DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (I dalis)

Šiandien skelbiame pirmąją dalį, kurioje prof. S. Brundza aptaria būdus, kaip užtikrinti konstitucinę Lietuvos žmonių teisę dalyvauti valdant valstybę. Vėliau skelbsime tęsinį apie aplinkosaugą, energetiką, atominę elektrinę, naktinę mokesčių reformą, viešuosius pirkimus, žemės ūkį, darbo našumą ir išteklių panaudojimą, Aleksandro Lukašenkos režimui išduoto Alesio Beliackio bylą, visuomenės saugumą, Lietuvos žmonių teisių ir interesų gynimą bei atliekų tvarkymą. Ekspertai.eu.

VALSTYBĖ LIETUVA. ANALIZĖ IR PASIŪLYMAI 

Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad šalis priartėjo prie tokios ribos, už kurios procesai įvairiose ūkio šakose, kaip ir pavojingos ligos, gali tapti nevaldomi ir negrįžtami. Būtų paprasčiausia nutolti nuo viso to geografiškai ir moraliai, kaip jau padarė didelė dalis Lietuvos piliečių, bet jei taip pasielgs visi, neliks ir Lietuvos. Todėl jaučiu pilietinę pareigą pasidalinti kai kuriomis mintimis apie aktualias Lietuvai problemas bei jų sprendimo būdus.

Galbūt tokie dalykai, kaip informacijos apie Baltarusijos aktyvistus perdavimas Baltarusijos valdžiai, vizų išdavimas nepageidaujamiems Europos Sąjungoje asmenims atrodo vienetiniai ir atsitiktiniai dalykai, bet jei svetimos šalies naikintuvai gali netrukdomi skraidyti po Lietuvos oro erdvę, kol baigiasi kuras, jei prireikė 18 metų ir didelių Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangų, kad nusikaltimas Medininkuose būtų perkvalifikuotas ir pajudėtų iš mirties taško jo tyrimas, jei Lietuvos teisėsauga jau kelerius metus nesugeba ištirti nedidelės visuomeninės organizacijos (Darbo partijos) finansų, jei, nepaisant skambių šūkių, kontrabandos ir šešėlinės ekonomikos apimtys nemažėja, natūraliai kyla klausimas, ar sugebės Lietuva, pasistačiusi atominę elektrinę, užtikrinti jos saugumą (tiek technologinį, tiek ir nuo išorės pavojų), ar sugebės, atsitikus nelaimei, tinkamai spręsti iškilusias problemas, jei su tokiomis problemomis iki šiol neįstengė susitvarkyti tokia išsivysčiusi ir disciplinuota šalis kaip Japonija, o Vokietija (kurios pavyzdžiu tikriausiai paseks ir kai kurios kitos šalys) visai atsisako atominės energetikos, kadangi atominės technologijos kritiniais atvejais yra nevaldomos. Pavyzdžiui, Austrijoje Atominis amžius baigėsi net neprasidėjęs. 8-to dešimtmečio pabaigoje prie Vienos buvo baigta statyti Zwentendorfo atominė jėgainė. Tačiau 1979 metais per nacionalinį referendumą austrai pasakė ,,ne“ atominei energetikai ir jėgainė taip ir nepradėjo dirbti.

Galima vardinti tūkstančius priežasčių ir rasti įvairiausių pateisinimų, kodėl visa tai vyksta (arba nevyksta) Lietuvoje, bet apibendrinti galima vienu sakiniu:

Atskaitomybės ir atsakomybės nebuvimas.

Nors atskaitomybė ir atsakomybė turėtų būti pradžių pradžia, nei Vykdomojoje, nei politinėje (įstatymų leidžiamojoje) valdžioje jų nėra ir nepanašu, kad būtų realiai kas nors daroma šia kryptimi.

Būtų ypač svarbu šiuos principus įgyvendinti Vykdomojoje valdžioje, pradedant žemiausiomis struktūrų grandimis, nes dabartinė teisinė bazė, nors ir nėra tobula, bet pakankama, kad atsakingai ir kryptingai dirbant būtų galima užtikrinti normalų ūkio funkcionavimą bei bent minimalią daugumos Lietuvos žmonių gerovę, o ne žeminančią egzistenciją. Kalbos, kad kiekvienai institucijai reikėtų imuniteto tarnybos, kaip ir Policijos departamente, kelia šypseną, nes sklandaus, našaus ir sąžiningo personalo darbo užtikrinimas yra kiekvieno vadovo, pradedant smulkiausiais padaliniais, pagrindinė pareiga.

Neefektyviai dirbanti biurokratija – tai ne tik Lietuvos problema, bet dar baisesnė biurokratijos liga yra arogancija ir abejingumas žmogui ir jo problemoms. Lietuvoje tai įsišakniję visuose valdymo lygiuose ir griauna pasitikėjimą Vykdomąja bei politine valdžia. Vienas iš daugybės pavyzdžių – laikas, kai gydymo įstaigos kelias savaites neturėjo vaistų sergantiems vėžiu. Nebuvo vaistų – nebuvo ir iki šiol nėra atsakingų už jų trūkumą.

Todėl siūlau:

1. Depolitizuoti Vykdomąją valdžią, nes:

1.1. Dabartinė Vykdomosios valdžios sandara, kada Ministras Pirmininkas yra ir partijos pirmininkas, o daugelis ministrų – taip pat pirmininkai arba kitas vadovaujančias pareigas partijose užimantys asmenys, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 99 straipsniui: ,,Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų arba skiriamų pareigų“.

Tai reiškia, kad nei Ministras Pirmininkas, nei ministrai mažų mažiausiai negali būti partijų pirmininkais arba jų pavaduotojais.

1.2. Jei anksčiau bent būdavo deklaruojama, kad Ministras Pirmininkas pasirenka ministrus pagal jų kompetenciją, paskutines 2 – 3 kadencijas net nemėginant to slėpti vyko ciniškos postų dalybos tarp partijų (ir nebūtinai pelniusių rinkėjų pasitikėjimą, o sudarius koalicijas pralaimėjusioms partijoms) pagal žinybų įtaką arba jų valdomus pinigų srautus, o tik po to ieškoma, ką pasodinti į vieną ar kitą kėdę.

1.3. Nors ,,kairės“ ir ,,dešinės“ konfrontacija nebeturi nei politinio, nei ideologinio pamato, bet kiekvienuose rinkimuose vis dar galioja ,,švytuoklės principas“, ir Ministerijų vadovybė negali užtikrinti tinkamo (nenutrūkstamo) veiklos tęstinumo, ypač kalbant apie ilgalaikes programas, o ministerijų personalo formavimas (įskaitant karjeros darbuotojų parinkimą) ne pagal profesionalumą, patirtį konkrečioje srityje bei kompetenciją, bet pagal partinę priklausomybę ir lojalumą, taip pat neužtikrina nenutrūkstamos ir tinkamai kontroliuojamos žinybų veiklos, o ministrais dažnai skiriami patirties neturintys ar nesugebantys efektyviai atlikti savo funkcijų žmonės.

1.4. Be to, manyčiau, kad nemažą dalį laiko ir resursų vadovai skiria ne ministerijos kompetencijos srities problemų, bet ir partinių klausimų (tarp jų ir partijų finansavimo) sprendimui.

1.5. Ne mažiau svarbu būtų ir savivaldybių, taip pat ir valstybės įmonių valdymo depolitizavimas, nes pastaraisiais metais beveik visose srityse, ypač energetikoje, į vadovų kėdes sodinami ne profesionalai, bet lojalūs dabartinei valdžiai žmonės. Vertėtų įsiklausyti į Druskininkų mero R. Malinausko žodžius: ,,Savivaldybės lygiu politikavimas – pati didžiausia blogybė“.

LIETUVAI REIKIA SAVO DOMBROVSKIO

Palyginus Parlamentų rinkimus Baltijos šalyse akivaizdu, kad lyderių populiarumą lemia ne tai, kokia ūkio vystymo politika įgyvendinama, o kaip tai daroma. Todėl Latvijoje, kaip ir Estijoje, skirtingai nei Lietuvoje, Premjerai yra vienos populiariausių asmenybių.

Matant, kaip krizės sąlygomis tvarkosi Latvijos, o ypač Estijos vykdomoji valdžia, kaip per palyginti trumpą laikotarpį vienas Lietuvos kurortų tapo XXI a. ,,New Vasiuki“, Lietuvos žmonėms labai skaudu, kad Lietuva, nepaisant didelės Europos Sąjungos pagalbos bei milžiniško lėšų skolinimosi, krizės metu patyrė turbūt didžiausią nuosmukį tarp krizės paliestų šalių, ir jie supranta, kad šiandieninei valdžiai trūksta ne tik kompetencijos, bet ir elementaraus žmogiško požiūrio į Lietuvos piliečius.

Manyčiau, kad Lietuvos žmonės išsiilgę realių (nors ir sunkiai įvykdomų) pažadų, kuriuos girdėtų iš jauno, charizmatiško lyderio, ne tik žadančio ar kuriančio nuo nūdienos realijų visiškai atitrūkusias programas (pvz., Lietuva 2030), kurios kelia žmonėms susierzinimą suvokiant, kad jų šiandieniniu gyvenimu visiškai nesirūpinama, bet demonstruojančio ryžtą ir pastangas savo pažadus įgyvendinti, be to, deklaruojančio, kad į Vykdomąją valdžią bus kviečiami žmonės pagal kompetenciją ir reputaciją, o ne pagal partinę priklausomybę.

LIETUVOS ŽMONIŲ DALYVAVIMAS FORMUOJANT VALDŽIAS

Keista girdėti daugelio analitikų (taip pat ir politikų) pasisakymus, kad, įstojus į NATO ir į Europos Sąjungą, Lietuvai nebeliko aiškių tikslų ir todėl trypčiojama vietoje. Manyčiau, kad pagrindinis valstybės tikslas yra jos piliečių gerovė ir konstitucinių teisių, laisvių bei galimybių dalyvauti valdant valstybę užtikrinimas.

Todėl būtina grąžinti žmonių viltis, kad jie gali daryti įtaką valstybės valdymui, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Akivaizdu, kad iki šiol Seimo bei savivaldybių rinkimai vyko pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 ir 119 straipsnius, kurie labai konkrečiai, kaip ir 78 straipsnis (Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai) nustato, kad Seimo, o taip pat ir savivaldybių tarybų narius, Lietuvos žmonės renka "remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“

2011 metų kovo 28 dieną kreipiausi į Seimą dėl kelių įstatymų (pirmiausia – Seimo ir Savivaldybių Tarybų rinkimų) neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pateikiau atitinkamus pasiūlymus. Deja, dalis pasiūlymų, pažeidžiant Peticijų įstatymo ir Peticijų komisijos nuostatų straipsnius, buvo nepriimti svarstymui, o kita dalis buvo svarstyti 2011 metų birželio 29 dieną Peticijų komisijos posėdyje ir atmesti. Tai rodo, kad Seimas yra ne tik visiškai atsiribojęs nuo visuomenės, bet ir net nemėgina pertvarkyti savo darbo ir aktualių įstatymų bei kitų teisės aktų pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus.

Kreipimosi  tekstas:

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI

KREIPIMASIS

2011 m. kovo 28 d.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. nuostata ,,…Piliečiams laiduojama peticijos teisė…“ ir Lietuvos Respublikos Peticijų įstatymo 3 str. 1 d. 3) kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl šių, mano nuomone, svarbių visuomenei, valstybei, savivaldybėms klausimų, taip pat prašau šį kreipimąsi pripažinti peticija ir LR Peticijų įstatymo nustatyta tvarka priimti svarstymui.

I.    LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO (1992-07-09 Nr.I-2721), TAIP PAT LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO (1994-07-07 Nr.1-532) KAI KURIŲ NUOSTATŲ NEATITIKIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 str. 2 d. nustato, kad ,,Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“ Šio straipsnio nuostatos visiškai atitinka LR Konstitucijos 33 str. nuostatą - ,,Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus…“ - Lietuvos žmonių lūkesčius ir be diskusijų suprantama, kad Lietuvos piliečiai asmeniškai ir tiesiogiai renka Lietuvos Respublikos Prezidentą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 str. nustato, kad: ,,Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. 2 d. nustato, kad: ,, Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“

Akivaizdu, kad visiškai vienodos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 str., 78 str. ir 119 str. formuluotės įstatymų nuostatomis turėtų būti vienodai traktuojamos, bet, deja, jos yra iškreipiamos (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu iš dalies – tik 71 Seimo narys renkamas tiesiogiai, o Lietuvos Respublikos Savivaldybių rinkimų įstatymu – visiškai). Tokiu būdu iš Lietuvos žmonių atimama jų konstitucinė teisė dalyvauti valdant šalį per demokratiškai išrinktus atstovus, nes visi savivaldybių tarybų nariai renkami pagal partijų sąrašus.

Ypač keistai atrodo savivaldybių rinkimai, kadangi kaip tik savivaldybės pirmiausia turėtų spręsti ūkinius, o ne politinius  klausimus.

Atitinkamų teisės aktų šiuo klausimu priėmimo vilkinimas, deja, didina piliečių nusivylimą rinkimų sistema ir menkina jų tikėjimą savo galimybėmis dalyvauti valdant šalį, todėl didelė dalis Lietuvos žmonių rinkimuose iš viso nedalyvauja.

2.   Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo Nr.X-1599 (2008-06-12):

4 str. (Lygi rinkimų teisė) nustato, kad ,,…Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisę rinkti Respublikos Prezidentą, rinkimuose turi vieną balsą…“;

5 str. (Tiesioginiai Respublikos Prezidento rinkimai) nustato, kad ,,…Respublikos Prezidentą rinkėjai renka be tarpininkų…“ (pvz. Latvijos Prezidento rinkimuose tarpininkas yra Parlamentas);

6 str. (Slaptas balsavimas) nustato, kad ,,…Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama…“.

2.1. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 4 str. (Tiesioginiai rinkimai), kaip ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 5 str., nustato, kad ,,Seimo  narius rinkėjai renka be tarpininkų.“ Tačiau tik 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse apygardose pagal šio straipsnio nuostatas, o daugiamandatėje apygardoje renkant kandidatus į Seimo narius pagal partijų sąrašus atsiranda tarpininkas – partija.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5 str. (Slaptas balsavimas) nustato, kad ,,Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai“.

Tokiu būdu LR Seimo rinkimų įstatymo 4 ir 5 str. konkretizuoja rinkimų tvarką ir rinkėjų pareigas. Taigi  LR Seimui palikta tik teisė ir pareiga nustatyti rinkimų tvarką (LR Konstitucijos  55 str.), o rinkimų sistema aiškiai apibrėžta LR Konstitucijoje.

2.2.  Lietuvos Respublikos Savivaldybių rinkimų įstatymo 4 str. (Tiesioginiai rinkimai) nustato, kad ,,Savivaldybių tarybų narius rinkėjai renka be tarpininkų“. Akivaizdu, kad renkant savivaldybių tarybų narius pagal sąrašus taip pat pažeidžiamos LR Konstitucijos ir LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 4 str. nuostatos, nes vėlgi atsiranda tarpininkas – partijos arba kiti visuomeniniai dariniai.

Todėl siūlau:

1. Pakeisti 1992 m. liepos 9 d. Nr. I-2721 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnį ir išdėstyti taip: ,,Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimo) nariai renkami ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose.

2. Pakeisti 1992 m. liepos 9 d. Nr. I-2721 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 3 straipsnį ir išdėstyti taip: ,,Kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos pilietis turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai lygiavertį kiekvieno kito turinčio teisę rinkti piliečio balsams balsui. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąršą rinkėjo nuomonei.“

3. Atitinkamai pakeisti šio įstatymo: 5 str., 2 d.; 51 str.1 d., 2 d.;  6 str. 5 d.; 9 str. 2 d. ir visus kitus straipsnius, kuriuose minima mišri rinkimų sistema arba rinkimai pagal kandidatų sąrašus.

4. Pakeisti 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo Nr. 1-532 punktus, kurių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II. JUNGIMASIS Į FRAKCIJAS IR KOALICIJAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 str. 4 d. nustato, kad: ,,Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“

Ta pati nuostata įtvirtinta ir  Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 1 str. 2 dalyje.

Jungimasis į frakcijas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nenumatytas. Tai numato Lietuvos Respublikos Seimo Statutas. Deja, Statuto nuostatos neužtikrina Konstitucijos 59  str. ir Seimo Statuto 1 str. 2 dalies nuostatų besąlyginio vykdymo. Tai iliustruoja frakcijų bei partijų vadovų reikalavimai, kad frakcijų nariai balsuotų taip, kaip pageidauja frakcijos (ar partijos) vadovai, kas ne visada sutampa su valstybės interesais, Seimo nario sąžine ir rinkėjo lūkesčiais. Yra atvejų, kad nepaklusę tiems reikalavimams Seimo nariai baudžiami.

Kadangi balsavimas už partijų sąrašus, o taip pat po rinkimų sudaromos koalicijos iš gavusių mažesnį mandatų skaičių (faktiškai pralaimėjusių) neatspindi realios rinkėjų valios, o šalį ir regionus valdo ne tie, kurie gavo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą balsuojant, tai taip pat yra veiksnys, lemiantis menką rinkėjų aktyvumą.

Todėl siūlau:

1. Valstybės valdymą Seimo, Vyriausybės ir savivaldybių lygmenyje patikėti asmenims, pelniusiems didžiausią rinkėjų balsų skaičių rinkimuose.

2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją pareikalauti iš registruotų politinių partijų sutvarkyti savo įstatus taip, kad būtų užtikrintos Seimo narių teisės, įtvirtintos LR Konstitucijoje.

Tokiu būdu būtų galima pasiekti, kad valstybė būtų valdoma per piliečių tiesiogiai išrinktus atstovus proporcingai jų gautam rinkėjų balsų skaičiui ir būtų įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 str. ,,Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.

III. DĖL SEIMO STATUTO PAKEITIMŲ

1. Seimo Statuto 10 str. (Seimo nario dalyvavimas Seimo darbe) numato, kad ,,Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose“, bet nenumato  prievolės balsuoti. Statuto 9 str. numatyta tik teisė balsuoti. Todėl tampa įprastu reiškiniu ,,balsavimas kojomis“. Tokiu būdu trikdomas normalus Seimo darbas, neišreiškiama Seimo nario pozicija Seimo svarstomais klausimais, taip pat pažeidžiami rinkėjų lūkesčiai.

Todėl siūlau:

išbraukti  Seimo Statuto 9 str. 1) punktą: ,,balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose;“ ;

pakeisti Seimo Statuto 10 str. (Seimo nario dalyvavimas Seimo darbe) ir išdėstyti taip: ,,Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose, taip pat balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose.“.

2. Nereti atvejai, kai balsuojant vienais ar kitais klausimais susilaikiusiųjų Seimo narių skaičius viršija balsavusiųjų ,,už“ ar ,,prieš“. Tai reiškia, kad Seimo narys, susilaikęs balsuojant:

a)      neišsamiai susipažinęs su svarstomu klausimu ir neturi savo nuomonės;

b)      siekia išvengti atsakomybės prieš rinkėjus.

Todėl siūlau:

Seimo Statutą papildyti nuostata, kad, jei balsuojant svarstomais klausimais susilaikiusių yra daugiau kaip 10-15%, laikyti, kad svarstomas klausimas nevisiškai išnagrinėtas ir balsavimą atidėti.

3. Seimo Statuto 16 str. numato, kad vienam Seimo nariui tenka 3 Seimo nario padejėjo – sekretoriaus etatai. Visuomenės nuomone, toks Seimo narių padėjėjų-sekretorių skaičius yra per didelis.

Todėl siūlau:

eiliniam Seimo nariui numatyti vieną padejėjo-sekretoriaus etatą, o Seimo nario poreikiams tenkinti efektyviau naudoti Seimo kanceliarijos tarnybas.

4. Neretas atvejis, kada Seimo tarnybų nuomonė, pvz., Teisės departamento išvados, kad teisės akto projektas prieštarauja LR Konstitucijai, ignoruojama, o teisės aktai vis tiek priimami, kas vėliau sukelia neigiamas pasekmes juos įgyvendinant.

Todėl siūlau:

teikti balsavimui tik tokius teisės aktus, kurie visiškai suderinti su atitinkamomis institucijomis ir tanybomis.

5. Visuomenę piktina mėginimai vėl įteisinti alkoholio naudojimą Seimo patalpose.

Todėl siūlau:

nuostatą – nenaudoti alkoholio (išskyrus oficialius priėmimus) – įteisinti Seimo Statute.

Tikiuosi, kad šie pasiūlymai nesukels didelio susiserzinimo Seime ir bus kostruktyviai apsvarstyti, padės geriau organizuoti Seimo darbą ir padės atkurti Lietuvos žmonių pasitikėjimą šia viena svarbiausių šalies institucijų.

Pagarbiai,
Stasys Brundza

Manau, kad jeigu nebus imtasi ryžtingų priemonių įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, Lietuvą Seimo bei savivaldybių lygmenyje ir toliau valdys pralaimėję rinkimus, bet susibūrę į koalicijas (tiksliau – interesų grupes) "tautos atstovai".

PARTINĖS SISTEMOS TRŪKUMAI

Partinė politika ekonomikoje (Vykdomojoje valdžioje), kaip parodė 20 nepriklausomybės metų, Lietuvoje nepasiteisino. Turbūt pagrindinė priežastis yra tai, kad ekonomika yra nepartinė, o ideologinių skirtumų tarp partijų, nors jie dar lyg ir deklaruojami, praktiškai nebeliko. Tai akivaizdžiai liudija ir TS-KD partijos veikla: į partnerius tinka visi – ir ,,prisikėlėliai“, ir ,,žilinskai“, ir Darbo partija, net ir Lenkų rinkimų akcija, nepaisant į jų lyderio A. Tomaševskio antivalstybinių pareiškimų. Mat interesas liko vienas - gauti kuo daugiau balsų sprendimams, kurie pastaruoju metu vis mažiau atitinka Lietuvos žmonių interesus, priimti, o ideologinių bei moralinių ,,kompleksų“ nebeliko. Pasak A. Bačiulio (,,Veidas“, 2011-07-04), politikoje vyrauja ne ideologijos, o verslo principai.

Priešingai negu A.Bačiulis, manau, kad tai, kas galima versle, siekiant ekonominių interesų, yra absoliučiai nepriimtina kalbant apie moralines vertybes, ideologiją.

ĮSTATYMŲ RENGIMAS

Ir Lietuvos Respublikos Prezidentė, ir Seimas pagrįstai reiškia nepasitenkinimą ministerijų ruošiamų teisės aktų (pirmiausia įstatymų) kokybe. Sunku tikėtis kokybės, kai, kaip taikliai pasakė vienas apžvalgininkas, ,,ministerijų specialistai kaip vaikai – galvoja, kad daržovės auga ,,Maximoje“.

Man teko nagrinėti nemažai teisės aktų projektų, tiesa, daugiausia paruoštų Susisiekimo, Vidaus reikalų, Aplinkos bei Finansų ministerijose. Apžvalgininkas nelabai apsiriko, nes buvo akivaizdu, kad projektus ministerijų kabinetuose ruošia valdininkai, atitrūkę nuo realaus žmonių gyvenimo ir abejingi jų problemoms. Be to, nebeliko filtro Vyriausybėje – aukštos kvalifikacijos juristų komandos. Kiekvieno svarbaus teisės akto svarstymas Vyriausybės pasitarimuose ir posėdžiuose prasidėdavo nuo teisininkų išvadų ir į Seimą bei kitas institucijas patekdavo kokybiški dokumentai.

Bet ne mažesnė problema yra poįstatyminių teisės aktų ruošimas, kuriuo užsiima atitinkamos institucijos. Labai retai šie dokumentai pasiekia visuomenę laiku ir kokybiškai paruošti. Neretai užuot išaiškinę įstatymų nuostatas ir palengvinę jų įgyvendinimą, poįstatyminiai aktai tik dar labiau jas supainiodavo ir sukeldavo sumaištį jas taikant. Pvz., motinystės arba tėvystės išmokas reguliuojantis Vyriausybės nutarimas atsirado tik pačioje 2011 metų birželio pabaigoje, nors įstatymas įsigaliojo nuo 2011 metų liepos 1 dienos. Tiesa, pats įstatymas per metus buvo keistas net 9 kartus.

Dar vienas paprastas pavyzdys – priėmus Prezidentės iniciatyva pasiūlytą ir nuo 2011 metų lapkričio mėnesio įsigaliojusį Šilumos ūkio įstatymą, iki šiol nepasivarginta priimti teisės aktus, nustatančius šilumos punktų perdavimo bei valdymo tvarką ir užkertančius kelią monopolistų šilumos tiekėjų piktnaudžiavimui.

Todėl būtų tikslinga nustatyti, kad žinybos kartu su įstatymo projektais pateiktų ir kitų teisės aktų, reikalingų įstatymų įgyvendinimui, projektų paketą. Blogiausiu atveju priimamame įstatyme turėtų būti nurodyti konkretūs kitų susijusių teisės aktų priėmimo terminai.

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (II dalis)

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (III dalis)