2019 m. spalio 15 d.

 

Darius Kuolys: Lietuvos putinizavimas temdo pirmininkavimo šventę

85
Paskelbta: 2013-07-02 11:06 Autorius: Marius Matulevičius | ekspertai.eu
Ievos Černauskaitės (g. 1994) linoraižinys iš ciklo „Lietuvos nuotaikos“
Ievos Černauskaitės (g. 1994) linoraižinys iš ciklo „Lietuvos nuotaikos“

Liepos 3 dieną Lietuva oficialiai pradeda pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Kol kas mūsų valdžios atstovai nesiėmė diskutuoti, kokių iniciatyvų rengiamasi imtis koordinuojant ES veiklą. Kokiose srityse Lietuva stengsis išlaikyti savo suverenumą, sugebės suformuoti savarankišką nuomonę, pateiks visai ES svarbių pasiūlymų? Apie tai su visuomene nediskutavo nei prezidentė, nei ministras pirmininkas, nei didžiųjų partijų atstovai. Tokiomis svarbiomis progomis apima sveikas noras pasididžiuoti prieš Europą. Bandoma pasigirti stabiliu mūsų krašto ekonomikos augimu, kai euro zonoje tęsiasi stagnacija. Tiesa, milžiniška dalis žmonių Lietuvoje kapstosi žemiau skurdo ribos, o kiti pabėgo uždarbiauti svetur. Bandoma pasidžiaugti naujai susikūrusiomis demokratijos tradicijomis. Deja, jos vis labiau panašėja į demokratijos parodiją. Stengiamasi nublizginti sostinės fasadą. Tačiau tai panašėja į pasirengimą Dainų šventei, o ne į nusiteikimą rimtam darbui. Apie tai, kas temdo būsimą pirmininkavimo šventę, Marius Matulevičius kalbasi su visuomenininku, Vilniaus universiteto docentu DARIUMI KUOLIU.

Lyg ir garbingai pasitinkame ES pirmininkavimą – sutaisyti šaligatviai, išlygintos gatvės. Taip pat atrodo, kad lieka baisių, neužtaisytų duobių viešajame gyvenime. Ar nebus taip, kad pirmininkaudami galime nekaip pasirodyti per artimiausią pusmetį Europos akyse?

Didžiausios yra tapatybės duobės. Mes imamės pirmininkauti Europos Sąjungai, neturėdami aiškesnio Lietuvos projekto ir pačios Europos vaizdinio. Nuo visuomenės atitolę Lietuvos politikai neišnaudojo rengimosi pirmininkavimui viešoms diskusijoms. Mes galėjome labai rimtai aptarti Lietuvos, kaip europinės valstybės, perspektyvas, apsvarstyti Europos Sąjungos projektą: kokio mes jo norėtume, kokius iššūkius tam projektui regime, kaip į tuos iššūkius turėtume atsakyti? Tada Lietuva būtų rimčiau pasirengusi pirmininkavimui, o Lietuvos ministrų, prezidentės, Seimo veiksmai būtų įgiję tvirtesnę visuomenės paramą.

Dabar visuomenė stebės pirmininkavimą kaip jai svetimą funkcionierių žaidimą, pagrįstai manydama, kad vietiniai funkcionieriai tik patetiškai atliks jiems iš šalies primestą vaidmenį. Tiesa, pats Europos Sąjungos projektas yra gerokai atitrūkęs nuo Europos visuomenių. Tai bendra ES problema. Tačiau Lietuvos valdžia, pasak prezidentės, norinti rodyti pavyzdį Europai, galėjo imtis kitokios taktikos: būsimą ES darbotvarkę atvirai aptarti su krašto piliečiais. Deja, Lietuvos valdžia savo visuomenės bijo.

Lietuva imasi pirmininkauti ES būdama nutolusi nuo Europos vertybių, nuo europinės demokratijos. Lietuvos valstybė vis labiau „rusena“ – vis plačiau atsiveria Rusijos projektui. Lietuvos politinės elgsenos ir viešos retorikos vis labiau primena Vladimiro Putino Rusiją. Mūsų politikai ir politikos apžvalgininkai gąsdina mus Rusijos grėsmėmis, bet patys perima rytietiškas elgsenas, laikysenas ir kalbėsenas. Kai kurie Vakarų politologai pagrįstai kalba apie vykstančią pokomunistinės erdvės putinizaciją. Pastarųjų metų Lietuvos tikrovė šį procesą tiesiog iliustruoja. Mūsų valdžios žmonės, kurie Lietuvai pirmininkaujant ES vaidins europiečius, iš tiesų yra per daug arti Rusijos. Jie, matyt, mokės patenkinamai atlikti tam tikras formalias procedūras, bet kalbėti apie Europą iš esmės, kalbėti kaip europiečiai, deja, nesugebės.

Po truputį Lietuvos pareigūnai įgyvendina seną viziją tarpininkauti tarp Rytų ir Vakarų – aukšti Lietuvos saugumo pareigūnai jau gauna pagyrimo raštus iš Rusijos specialiųjų tarnybų...

Taip, mūsų valdžios elgesy esama tam tikro makabriškumo. Valstybės saugumo departamentas viešai įspėja apie Rusijos FSB keliamus pavojus ir rengia su FSB bendras operacijas prieš Lietuvos piliečius. Ar per nepriklausomybės metus mums buvo tekę girdėti, kad į Vilnių atvykę FSB pareigūnai čia tardytų mūsų piliečius, kad mūsų valdžios persekiojami Lietuvos gyventojai prašytųsi politinio prieglobsčio ES, NATO šalyse ir jo sulauktų? Tai šių dienų istorijos. Eglės Kusaitės, Šarūno Paberaliaus, Gatajevų šeimos politinės bylos – tai putinizacijos ženklai. Įsidėmėtina, kad Lietuvos valdžia pabrėžtinai juos nutyli, jų nekomentuoja. Lietuvoje atsivėrė didžiulis atotrūkis tarp tikrovės ir oficialiosios retorikos: deformuotą pokomunistinę tikrovę mėginama pridengti europiniu žodynu. Beje, toks atotrūkis labai primena sovietmečio patirtis. Ir tai rimta Lietuvos drama: politinės tikrovės ir politinės retorikos išsiskyrimas.

Vienas ryškiausių Rusijos sugrįžimo požymių – valdžios ir ją remiančių viešųjų komentatorių demonstruojama panieka žmonėms, neapykanta savo krašto visuomenei, tautai. Bolševikų perversmo metais kai kurie rusų religiniai filosofai yra analizavę neapykantą savai tautai kaip Rusijos visuomenės bruožą. Galime matyti, kaip šis bruožas išryškėja šiandienos Lietuvoje: piliečiai, kurių nuomonės skiriasi nuo valdžios nuomonės, valdžios kontroliuojamoje „viešojoje erdvėje“ yra paprasčiausiai suniekinami ir marginalizuojami.

Manote, kad tai daroma specialiai?

Tiesiog suveikia seni sovietiniai instinktai: valdžios priešą reikia demaskuoti ir moraliai sunaikinti. Rusų filosofas Michailas Bachtinas Stalino laikais yra pastebėjęs, kad propagandinė retorika siekia sunaikinti žmogaus būtį, atimti iš žmogaus ateitį. Agresyvi retorinė kalba žmogų apsupa, pažemina ir moraliai nužudo.

Mūsų propagandinė žiniasklaida ir jėgos struktūros vis dažniau pasitelkia šią žudančią retorikos galią. Įsidėmėtinas elgesys su Žygaičių bendruomene. Žmonės paklausė, kas bus su valdžios parceliuojama jų tėvų ir protėvių žeme, ir iš pagrindinių politikos komentatorių bei politikų sulaukė paniekos pliūpsnio – jie esą progreso kliūtis, kurią būtina valingai nušluoti nuo valstybės kelio.

Moraliai jautrūs žmonės susirinko Garliavoje, klausdami, ar teisingai valdžia elgiasi su galima nusikaltimo auka. Prieš juos iš karto mestos didelės VSD provokatorių ir valdomos žiniasklaidos pajėgos: visuomenei sukurtas atgrasus siautėjančios minios vaizdinys. Paskui be skrupulų pasiunčiamos ginkluotos pajėgos, kurios imasi ritualinio sadizmo – genitalijų traiškymo. Tai, beje, senas, dar Jono Žiauriojo Maskvoje praktikuotas kankinimo būdas, sovietų naudotas Rainiuose ir prieš lietuvių partizanus pokaryje. Ir toks sadizmas po nuveikto propagandinio darbo jau nepiktina „mielų Lietuvos žmonių“ – juk valdžia buvo priversta imtis smurto prieš mūsų pažangios visuomenės, mūsų „teisinės valstybės“ priešus.

Prisiminkime: labai panašiai „liaudies priešus“ žemino ir naikino sovietinė propaganda. Tiesa, Komjaunimo tiesa kūrė atgrasius sesers Nijolės Sadūnaitės, kunigo Alfonso Svarinsko paveikslus – visiems turėjo būti aišku, kad jie verti kalėjimo. Tą patį darė ir nacių propaganda: prieš pogromus: prieš „žydų klausimo sprendimą“ vokiečiams buvo teigiama, kad žydai – „niekingi padarai“, eliminuotini iš „padorios visuomenės“, kad jie neverti žmogiškos atjautos ir solidarumo. Ir dauguma „padoriųjų vokiečių“ su tuo sutiko.

Taip, šiandienos Lietuvoje veikia senos, gerai išmėgintos propagandos technologijos. Jomis valdžia pradeda grįsti santykius su piliečiais. Galios struktūros imasi viešo žmonių žeminimo ir niekinimo, imasi patyčių. Stebimės, kodėl Lietuvos mokyklose tiek daug patyčių, bet juk mūsų „viešoji erdvė“ konstruojama patyčių pagrindu. Kiek viešų patyčių sulaukė žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas? Su kokiu pasimėgavimu buvo žeminami Seimui liudiję kontržvalgybininkai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis? Kaip šmeižti, niekinti buvę FNTT vadovai, šaipytasi iš Ligito Kernagio vadovautos Seimo Antikorupcijos komisijos? Kaip ilgai ir išradingai VSD, teisėtvarka ir jai atitarianti žiniasklaida tyčiojosi iš „tarptautinio teroristų tinklo organizatorės“ Eglės Kusaitės, merginos, kuriai tiesiog buvo reikalinga psichologinė pagalba. Kitą mergaitę – iš Garliavos – mūsų valdžia daugiau kaip metus yra oficialiai pavertusi „valstybės paslaptimi“. Ją jėga iš gimtųjų namų išnešęs advokatas Gintaras Černiauskas propagandos herojizuojamas, o prokurorai ir teismai paskelbia, kad jokio smurto Garliavoje niekad nebuvę. Suvokiame, kad taip akiplėšiškai savivaliaudama ir meluodama valdžia tyčiojasi iš mūsų visų, tyčiojasi iš visuomenės, bet tas patyčias nuryjame, su jomis susitaikome. Žiūrėk – net mėginame kartu su galingaisiais iš aukų šaipytis. Pokaryje tarybinė liaudis buvo žeminama panašiai: verčiama tikėti, kad žydų kilmės gydytojai esą žmonių nuodytojai, kad Lietuvos partizanai – teroristai.

Toks susigyvenimas su patyčiomis yra nelaisvos, savigarbos stokojančios visuomenės bruožas. Mes pradedame kartu su galios struktūromis neigti tikrovę. Einame į suokalbį su valdžia: leidžiame jai meluoti, smurtauti, savivaliauti, sutinkame nereikalauti, kad ji paaiškintų savo veiksmus ir už juos atsakytų.

Kodėl ta tylioji dauguma yra tokia didelė? Dažnai paminėtieji įvykiai yra pateikiami kaip pavieniai atvejai, kurie yra šiek tiek anomališki, kurie trukdo piliečių gyvenimo ramybę. Ne vienas mano, jog geriau dėl jų nekvaršinti galvos, nedrumsti savo susikurto Lietuvos vaizdo...

Esame pokolonijinė, pokomunistinė visuomenė su visomis tokios visuomenės ydomis: servilizmu, savarankiškumo ir orumo stygiumi. Labai svarbu, kaip save kursime toliau: ar su ydomis grumsimės, ar jas įtvirtinsime kaip bendro gyvenimo principus?

Juk propagandinė žiniasklaida teigia tam tikrus sektinus elgesio stereotipus: prisitaikyk prie galios struktūrų, niekink silpnesnį, nusilenk stipresniam, nekelk nepatogių klausimų. Jaunieji politologai ir žurnalistai jau žino, kaip kalbėti, kaip sekti oficialią Lietuvos sėkmės istoriją, kaip demaskuoti ir triuškinti valstybės priešus. Jaunimas mokosi prisitaikyti prie fasadinės Lietuvos demokratijos, intuityviai perima tam tikrus elgesio modelius. Juk mato, kad šie modeliai veikia, kad jie padeda įsitvirtinti visuomenėje. Kokias puikias gyvenimo pamokas šiandien gauna iš savo miesto mero Druskininkų jaunuoliai? Įgijęs galią, gali grobti svetimą žemę, naikinti tau neįtikusius žmones, griauti jų meno kūrinius, ir būsi Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos šlovinamas, net Mokslų akademijos gerbiamas.

Filosofas Stasys Šalkauskis su liūdesiu yra kalbėjęs apie pusinteligenčius – šiek tiek prakutusius, prasilavinusius, bet nedrįstančius gyvenime savarankiškos pozicijos užimti žmones. Būtent iš jų kylanti grėsmė laisvai visuomenei, laisvai valstybei. Mat jie su panieka žiūri į nepriklausomus, už save laisvesnius asmenis, jaučia iš jų pavojų savo saugiai egzistencijai. Būtent jais remiasi paklusni, ciniška, moralinio jautrumo atsisakiusi, su prievarta susigyvenusi visuomenė. Regis, šiandien sėkmingai judame tokios visuomenės link. Prie jėgos struktūrų pamažu prisitaiko akademinis pasaulis. Beje, piliečių sekimo kameros ant senojo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto palangės – iškalbingas tokio prisitaikymo simbolis. Jėgai nusilenkia didesnė dalis teisėtvarkos žmonių, žurnalistų.

Lietuvoje vis labiau ima ryškėti nelaisvoms valstybėms būdingas bruožas: jėga persmelkia teisę. Vis dažniau ne teisė, o jėgos sprendimai pradeda lemti žmonių likimus teismuose. Nemaža bylų rodo, jog mes pamažu prarandame teisę kaip pagrindinę valstybės civilizuotumo, teisingumo atramą. Atsiveria vis didesnė praraja tarp Konstitucijos ir krašto tikrovės.

Sąjūdžio priešaušryje filosofas Arvydas Juozaitis įtaigiai kalbėjo, kad Lietuva turinti grįžti iš nomadų, iš jėgos pasaulio į teisės erdvę, kad tik tokioje erdvėje įmanoma mūsų laisvė. Šiandien jaučiame, kad patikimos teisės erdvės, kurioje laisvė būtų saugi, susikurti nepavyko. Teisėtvarkos struktūros išsprūdo iš piliečių įtakos ir dažnai tampa grupuočių prievartos įrankiais prieš laisvą visuomenę. Kai kuriose bylose mūsų teisėtvarka net perima Rusijos FSB žodyną ir pradeda jį ciniškai vartoti.

Mūsų valdžią vis labiau išduoda jos vartojamas žodynas. Štai neseniai prezidentė Seimui pateikė Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą. Jame labai aiškiai valstybė tapatinama tik su valdžia ir atribojama nuo piliečių. Teigiama, kad politika Lietuvoje gali užsiimti tik valdžia, o piliečiai ir jų organizacijos turi teisę tik prisidėti prie valdžios formuojamos, įgyvendinamos ir koordinuojamos politikos. Nemanau, kad šito įstatymo nuostatos atsirado atsitiktinai. Tiesiog taip šiandien mąstoma, taip galvojama. Taip valdžia žvelgia į visuomenę – kaip į priedėlį, esantį greta jos valdomos valstybės. Panašiai kaip V. Putino Rusijoje. Ir tik mažai grupelei pilietinių organizacijų, tik kai kuriems politikams toks galvojimas nėra priimtinas.

Taigi Rusijos Lietuvoje daugėja. Tačiau tiems vaikinams ir merginoms, kurie kažkada aistringai kalbėjo apie būtinybę Rusiją stabdyti, tai nebekelia jokių emocijų. Priešingai, Rusiją stabdyti žadėję politikai savo sprendimais vis labiau putinizuoja Lietuvą. Ir neramu – ar dar liko krašte politikų, ginančių Lietuvos kaip laisvos politinės bendruomenės projektą, ketinančių grumtis už Lietuvos Respubliką?

Pats savo pasisakymuose sieji daug vilčių su kultūros žmonėmis, akademine bendruomene, bet kai tenka susirinkti Daukanto aikštėje, prie parlamento ar prie VSD, paskelbus kokias akcijas, kultūros ar akademinės bendruomenės žmonių nesimato.

Matosi, nors jų paprastai „nepastebi“ didžioji žiniasklaida. Kultūros žmonės yra jautriausi. Valdžios melas ir savivalė juos žeidžia aštriau. Aktorių, dailininkų, filosofų būna beveik visose prieš valdžios smurtą nukreiptose pilietinėse akcijose.

Būtent kultūros žmonėms tenka patirti valdžios represijas. Prisiminkime: politinio persekiojimo visų pirma buvo imtasi prieš filosofus, Nepriklausomybės Akto signatarus Romualdą Ozolą ir Bronislovą Genzelį. Jiems Kęstučio Lančinsko vadovaujama Vilniaus policija pirmiesiems fabrikavo bylas. Šiaulių ir Kauno apygardos teismai baudomis „tramdė“ vertėją Rimą Štefanę ir filosofę Liną Šulcienę. Tai buvo prieš kultūros žmones nukreipti parodomieji valdžios galios demonstravimai. Šiandien po teismus dėl savo pilietinės pozicijos tampomas fotomenininkas Juozas Valiušaitis. Visuomenė prie tokių akcijų yra pratinama kaip prie natūralių dalykų.

Ar nejauti asmeninio pavojaus jausmo, priešindamasis valstybės jėgos struktūroms?

Ne, nejaučiu. Juk tos jėgos struktūros savos. Teko iš arti matyti, kaip jos veikė, kaip moraliai sukiužo. Dirbau ir pirmojoje vyriausybėje, ir su prezidentu Valdu Adamkumi per jo pirmąją kadenciją. Mačiau specialiosiose tarnybose dirbančius paprastus žmones, kurie po Rolando Pakso apkaltos staiga pajuto labai dideles savo galias ir pradėjo jomis piktnaudžiauti. Kai kuklių gebėjimų žmonės dėl parlamento apsileidimo įgyja neribotą jėgą ir ima pažeidinėti įstatymus, manipuliuoti politikais ir visuomene, kyla reali grėsmė mūsų laisvei. Tokiu atveju nesipriešinti tiesiog negarbinga.

Nekontroliuojama pareigūnų savivalė yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui. Juk mes nežinome, kas iš šalies gali paveikti ciniškų, moralinių skrupulų neturinčių, už Konstitucijos ribų atsidūrusių VSD vyrukų veiksmus. Ką sako Gatajevų byla, baltarusių disidento Alesio Beliackio išdavystė? Akivaizdu, kad mūsų specialiosios tarnybos šiais atvejais ne mūsų valstybės interesus gynė, kad už jų būta stipresnių jėgų. Kai nėra pilietinės, parlamentinės kontrolės, iš šalies valstybę užvaldyti gana paprasta. Pakanka perimti keletą korumpuotų arba kitaip pažeidžiamų aukštų pareigūnų, ir gali su valstybe dorotis. Lietuva ne kartą yra turėjusi tokios karčios istorinės patirties. Iš šalies suvaržytos, sukaustytos valstybės požymių pastebime ir šiandien. Kai valdžia pradeda akivaizdžiai vengti visuomenės, bėgti nuo piliečių klausimų, siaurinti viešąją erdvę, galime spėti, kad po valdžios kėdėmis esama minų, kurios verčia valdžią tylėti. Tos minos kelia pavojų ir valstybei, ir piliečiams.

Jau metai praėjo nuo to momento, kai įvairios visuomeninės opozicinės jėgos bandė susivienyti Seimo rinkimams? Kaip po metų vertintum tuos nepavykusius bandymus vienytis?

Matyt, teisus profesorius Vytautas Landsbergis, gerai perpratęs dabartinę valstybės būklę. Tiesos.lt portalui jis yra teigęs, kad platesnio piliečių susivienijimo tiesiog negalėjo leisti jėgos struktūros. Jo žodžiais tariant, skaldant naujas politines jėgas, buvo panaudotas „klasikinis slaptųjų tarnybų būdas“. Kad tokiam būdui atsispirtum, reikia nemažos politinės patirties. Jos pirmąkart į politiką einantiems žmonėms tiesiog pritrūko. Pristigo ir laiko pasitikėjimo santykiams sukurti. Būtent tokiais – draugystės, pasitikėjimo – santykiais siekėme grįsti alternatyvią, demokratinę politiką. Nesutikome žaisti primetamo gaujų karų žaidimo. O rimtai politinei alternatyvai reikia kantrybės ir ilgalaikių pastangų.

Pats manai, kad šis politinis protesto judėjimas tęsis ir jis turi perspektyvų?

Toks judėjimas turi rimtą pagrindą – nemąžtančią valdžios savivalę. Jos akivaizdoje piliečiams nuolat tenka rinktis: ar sutikti su vykstančiu krašto putinizavimu, kuriama nomenklatūrine valstybe, atsisakyti dalies teisių ir laisvių, kurias mums laidavo mūsų Konstitucija, ar grumtis dėl Lietuvos Respublikos – civilizuotos, humaniškos laisvų žmonių bendrijos.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
85. Tėvynė pavojuje
(2013-08-14 16:46:30)
(78.58.202.221) Parašė:

Tėvynė pavojuje!Piliečiai, už ginklų! Zombiai puola! Tai ką D.K. pavadino putinizacija, yra ne kas kita, kaip zombizacija. Teisybę pasakius Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir yra ne kas kitas kaip zombis, zombių generolas. Zombiai įsimetė į Valstybės imuniteto sistemą, perėmė teisėsaugos kontrolę ir dabar jau yra tikroji LR valdžia. Zombiais apsikrėsti lengva ir net patogu, tereikia priimti jų taisykles, pvz. normą, kad viskas padaroma pinigais, arba kad tyla gera byla. Nėra sudėtinga jiems ir atsispirti, tik reikia nusistatyti, kad pvz. Lietuvoje neturi būti to ko būti neturi ir kad, jei pvz. aš turiu savo nuomonę, tai joks zombis negali man nurodinėti, kur, kada ir kokiu būdu ją išreikšti.



84. vanda
(2013-07-21 20:04:43)
(213.164.105.126) Parašė:

Lietuvoje tokie dalykeliai dedasi, kad komentaru jau nebereikia!Reikia tik priminti katastrofiska Lietuvos pragyvenimo lygi, tai kokiu dar komentaru reiketu?Zmones jauni ir darbingi isvaziuoja, kiti tik ir galvoja apie tai, jeigu dar turi sveikatos.O valdziuke puciasi del Lietuvos gero ivertinimo, tai gal mes bandomieji triusiai, todel verti pagyrimo?



83. družba družboj, a služba služboj
(2013-07-11 20:42:28)
(84.15.178.255) Parašė:

Ar nemąstote - o ką reiškia vienas Viktoro “išėmimas “ iš aviareiso Vilnius-Maskva Varšuvoje kaip tik tais metais, kai čečėnų tautybės GRU pulkininko Denijevo asmens sargybinis Lietuvoje ieškojo prieglobsčio ir jį labai persekiojo mūsų “tarnybos”? Apie tai buvo daug rašyta. Negirdėjote apie tai? Tai kokie politikai esate? Gal iš tikro manote, kad valstybei dirbant pakanka rūpintis tik Krekenavos mėsos PVM-ais ir alkoholio akcizais? Ar tas priverstinis sustojimas Varšuvos oro uoste negalėtų reikšti, kad nutekėjus informacijai apie taip vadinamą “svarščiką”, jis paprasčiausiai galėjo būti „perverbuotas“ visai priešingos šalies ir pavadintas kokiu nors "Red Cucumber"? Juo labiau kad po to jis labia greitai apsilankė ir Didžiojoje Britanijoje, ir JAV? Nežinau, nežinau… Po to juk labai greitai ėmė kilti ir jo “tarptautinė” karjera… Bet kas taip greitai politikoje dėl nepaaiškinamų priežasčių pakyla, gali greitai ir kristi… Jeigu staiga nugriaudėtų informacija, susijusi su kokiomis nors “tarnybomis”, ką tada darytų partijos eiliniai? Juk kai kurie jų stojo į partiją dėl to, kad manė jog ten susiras nišą dirbti valstybei. Negi visi darbiečiai dar taip ilgai pagiringi, kad niekas neįsivaizduoja, jog kas nors panašaus gali taip imti ir nutikti? Negi visi mano, kad partijos lyderiu galėtų būti Gapšys, jei už jo nestovės Viktoras? Seimo Pirmininkui vertėtų būti apdairesniam. Družba družboi, a služba služboi, kaip sakoma… Gal jam pirmiausiai gali tekti pavadovauti partijai, jos tikslus suderinant su visos valstybės, su visų mūsų tikslais? Juk dėl to partijos ir egzistuoja. Bet – iš klaidų mokomės, ar ne?



82. KK
(2013-07-11 20:38:47)
(84.15.178.255) Parašė:

Lietuvos kilimas ES fone yra akivaizdus, Prezidentės akcijos neabejotinai vienos iš aukščiausių ir mes galime tik didžiuotis tuo. Manau, kad ta pati ES per savo slaptąsias tarnybas tikrai žvelgia į panašius didvyrius labai atidžiai. Ir ne tik ES. .. Ir ne tik žvelgia… Tokie išsišokimai, kai vienas asmuo daro panašius pagiringus pranešimus, gali tik priartinti to asmens politinio renome susinaikinimą ir ateityje jis gali ne tik amžinai atsisveikinti su svajonėmis apie Prezidento krėslą, bet gali ir nebegauti net kokio nors ataše vietos kokiame nors Butu-mutu krašte. Tikras politikas turėtų ne tik vengti pagiringos būsenos (sakau tą metaforiškai), bet ir gerai apsižiūrėti, su kuo daužia taurelę. Dažnai daužtis su Darbo partijos įkūrėju nėra labia sveika.



81. KK
(2013-07-11 20:37:38)
(84.15.178.255) Parašė:

Gali būti, kad vaduojantis iš pagirių minėti veiksmai atrodo labai didvyriški ir įkvepiantys, tačiau tik aikštelėje ant ežero kranto, degant laužams ir šokant su partietėmis. Tačiau blaiviai žvelgiant – čia ruošiamas savotiškas pučas. Tik nieko iš to neišeis. Kaip neverta iš anksto skaičiuoti teorinio pelno, taip nevertėtų rimtai žiūrėti į paskubomis sukaltą teorinę valdžios užgrobimo realybę. Kodėl? Ogi todėl, kad toje nesąmonėje pilna prieštaravimų. Pirmiausia – nėra sąžiningo preteksto, o yra tik baltais siūlais susiūti gudravimai ir žmonių mulkinimo elementai. Jie aiškiai matosi. Be to – šio perversmo idėja keliama ir platinama per susikompromitavusias priemones, kuriomis didžioji dauguma netiki. O toks “kritinės masės” sprogimas, kaip minėtas pranešimas spaudai, tik įrodo, kad tai buvo suplanuota suinteresuotos interesų grupės. Antra – nėra pakankamo preteksto šiai perversminei nesąmonei, o padaryti ją sėkmingai veikiančia – šiai daugumai reikštų įeiti į Lietuvos valstybės istoriją kaip valstybės priešams, “penktajai kolonai”, ir niekas, net norėdamas, negalėtų įrodyti, kad šie asmenys atsidūrė valdžioje turėdami kitokį tikslą, nei pakenkti, griauti valstybę iš vidaus ir įsitvirtinti ilgiems laikams liekant priešų zombiais. Nelabai kas norės taip juodai pasižymėti.



80. KK
(2013-07-11 20:35:22)
(84.15.178.255) Parašė:

O ir kuo gi nusikalto Prokuroras, kas netinkamo atsispindi jo metiniame Pranešime? Akivaizdu – nepatinka, kad atleista pernelyg daug “gerų vyrų”. Išnarpliota kur kas daugiau svarbių bylų. Smarkiai apgadintas, beveik subiręs ne mūsų valstybei dirbančių teisininkų Lego vaizdelis. Bet Generaliniam prokurorui beliko žengti tik keletą žingsnių ir buvusi kruopščiai sukurta klanų dėlionė niekada nebebjauros visos valstybės veido. Jau žinoma, kad tas “iš prokuratūros”, kuris lakstydavo į Seimo frakcijas ir iškreipdavo informaciją apie Gen.Prokuroro darbą, išeina iš pareigų. Tokie tendencingai iškreiptos informacijos šaltiniai ir yra korupcijos ir neteisybės ramstis. Prokuroras negali vienas pakeisti visos sistemos per penkias minutes, juo labiau, kad Seime nuolatos “budi” interpeliacijų meistrai, kurie irgi dirba klanams. Tad, gavus nurodymus iš “šešėlio”, kad Generalinį Prokurorą reikia pašalinti, kitų priekaištų neatsirado, kaip “metinio pranešimo deklaratyvumas.” Tačiau norisi paklausti - gal yra kokie kitokie Pranešimo reikalavimų kriterijai? Gal pranešimas turi būti parašytas jambu, chorėjumi ar hegzametru? O gal baladės forma, kaip neseniai buvo įprasta? O gal jau dabar reikia sukurti dar vieną etatą, kad būtų daromas kiekvienos bylos aprašas ir po metų Seimas gautų kokius 150 tomų studijoms?



79. KK
(2013-07-11 20:34:04)
(84.15.178.255) Parašė:

Tikriausiai ir mūsų tautai patiktų šis precedentas. Man – patiktų labai. Nenoriu akivaizdžiai jausti ar įtarinėti, jog ir mano šalies Seimo pirmininkas “parištas”ant tokios trumpos virvutės ir kad “demokratija” – tik balta skarelė, kurią korumpuoti politikai ir politologai pridengia vieną savo nuogą vietą. Gal geriausiai būtų dabar padaryti antrą pareiškimą ir pasakyti žiniasklaidai: ”atsiprašau, mažumytė pagirių dar buvo, kai rašiau…” Ta trumpa virvutė gali užkirsti kelią politiko karjerai (jeigu dar neužkirto) ir absoliučiai sumažinti įsivaizduojamų rinkėjų balsus. Juo labiau, kad manipuliuojantys ta virvute elgiasi beveik pamišėliškai. Tą rodo cirkas su Generalinio prokuroro apkalta. Jei kalbėsime rimtai, taip ruošia situaciją pučistai. Tai visiškai nereiškia - pasiūlyti Prezidentei atleisti Prokurorą. Tai reiškia, kad įteisinus šį precedentą pučistai gali atleisti dar keliolikos institucijų vadovus ir pasistatyti sau tinkamus, kaip kad aprašyta mano pamflete apie kelių Kauno vyrų postų dalybas viename restorano rūsyje.



78. KK
(2013-07-11 20:32:40)
(84.15.178.255) Parašė:

Net nebe juoką, o tiesiog nusistebėjimą sukelia Seimo Pirmininko “… aš netoleruosiu…”. Ko netoleruosite? Neleisite Prezidentei išreikšti savo nuomonės?.. Visada gerbsiu Latvijos Prezidenta Zatlerą, kuris, dėl teisinio imuniteto atėmimo įtariamiems korupcija ir kt. nusikaltimais Saeimai nubalsavus “už”, o dėl pagrindinio mafijozo nubalsavus “prieš”, paleido Saeimą. Iš tiesų, - koks gi Seimas, jei jo daugumą valdo vienas mafijozas? Prezidentas turėjo tą padaryti, nes tarp mafijozo ir Prezidento įtakos dalybų negali būti. Anuo atveju, mafijozas pretendavo niekais paversti ir Prezidentą, ir teisėtvarką.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
Atskleistos neįtikėtinai skandalingos detalės apie Kedžių-Venckų ir Daktarų šeimų sąsajas
67 Laidoje atskleistas ir N. Venckienės vaidmuo – ji labai norėjo paimti valdžią į savo rankas ir apie tai kalba daugelis žmonių.


Prezidentas G. Nausėda apžvelgė pirmąjį 100 proveržio dienų
7 Prezidentūros kūrybinė vaizdo grupė sukūrė dokumentinę apybraižą 100-ienio progai.
Kurdų generolas kreipėsi į JAV: arba saugokite mus, arba pasitraukite, ir tada mes įsileisime rusus
9 Kurdai bendradarbiaus su Sirijos valdžia ir Rusija, NATO valstybė Turkija - su Islamo valstybės teroristais
Istorinis įvykis: pagaliau į Lietuvą atvyko pirmieji JAV rotacinių pajėgų kariai
19 JAV demonstruoja savo kolektyvinės gynybos įsipareigojimą NATO sąjungininkams užtikrinant saugumą po agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje.