Diena, kai grįšiu į Lietuvą

Praeitą savaitę sklandė gandas, kad į Londoną atvyks prezidentė. Jos dalyvavimas buvo įtrauktas į konferencijos Backto.lt programą. Prezidentė neatvyko. Bet atsiuntė savo patarėją iš lapuko perskaityti prezidentės raginimą galvoti apie tą dieną, kai grįšim į Lietuvą. Nesu išdidi. Įsiklausiau į tegu ir iš lapuko perskaitytą raginimą ir ėmiau galvoti.

Pirmą atsakymą, kada bus ta diena, kai grįšiu į tėvynę, radau nesunkiai - tada, kai pirmieji valstybės asmenys žinos, ką jie veikia rytoj, o planams pasikeitus gerbdami auditoriją, nesvarbu net jeigu tai nelabai reikšmingi, Lietuvoje jokio svorio neturintys emigrantai, iš anksto informuos apie pasikeitimus. Arba nežadės, ko negali ištesėti.

Kitas paraginimas nuskambėjo iš garsiausio Lietuvos finansų analitiko Gitano Nausėdos lūpų. Jis siūlė atsikratyti požiūrio, kad viskas ten (Lietuvoje) blogai, nes iš šono žiūrint ir nedalyvaujant, blogybės gali tęstis. Paraginimas prasmingas. Bet jo paties pateikti duomenys, kad nors priartėjom prie Europos Sąjungos pragyvenimo vidurkio, tačiau atlyginimai Lietuvoje ir toliau lieka vieni mažiausių – po Rumunijos ir Bulgarijos, viliojančiai nenuskambėjo. Ar jūs skubėsit į Lietuvą, kol ekonomikos augimu pirmaudami, regis, taip giriamasi, pagal atlyginimus sėdėsime gale?

Konferencijoje pateikta daug gražių pasakojimų, kaip grįžę iš užsienio lietuvaičiai savo idėjas įgyvendino tėvynėje. Tarp jų ir Beata Nicholson, tiesa, pasirodžiusi ne gyvu pavidalu, o video ekrane, šiuo metu tapusi sėkmingos reemigracijos simboliu. Neturiu nieko prieš Beatą, ji fantastiška. Bet aš kažkodėl galvoju apie tą didelę gausą tų, kurie ne receptų knygas rašo ir virimo laidas rengia, neturi tam nei noro nei talento, bet kurie mielai čia dirba ir Lietuvoj dirbtų nesudėtingus žemės ūkio darbininkų, maisto pramonės apdirbėjų, valytojų ar padavėjų darbus, jei savo tėvynėj galėtų uždirbti panašiai kaip Anglijoj.

Bet tokie žmonės galingiesiems nerūpi. Kur jie dėsis? Dėl jų neverta sukti galvos, svarbu pritraukti protus ir talentus, dėl kurių konkuruoja visas pasaulis, todėl pastariesiems atlyginimus reikia kelti, o tie betalenčiai tegu vargsta už nepragyvenimo minimumą.

Ar pasiteisina tokia politika? Ekonomiškai, – nežinau. Rezultatų kol kas nesimato, gal dar per anksti. Tačiau socialiai tokia politika yra pražūtinga.

Visiškai neseniai teko klausyti Oksforde dirbančios latvių kilmės sociologės pranešimą. Ji pabrėžė socialinio audinio, kuris turi būti kuriamas ne tik pačios visuomenės, bet ir valstybės galvų pastangomis, svarbą.

Bet to socialinio audinio, panašu, nei viena postkomunistinė šalis neaudžia. Na, nebent, tikėtina, estai. Ir ką gi, Ukraina jau srebia socialinio audinio nebuvimo pasekmes. Nes kol vieni lobo, kiti skurdo, kol vieni gręžiojosi į Vakarus, kiti buvo palikti jų pačių valiai. Užteko kibirkšties ir šalis atsidūrė ant pilietinio karo ribos.

Į Tėvynę tikrai grįšiu tada, kai joje bus laukiami ir vertinami ne vien Oksfordus baigusieji, bet ir paprasti žmonės. Nes tvirtai tikiu, kad jei paprasti žmonės norės gimtojoje šalyje gyventi, jokios okupacijos Lietuvai negresia. Ir nereikės paistyti apie nenugalimą rusų propaganda ar mistines sąmonės paveikimo technikas, apie kurias paprastai šneka tie, kurie nori pridengti savo politikos fiasko.

Grįžimo data nusikelia gerokai į priekį, ar ne? Bet galime tą dieną priartinti. Jei emigrantai pateiktų sąrašą, į kokią Lietuvą sugrįžtų, gal politikams būtų paprasčiau – įvykdytų ir padėtų paukščiuką. Ir nereikėtų skirti milijonų emigrantų studijoms. Aš savąjį sąrašą, tegu nepilną, jau pateikiau. Gal, Anglija.lt skaitytojai, galite papildyti?