojimas būtų tik beprasmis istorinis plagiatas“. Deja, XX a., ženklinusio Europos krikščioniškųjų pamatų griovimo paspartėjimą, istorija paliudijo, kad romantinė tautinio mesianizmo idėja, sumišusi su kitomis bedieviškomis idėjomis, gali būti ne tik beprasmis istorinis plagiatas, bet ir pareikalauti hekatombų žmogiškų aukų ant klaidingų idealų aukuro.

Skirtingai nuo kitų tautinių atgimimų Europoje, lietuvių tautinis atgimimas vyko net iš trijų pusių spaudžiant galingoms daug skaitlingesnių kaimyninių tautų mesianizmų dvasioms. Vakaruose tai buvo vokiečiai, rytuose – rusai, o pietuose – lenkai. XX a. istorija parodė šių XIX a. romantikų puoselėtų pasaulietinių mesianizmų, sumišusių su kitomis bedieviškomis idėjomis, destruktyvų potencialą. Už kitas tautas kenčianti, pavergta ir padalinta Adomo Mickevičiaus Lenkija po 1918 m. atgautos nepriklausomybės pati tapo kryžiumi gausioms tautinėms mažumoms (viena iš kurių buvo lietuviai), sudariusioms trečdalį valstybės, kurią Winstonas Churchillis kartą pavadino „Europos hiena“, gyventojų. Georgo Hegelio filosofija Vokietijai pranašavo Pasaulinės dvasios istorinių užmojų įgyvendinimo pagrindinio įrankio vaidmenį, o XVI a. pradžią siekianti Maskvos kaip „Trečiosios Romos“ doktrina XIX a. buvo atnaujinta ir papildyta slavofilų (patyrusių, beje, didelę vokiečių romantizmo ir idealistinės filosofijos įtaką) bei tokių mąstytojų, kaip Fiodoras Dostojevskis, regėjęs rusų tautoje „tautą dievnešę“, įžvalgomis. Deja, XX a. Vokietija ryškiausiai sužibėjo pasaulio istorijoje Trečiojo Reicho pavidalu, o Rusijoje, pasak Nikolajaus Berdiajevo, „vietoje Trečiosios Romos pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą“.

Vietoje tautinio mesianizmo Šalkauskis kalba apie tautos pašaukimą ir uždavinį bei „apie nuosavo idealo įgyvendinimą – tai aukščiausias tautinės civilizacijos tikslas; jis apibūdina ją bei atskiria nuo kitų kultūrų ir užtat turi absoliučią vertę; tame tauta randa savo pašaukimo prasmę ir kartu uždavinio, kurio ji turi imtis, objektą“.9 Lietuvių tautos pašaukimas ir uždavinys yra nulemtas Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, o tautinis lietuvių idealas yra „dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, sintezės įgyvendinimas savitomis tautinėmis lietuviškomis formomis“. Šis lietuvių tautos pašaukimas buvo, yra ir bus tol, kol bus patys Rytai ir Vakarai, ir kol Lietuva bus tarp Rytų ir Vakarų. Šalkauskio įžvalga, nepaisant jos, žiūrint iš pirmo žvilgsnio, paprastumo, iš tikrųjų yra geniali, iškylanti virš šiandien Lietuvoje vykstančio ginčo tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės ir kultūrinės tradicijos gerbėjų iš vienos pusės ir tarpukario Lietuvos Respublikos reikšmę dabarčiai LDK sąskaita akcentuojančių – iš kitos pusės. Tas, kuris rimtai vertina šią įžvalgą, su vienoda meile ir nejausdamas vidinio diskomforto gali grožėtis 1613 m. Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu Amsterdame išleistu „Magni Ducatus Lithuaniae, caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio“ – pirmuoju originaliu LDK žemėlapiu (kuriame, nepaisant 1569 m. sudarytos Liublino unijos, Kijevo, Voluinės ir Podolės žemės vis dar priskirtos LDK) – ir „smetoninės Lietuvos“ nuotraukomis. Šalkauskio įžvalga apima tiek XIII a., tiek XX a. Lietuvą. Dar iki krikšto Lietuvos pašaukimas ir uždavinys buvo sąlygotas jos padėties tarp Rytų ir Vakarų. „Tad iš tikrųjų galima stebėtis nepaprastu reginiu, kaip paskutiniai Europos stabmeldžiai su nenuilstama energija kuria nuo Baltijos iki Juodosios jūros stiprią nepriklausomą valstybę ir kaip jie tuo XIII ir XIV a. išsaugo politinių ir materialinių jėgų pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo savo istorijos laikotarpiu stabmeldžių Lietuva gina krikščioniškuosius Vakarus nuo totorių ordų, o krikščioniškuosius Rytus nuo teutonų ordinų.“ Pasak Šalkauskio, tiek Rytai, tiek Vakarai turi savų barbarų, kurie gali dangstytis kilniais šūkiais, tačiau iš tikrųjų vykdo brutalią plėšimo ir pavergimo politiką. „Siekdamas apsaugoti nuo Rytų barbarų tai, kas vertingiausia Vakarų civilizacijoje, ir apginti Rytų civilizacijos lobius nuo Vakarų barbarų, likimas teikėsi pakviesti į istorijos areną stabmeldžius lietuvius ir atlyginti už naudingą pagalbą, skirdamas jiems sulydyti civilizacijas, kurias jie taip gerai gynė.“ XIII ir XIV a. Vakarų barbarai dangstėsi krikščionybės platinimu. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Vakarų barbarai suokia apie „demokratiją“, „žmogaus teises“ ir būtinybę išvaduoti Rytus nuo „diktatorių“ ir savo piliečius žudančių „tironų“. Neoliberali Lietuvos valstybė, deja, uoliai palaiko šiuolaikinių Vakarų barbarų politiką Rytų atžvilgiu.

Skirtingai nuo LDK jos politinės ir militarinės galios „aukso amžiaus“ metu, 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė nėra tarp šalių, sudarančių Europos politinę dienotvarkę. Tačiau ji tebėra tarp Rytų ir Vakarų. Todėl jos pašaukimas ir uždavinys nesikeičia. „Pirmutinis lietuvių tautos uždavinys, istorinis uždavinys, [...] lieka tas pats, bet jėgų balansas dabar pasikeitė. Šiandien Lietuva gali apsiimti vaidinti tik vaidmenį solidžios tarpinės valstybės tarp dviejų milžiniškų galybių, nuolat besitaikstančių susikibti.“ Šalkauskis puikiai supranta, kad lietuvių tautos klestėjimo pagrindinė sąlyga yra ne ekonominė ir militarinė galia, o kultūros puoselėjimas. „Ši padėtis išryškina ne materialines pajėgas, bet Lietuvos moralinį sutelktumą ir aukštą šviečiamąją užduotį. Lietuva privalo turėti pirmąjį, nes yra tauta, turinti savo individualybę, kuri siekia visiškai išsiskleisti. Ji nusipelno pagarbos dėl antrosios, nes savo tautiniu savitumu siekia atlikti visa apimančią dviejų pasaulinių civilizacijų, Rytų ir Vakarų sintezę: savita forma, visai žmonijai bendras turinys – tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas.“ Šis kultūrinis darbas, beje, jau vyksta. Ryškiausius jo pavyzdžius Šalkauskis mato Vilhelmo Storostos Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Aleksandro Dambrausko kūryboje.

Praėjus dviems dešimtmečiams po „Dviejų pasaulių takoskyroje“ parašymo, Šalkauskis straipsnyje „Lietuviai, istorinių paradoksų tauta“ taip įvertino lietuvių tautos nueitą kultūrinės kūrybos kelią. „Atgavusi laisvę bei nepriklausomybę, ji su tuo pačiu įnirtimu ėmėsi kultūrinės kūrybos. Iš Didžiojo karo ji išėjo beveik tokia, kokią ją sukūrė Ponas Dievas: plika, nualinta, apiplėšta, tikra tabulą rasa. Ir štai prasideda tiesiog gaivalingas nepaprasto tempo kūrybinis darbas. Iš šalies sunku įsivaizduoti šios kūrybos sunkenybes. Užtenka priminti, kad lietuviams teko organizuoti armiją ir sykiu kariauti; tvarkyti pairusį ekonominį gyvenimą ir sykiu daryti radikalią žemės ūkio ir valiutos reformą; steigti mokyklas ir sykiu ruošti joms personalą ir vadovėlius; kurti visuomenines ir kultūrines institucijas ir sykiu sudaryti joms elementarią terminiją (pats Šalkauskis įnešė didelį indėlį į filosofijos terminologijos lietuvių kalba plėtojimą – A.M.), – ir bus aišku, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti lietuvių tauta savo atgauto nepriklausomo gyvenimo pradžioje.“ Tiesa, ir pirmajai Lietuvos Respublikai teko susidurti su didelio masto emigracijos problema. 1933 m. išleistoje knygoje „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ Šalkauskis net nebando raminti skaitytojų tuščiomis iliuzijomis apie tai, kaip vieną gražią dieną emigrantai pradės masiškai grįžti į Lietuvą. Šalkauskis puikiai supranta, kad absoliuti dauguma emigrantų yra mirę lietuvių tautai. „Šita lietuvių išeivija, sudarantį ketvirtą arba kuo mažiausiai penktą lietuvių tautos dalį, nuolatos ir nesugrąžinamai tirpsta svetimų gaivalų jūrose.“ Vis dėlto Lietuvos demografinė situacija leido Šalkauskiui tvirtinti, kad „Lietuvoje gyventojų prieauglis turi labai aiškios tendencijos kilti greičiau negu pas mūsų kaimynus šiaurėje (Latvijoje ir Estijoje – A.M.) ir vakaruose“. Nuo 1918 iki 1939 m. gyventojų skaičius Lietuvos valstybėje (su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto) išaugo nuo maždaug 2,3 iki maždaug 2,4 milijono. Ypač sparčiai augo miestai. Panevėžyje gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 19 iki maždaug 27 tūkstančių. Šiauliuose – nuo maždaug 21 iki maždaug 32 tūkstančių. Klaipėdoje – nuo maždaug 36 iki maždaug 47 tūkstančių. Laikinojoje sostinėje Kaune – nuo maždaug 92 iki maždaug 155 tūkstančių. Pirmoji Lietuvos Respublika turėjo daug trūkumų. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – per savo egzistavimo laikotarpį ji ženkliai sustiprino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą.

Iš žlungančios Sovietų Sąjungos, kurios agonijos, skirtingai nuo Rusijos imperijos agonijos, nelydėjo (bent jau didžiojoje SSRS dalyje, taip pat ir Lietuvoje) karai ir kruvinos revoliucijos, Lietuva išėjo būdama tikrai ne tabula rasa. Antrosios Lietuvos Respublikos pradinės pozicijos atkuriant prarastą valstybingumą buvo nepalyginti geresnės negu pirmosios Lietuvos Respublikos. Pirmą kartą per visą valstybės istoriją Lietuvai priklausė ir istorinė sostinė Vilnius, ir Klaipėdos uostas. Kitaip nei 1918 m., šalis turėjo išvystytą pramonę, žemės ūkį, susisiekimo komunikacijų sistemą, laivyną, visuotinai raštingą populiaciją, išplėtotą mokslo, sveikatos, kultūros ir meno institucijų tinklą. Tačiau pasibaisėtina, stataus kalno formos demografinė kreivė, kurios viršūnė sutampa su keliais paskutiniaisiais Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ir keliais pirmaisiais neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos metais, sudaro įspūdį, kad pastarosios istorija yra ištisas karo, bado ir maro laikotarpis – būtent tokiais laikotarpiais Lietuvoje nuo seniausių laikų iki pat Antrojo Pasaulinio karo taip drastiškai sumažėdavo gyventojų skaičius. Skirtingai nuo pirmosios Lietuvos Respublikos, kurios egzistavimo laikotarpiu gyventojų skaičius šalyje išaugo daugiau kaip 4% (iki Vilniaus krašto prijungimo), antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu gyventojų šalyje sumažėjo daugiau kaip 24%. Panevėžyje gyventojų skaičius sumažėjo nuo maždaug 127 iki maždaug 91 tūkstančio. Šiauliuose – nuo maždaug 146 iki maždaug 101 tūkstančio. Klaipėdoje – nuo maždaug 207 iki maždaug 151 tūkstančio. Kokia palaiminga Kaunui buvo pirmoji Lietuvos Respublika, tokia pražūtinga yra antroji, per kurios egzistavimo laikotarpį Kaunas susitraukė nuo maždaug 420 iki maždaug 293 tūkstančių gyventojų. Niūri demografinė statistika aplenkė tik istorinę Lietuvos ir neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių, miestą, kurio prijungimas prie pirmosios Lietuvos Respublikos tapo viena Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių, ir kurio tautinė sudėtis neatpažįstamai pasikeitė (lietuvių naudai, lenkų ir, ypač, beveik visiškai sunaikintų žydų nenaudai) nacių ir sovietų okupacijų metais. Ar tik šis sąlyginis Vilniaus klestėjimas likusios Lietuvos merdėjimo fone nebus viena priežasčių, dėl kurių Vilniuje formuojama vidaus ir užsienio politika yra tokia negailestinga lietuvių tautai? Vilniaus klestėjimo iliuzija užstoja faktą, kad šitas miestas yra sostinė valstybės, kurios demografinė situacija per pastarąjį ketvirtį amžiaus katastrofiškai pablogėjo palyginti su kaimyninių valstybių (išskyrus taip pat sparčiai nykstančią Latviją) demografine situacija. Rusija, kaip ir Lietuva tapusi viena pagrindinių nusikalstamo neoliberalaus eksperimento aukų, patyrusi milžiniškus demografinius nuostolius, kurios demografinė situacija ir šiandien tikrai nėra gera, vis dėlto beveik pasivijo prieš šį eksperimentą buvusius demografinius rodiklius, o Lenkijos ir „paskutinio Europos diktatoriaus“ valdomos Baltarusijos gyventojų skaičius per pastarąjį ketvirtį amžiaus sumažėjo labai nežymiai. Galima įvairiais aspektais lyginti pirmąją ir antrąją Lietuvos Respubliką. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – priešingai pirmajai Lietuvos Respublikai, antroji Lietuvos Respublika per savo egzistavimo laikotarpį ženkliai susilpnino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą.

Tokie antrosios Lietuvos Respublikos egzistavimo padariniai lietuvių tautai yra nulemti to, kad neoliberalios Lietuvos valstybės užsienio ir vidaus politika yra visiškai nesuderinama su lietuvių tautos pašaukimu ir uždaviniu, pasak Šalkauskio, nulemtu Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų. Iš SSRS griuvėsių į nepriklausomą valstybinį būvį įžengusi antroji Lietuvos Respublika, užuot atsidavusi nuo amžių tarp Rytų ir Vakarų esančios lietuvių tautos ekonominių ir kultūrinių poreikių tenkinimui, pasirinko besąlygišką naujosios pasaulio tvarkos – globalios neoliberalios pax Americana – aptarnavimo kelią. Melagingą nukrikščionėjusiuose Vakaruose gimusią komunizmo evangeliją pakeitė melaginga tuose pačiuose Vakaruose gimusi neoliberalizmo evangelija, skelbiama pirmiausia iš Vašingtono ir Briuselio sakyklų, kuriai tarnauti pokomunistiniuose kraštuose stojo daug buvusių uolių komunizmo evangelijos tarnų. Naujoji neoliberalizmo evangelija skelbė „istorijos pabaigą“ kaip galutinį Vakarų demokratijos ir globalios laisvosios rinkos triumfą, neapibrėžtai ilgalaikę pasaulinę taiką, kurios garanto ir demokratijos bei kapitalizmo priešų tramdytojo vaidmens ėmėsi JAV. Neoliberali antroji Lietuvos Respublika besąlygiškai prisiekė naujajam Vakarų mesijui, užsimojusiam visame pasaulyje išplatinti American way of life, ir garsiai plojo, kai naujųjų Vakarų barbarų bombos griovė valstybes Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Kadaise Lietuvos valstybė, Šalkauskio žodžiais tariant, gynė Vakarų civilizaciją nuo Rytų barbarų, o Rytų civilizacijos lobius – nuo Vakarų barbarų. Neoliberali Lietuvos valstybė uoliai palaikė Vakarų barbarų vykdomą politiką, kurios dėka Rytuose pažadintas tamsus barbariškas gaivalas sunaikino daugybę Rytų civilizacijos lobių, sukėlė mirtiną pavojų nuo apaštalų laikų egzistuojančioms Rytų krikščionių bendruomenėms ir jau sėja mirtį kadaise krikščioniškos Vakarų Europos miestuose. Eižėjant globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai, ko gero, ženklinusiai paskutinį pustrečio amžiaus trunkančios pasaulinio Vakarų dominavimo epochos etapą, neoliberali Lietuvos valstybė demonstruoja fanatišką ištikimybę silpnėjančiai Vakarų galiai – kasmet netekdama Ukmergės dydžio miesto, ji dosniai remia Vakarus savo akyse tirpstančiais „žmogiškaisiais ištekliais“ ir tuo pačiu metu, į dar didesnį skurdą stumdama retėjančią ir senėjančią populiaciją, karštligiškai ginkluojasi prieš galią atgaunančius Rytus. O tarp Rytų ir Vakarų esanti lietuvių tauta traukiasi nelyginant šagrenės oda.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
 
Komentarai

 
12. senis
(2017-12-06 17:17:35)
(84.15.179.19) Parašė:

uz Lietuvos gerus darbus viduramziais, Rytai ir Vakarai Lietuvai kersija 21 amziuje. Visada, uz gerus darbus, buna bausme. Lyberastai Vasingtone, Briuselyje, Maskvoje. Putinas dirba Vakaru Kapitalo Baubu. Vsio chvacieno, za vsio proplaceno. Banko samdytas Sorosas, skirsto pasauli i dvi dalis. 1% gerai apmokamu priziuretoju, ir 99% vergu.



11. Jurgis greitai
(2017-12-03 11:20:35)
(51.15.43.205) Parašė:

Ale ąš jums noriu vaikučiai papąsąkoty ystoriją kayp riaikią lithueiniškąy keyktys (ęsū žydąs be to niemokū tos dūrnos lithūeiniškos kąlbos). Vietoj eik tū cenzūrauj - "eik tu stasiot". Vietoj jobtvajmatt - "stasiottvoijimatt". Vietoj jobštatrarai - "jobanistasiottararaj". Vietoj eiktucenzūraui - "eik, gal priims tave į NATO". Vietoj cenzūra - "stasęt". Vietoj uzsipisktucenzūraui - "užsipisk tu stasiot". taškas



10. Andriau Martinkau
(2017-12-03 10:41:15)
(83.181.30.236) Parašė:

nespjauk ant naujaliberalų, nes Drąsos Kelias, kuris skūrė šį tinkląpį daugiau paties neviešins - jie yra neoliberalūs, pas juos groja negrai ir negrės safxofonais ir bugnais, na supranti kur link suku... susilaikyk susimildamas nuo šito.



9. Statistika
(2017-12-03 09:26:51)
(93.115.95.205) Parašė:

Kai valstybė atgavo "nepriklausomybę" ir žmonės buvo sotūs ir patenknti gyvenimu, bedarbystė buvo tik apie 10 proc. Patekus į valdžią antikonstitucinėms, neliustruotoms jėgoms, žmonių pragyvenmas pradėjo ristis žemyn ir prasidėjo emigracija. Dbr, kai nebėra apie 1 mln. žmonių, bedarbystė vis tiek siekia siekia tik 6 proc. Paradoksai.



8. netrukus gruodžio 16-oji
(2017-12-03 06:54:58)
(185.38.14.215) Parašė:

nepriklausomybės diena.



7. Piksius
(2017-12-03 02:07:35)
(78.60.58.0) Parašė:

Dėkui... , neskaičiau viso straipsnio. Sakoma užtenka pradžios ir pabaigos. Gerb. Andriau, labai dėkui už tamstos istorijos versiją.



6. 11
(2017-12-03 01:37:45)
(86.203.196.87) Parašė:

Liūdnas vaizdelis. O ką brangieji kol rinksime svetimtaučiais prezidentus, seimo narius manau niekas nesikeis. Kas galejo išeiti į gatves tie išvažiavo, sviesti žmonių ką rinkti nelabai įmanoma nes daugiausia renka ta kuris daugiausia meluoja ir tt. Sunkoka padėtis .



5. žopa>3
(2017-12-03 00:32:16)
(82.135.226.79) Parašė:

Tai tik dar kartą parodo,kas liko Lietuvoje ir kokia Lietuvos ateitis.Pas mus valdžia ir tauta galvoja pilvu,o ne galva.Jiems svarbu,kad būtų pilnas pilvas.Seneka yra pasakęs:"Nežiūrėk ką valgai,o su kuo valgai".



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi