2019 m. rugsėjo 15 d.

 

Dar kartą dėl pirmojo "sutarties su valstybe" paragrafo

13
Paskelbta: 2012-11-22 09:50 Autorius: Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Pilnas šio žurnale "Kultūros barai" publikuoto teksto pavadinimas - "Dar kartą dėl pirmojo „sutarties su valstybe“ paragrafo. Atsakymas prof. Vytautui Landsbergiui". Tai – tęsinys polemikos, kurią sukėlė Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnis  “Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Į jį atviru laišku  „Kultūros barų“  redakcijai  reagavo Kęstutis Nastopka, Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas, sulaukę žurnalo redaktorės Laimos Kanopkienės atsakymo. Replikomis atsiliepė prof. Vytautas Landsbergis, Liudvika Pociūnienė, Lina Pečeliūnienė, kiti.

Iš tų neigiamų reakcijų, kurios pasiekė mane po tekstų ciklo „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (Kultūros barai, 2011, nr. 12; 2012, nr. 1–4) publikacijos, ypač ryški buvo viena. Kai ką „žiauriai“ papiktinau, išdrįsusi komentuoti semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1990 m. rugsėjo 13 d. parašytą „Žodį lietuviams“, kuriuo jis ragino susilaikyti nuo „atsteigimų“, „referendumų“ ir „kitų panašių“ politinių sprendimų kelyje į nepriklausomybę. Rašiau, kad Greimas, kalbėdamas apie „atsteigimus“, turėjo omenyje Nepriklausomybės atkūrimo aktą, taigi laikėsi panašios pozicijos, kokią propagavo komunistų elitas: nepriklausomybės link reikia eiti ne radikalių politinių sprendimų, bet laipsniškos raidos (step by step) keliu, – pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, o kada nors gal ir atsiskirti nuo SSRS. Šis raginimas išdėstytas antrojoje „Žodžio lietuviams“ pusėje. Pirmąją sudaro dramatiškas tuometinės ekonominės suirutės aprašymas su tokiu komentaru: „Tačiau ‚dainuojančios revoliucijos‘ sparčiu žingsniu žygiuojančiai tautai nebuvo tuo pat metu aiškiai pasakyta [o nepasakė, matyt, radikalių sprendimų šalininkai, nes kompartijos vadai tik apie tai ir kalbėjo, – E. W.-M.], kad jos siekta ir paskelbta nepriklausomybė žadėjo ilgam laikui tik prakaito ir ašarų laikus.“

Panašiai kaip kompartijos lyderiai, Greimas, kalbėdamas apie šį laikotarpį, akcentuoja negatyvą, t. y. ekonominius sunkumus, o ne pozityvą – didžiulį pilietinį pakilimą ir atgautas teises. Bauginti ekonominiais sunkumais,* pranašaujant ilgus „prakaito ir ašarų“ laikus, buvo itin svarbi kairiųjų ideologinės kampanijos dalis. Siekta įtikinti tautą, kad vienintelė teisinga ir neskausminga yra komunistų siūloma strategija. O paskui, reikalams vis dėlto pakrypus ne jų siūloma linkme, pradėta nuolat kartoti: girdi, mes juk sakėm, kad reikia pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, bet buvo pasiduota „nacionalistiniam radikalizmui“, užtat dabar ir turime tiek problemų! Pirmosios teksto pusės turinys aiškiai rodo, kad jis skirtas sustabdyti „radikalių žingsnių“ šalininkus. Todėl nelogiška būtų manyti, esą antroje teksto dalyje, ragindamas susilaikyti nuo „atsteigimų“, Greimas kreipiasi į Kovo 11-osios akto priešininkus.

Mano pateiktąja Greimo teksto interpretacija kai kas rimtai suabejojo. Buvo iškelta mintis, esą ragindamas susilaikyti nuo „atsteigimų“ Greimas, ko gero, turėjo omenyje Kovo 11-osios akto moratoriumą. Kalbėdama apie tuos, kuriems sukėlė abejonių mano išvedžiojimai, aš, žinoma, neturiu omenyje protesto laišką Kultūros barams parašiusių Kęstučio Nastopkos, Arūno Sverdiolo ir Sauliaus Žuko, nes šie asmenys bet kokį jiems nepriimtiną požiūrį vis dar (!) priskiria psichosomatiniams sutrikimams. Beje, minėta trijulė įrodinėjo, esą „Žodžiu lietuviams“ Greimas pranašiškai bandęs paprotinti vieną, tuo metu dar net neegzistavusią, organizaciją – Lietuvos ateities forumą (LAF). Taigi, nebūdama ekstrasensė, čia komentuoti lyg ir neturiu ką… Kalbėsiu tik apie tuos, kurie savo abejones parėmė daugiau ar mažiau pasvertais argumentais. Nemažai tokių svarstymų (tiek į vieną, tiek į kitą pusę) išdėstė Kultūros barų vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė, atsakydama į minėtą protesto laišką („Laikas ginčytis, pasitelkiant argumentus, dar neatėjo“, KB, 2012, nr. 2).

Mano poziciją kritiškai įvertino europarlamentaras Vytautas Landsbergis straipsnyje „Du dideli skirtumai“ (Kultūros barai, 2012, nr. 9): „Kažkas ne taip ten dėl Algirdo Juliaus Greimo.“ Teigdamas, kad žodis „atsteigimas“ Greimo tekste neturėtų būti siejamas su valstybės atkūrimu, jis remiasi dviem dalykais. Pirmas – tai jo asmeninis įspūdis: Landsbergis liudija, kad per juodviejų susitikimą Paryžiuje Greimas nepriklausomybės aktu „tikrai džiaugėsi“. Kitas dalykas, kurį autorius pabrėžia net du kartus – tai ta aplinkybė, kad, kalbant apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą, nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Lietuvos Sąjūdžio, nei Kovo 11-osios dokumentuose niekada nebuvo vartojamas žodis „atsteigimas“, taigi tokio termino, turėdamas omenyje šį aktą, negalėjęs vartoti ir Greimas.

Pirmiausia noriu pabrėžti: nė kiek neabejoju, kad Landsbergis čia nuoširdžiai pasakoja tai, ką diktuoja jo atmintis. Abejonių kelia nebent filantropinė prielaida, esą žmonės visada elgiasi nuoširdžiai, jiems nebūdinga nei klasta, nei susidvejinimas. Antai Algirdas Brazauskas pasirašė Kovo 11-osios aktą (buvo ir nepasirašiusių), bet ar galėtume tvirtai teigti, kad nelaikė jo klaida? Sakyti, kad nelaikė, baksnojant pirštu į parašą po atkuriamojo akto tekstu, būtų neatleistinas istorinis supaprastinimas. Visi, kurių atmintis dar ne visai „sustreikavo“, prisimena aktyvią kontragitaciją, kurią vykdė visa kompartijos viršūnėlė Kovo 11-osios priešaušryje. Taigi, abu dalykus sudėjus, arčiau tiesos būtų manyti, kad kompartijos vadas elgėsi tiesiog kaip nuovokus politikas: politinė jo linija patyrė pralaimėjimą, o priešintis „upės bėgimui“ yra bergždžias reikalas, nes tą darant galima prarasti ne tik valdžią, bet ir ateities šansus…

Ar tikrai nebūtų pagrindo suabejoti ir Greimo nuoširdumu? Juk procesus, kurie vyko Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, jis komentavo gana keistai. Pavyzdžiui, tekste „Žodis lietuviams“ užsiminė apie „šimtų niekam nereikalingų laikraštukų-popiergalių leidimą“ – pasak jo, tai „nesubrendimo reiškinys“. Laima Kanopkienė minėtame atsakyme protesto laiško autoriams Greimo ironiją pakomentavo taip: „Na, dėl „laikraštukų“ lietuviai, pusę amžiaus gyvenę tik su keletu propagandinių partinių organų, gal kiek ir persistengė, bet svarbiausia, kad, nepaisant nepaprastai sunkių materialinių sąlygų, atsirado laisva, nepriklausoma ir anaiptol ne bulvarinė spauda. Ja siekta ne pelno ar šlovės, o bandyta plėsti laisvės ribas – jei ne tie kuklučiai Sąjūdžio leidinukai, komunistinė spauda būtų ir toliau kryptingai vienvaldiškai auklėjusi tautą gorbačiovine Kremliaus dvasia. Keista, kad gyvybiškai svarbų laisvo žodžio ir objektyvios informacijos poreikį Vakarų liberalai vadina „nesubrendimo reiškiniu.“

Kitą „keistenybę“, išsprūdusią iš nepriklausomybe „besidžiaugiančio“ Greimo lūpų, neseniai mums priminė žurnalistė Liudvika Pociūnienė: „Ypač sukrečiantį įspūdį man padarė Sauliaus Beržinio filmo „Lietuviški kino dienoraščiai. Greimas“ kadrai, kur garsusis semiotikas žiūri filmuotus įvykių Lietuvoje vaizdus ir juos komentuoja... Akivaizdu, kad dvasinė versmė, maitinusi tų įvykių dalyvius, šiam išties nusipelniusiam mokslininkui atrodė visiškai nesuvokiama svetima paslaptis: „Popiežius lenkas ir kažkokie viduramžiški atsilikėliai, gulintys kryžiumi Katedros aikštėje...“ 1

Greimas nesuvokė, kad tie, kuriuos jis niekinamai pavadino „viduramžiškais atsilikėliais“, išreiškė ne kokią nors religinę ekstazę ar egzaltaciją, o šventė pagaliau atgautą tikėjimo ir sąžinės laisvę. Jis nesuprato ir to, kad leisdami „šimtus laikraštukų-popiergalių“ lietuviai šventė atgautą žodžio laisvę. Greimas net nesuvokė – ir tai akivaizdu, – ką konkrečiai atkurtoji nepriklausomybė reiškia Lietuvos žmonėms. Tiesa, „litas ir pasas“, kaip matyti iš to paties teksto, jam atrodė šio to verti, bet tuometinė Lietuva šių apčiuopiamų vertybių dar negalėjo pasiūlyti.

Galima ir kitaip aiškinti, kodėl Greimas per susitikimą su Landsbergiu išreiškė džiaugsmą dėl atkurtos valstybės. Itin stipri santarininkų pusė – mokėjimas susikalbėti su valdžia. Tai buvo svarbiausia sąlyga, garantavusi ne tik Santaros-Šviesos federacijos išlikimą (priešingai negu atsitiko kitoms išeivijoje gyvavusioms organizacijoms, pavyzdžiui, tokioms kaip fondas „Į laisvę“), bet ir svaiginantį skrydį – iki pat prezidentūros. To „susikalbėjimo“ dėlei santarininkai puikiai įvaldė Machiavelli’o filosofijos esmę: geriausias būdas sugyventi su valdžia yra pritarti jos ideologijai. Na, o tuo metu oficialią valdžios poziciją labiau reprezentavo sąjūdininkas Landsbergis negu Brazausko komunistai. Kita vertus, kalbant apie Vytauto Landsbergio politikos stilių apskritai, man atrodo, kad itin stipri jo pusė – gebėjimas numatyti ir taikliai reaguoti į žingsnius tų, kuriuos jis laikė Lietuvos priešais. Ši įžvalgi, valstybei lojali laikysena buvo kaip reta naudinga ir beveik unikali. Tačiau, nepaisant visos mano pagarbos profesoriui už neabejotinus jo talentus ir nuopelnus, manyčiau, kad jis gana dažnai klysdavo vertindamas tuos, kuriuos laikė draugais. Taigi, turint omeny keistą, švelniai tariant, Greimo požiūrį į pokyčius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo ir atsižvelgiant į labai skirtingus psichologinius abiejų asmenybių profilius, atrodytų, kad per tą susitikimą Paryžiuje laisvės vedlys buvo tiesiog „apdumtas“.

Pereidama prie antrojo argumento, turiu pasakyti, kad pritariu profesoriui: teksto interpretatorius turi būti ypač dėmesingas neįprastoms sąvokoms, juo labiau tada, kai kalbama apie teisinius dokumentus arba labai specifiškus, nekasdieniškus dalykus. Tuo atžvilgiu Landsbergio abejonė turi tvirtą užnugarį: kadangi Greimas vartoja žodį „atsteigimas“, o ne „atkūrimas“, jis tikrai kalba ne apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Taip manyti leidžia itin griežta žodžio-prasmės-identiteto tezė, pagal kurią asmuo, vartojantis tam tikrą sąvoką („atkūrimas“) tam tikrame kontekste visada kalba apie tą patį turinį (Nepriklausomybės atkūrimo aktas), o jos nevartojantis arba vartojantis visai kitą sąvoką („atsteigimas“) kalba apie bet ką, išskyrus minėtąjį turinį (šiuo atveju – tikrai ne apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą).

Kad būtent Landsbergis reikalauja daryti tokią griežtą prielaidą dėl sąvokos ir jos prasmės santykio, kai kalbama apie išskirtinį Lietuvos istorijos dokumentą, – tai daugiau negu suprantama. Juk pro niekieno kito rankas ir akis nepraėjo tiek dokumentų, susijusių su šiuo aktu, kurio formuluotės buvo nuolatos skaitomos, redaguojamos, šlifuojamos, dėl jų diskutuota ir t. t. Dar svarbiau tai, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas vienas iš pirmųjų labai aiškiai suvokė: valstybės atkūrimas pranašesnis už valstybės paskelbimą, nes suteiks Lietuvai grandiozinį privalumą tarptautinės teisės atžvilgiu, todėl visada itin nuosekliai ir energingai laikėsi būtent valstybės atkūrimo – o ne paskelbimo – strategijos. Tačiau europarlamentaras pamiršta, kad Greimas žvelgė iš visai kitos perspektyvos. Anksčiau cituotas sakinys rodo, kad „Žodyje lietuviams“ – o tai ne koks nors neformalus laiškas, bet oficialus kreipimasis, – kalbama ne apie nepriklausomybės atkūrimą, bet apie jos paskelbimą. Tad jei Greimas apskritai suvokė, kuo valstybės atkūrimas skiriasi nuo jos paskelbimo (tuo abejočiau: jis ne itin gilinosi nei į politinę filosofiją, nei į tarptautinę teisę, kaip, beje, ir daugelis kitų pasaulyje žinomų semiotikų), terminologinis tikslumas šioje srityje jam vis tiek nerūpėjo. Vadinasi, politiniams jo pasisakymams taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę kažin ar tikslinga.

Svarbi ir ta aplinkybė, kad Greimas ilgai gyveno ne Lietuvoje, tad tikrai galėjo vieną žodį pakeisti kitu, juolab kad jų konotacija yra, regis, visiškai sinonimiška, tiesiog vienas žodis vartojamas daug dažniau negu kitas. Antai žymus santarininkas Valdas Adamkus net ir po dviejų kadencijų, praleistų Lietuvos Respublikos prezidento poste, vis dar painioja svarbius terminus. Neseniai jis viešai skundėsi buvęs šantažuojamas asmenų, kurie, anot jo, yra besąlygiškai garbinami dėl savo indėlio į šalies nepriklausomybę.1 Tik po to, kai metamais kaltinimais susidomėjo prokurorai, eksprezidentas susivokė žodį „šantažas“ pavartojęs vietoj termino „politinis spaudimas“.2

Bet ką gi tyrinėtojai daro, kai susiduria su tekstais ar teiginiais, kuriuos galima suprasti įvairiai, net prieštaringai? Jie ima lyginti, kaip rašantysis mąstė, aptardamas kitus panašaus pobūdžio klausimus, kokioms organizacijoms jis priklausė, kokia buvo tų organizacijų ideologija ir pan. Paprastai atsirenkama tokia teksto interpretacija, kuri logiškiausiai dera su visais kitais duomenimis, atskleidžiančiais ideologines autoriaus nuostatas. Be abejo, tai irgi negarantuoja šimtaprocentinės tiesos, nes žmogus nėra išskirtinai racionali būtybė, kartais jo sprendimų ir veiksmų apskritai neįmanoma logiškai paaiškinti, tad teisinga interpretacija nebūtinai visada būna ta, kuri labiausiai atitinka „įrodymų“ visumą. Vis dėlto ši metodika palyginti dažnai pasitvirtina, tad paprastai jos ir laikomasi, bent jau prima facie, t. y. tol, kol atsiranda nenuneigiamų argumentų, kurie radikaliai prieštarautų priimtam požiūriui. Taikant šią gana įprastą interpretacinę schemą, svarbus yra Greimo kaip liberaliosios lietuvių inteligentijos atstovo ir kaip santarininko vaidmuo, kurį savo tekstų cikle jau gana detaliai aptariau, todėl pakartosiu tik pagrindinį teiginį: santarininkai visada palaikė kompartijos elitą tiek asmeniškai, tiek ideologiškai. Taigi nemanau, kad Greimo tekstą siūlydama skaityti kaip kompartijos giesmės priedainį nusižengiau įprastiems metodologiniams reikalavimams, plačiai taikomiems įvairiose mokslo srityse.

Na, bet manykime, esą rašydamas „Žodį lietuviams“ Greimas iš tikrųjų visai nenorėjo pasakyti, kad Nepriklausomybės atkūrimas buvo klaida. Tada jo pozicija šiuo klausimu būtų maloni – nors ir sunkiai logiškai paaiškinama – išimtis įprastinės kairiųjų intelektualų laikysenos fone. Ar tai reikštų, kad neatsakingai pasielgiau, priskirdama Greimą prie tų lietuvių intelektualų, kuriuos kaltinu prisidėjus prie pilietinės sąmonės griovimo? Bet kodėl gi jis nebandė „paprotinti“ savo bendražygių, kad šie atsisakytų akivaizdžiai konformistinės pozicijos?

Čia norėčiau pabrėžti, kad visus autorius, kuriuos kritikavau savo tekste, atrinkau ne pagal kokį nors vieną atsitiktinį teiginį, net jeigu pacitavau tik kartą. Jų poziciją ir laikyseną tyrinėjau gana ilgą laiką, tad abejojantiems, ar toji kritika pakankamai pagrįsta, galėčiau pateikti ir daugiau „medžiagos apmąstymams“. Taip pat noriu pridurti, kad nepaneigiamų interpretacijų beveik nebūna, nors viena gali būti logiškesnė už kitą. Bet kuris mano cituotas autorius iš esmės galėtų paprieštarauti, sakydamas, esą ne taip jį supratau. Net ir tuo atveju, jeigu logika aiškiai yra mano pusėje, filosofiškai būtų itin sunku užginčyti, kad žmogus neturėjo omenyje visai kitko, negu kam nors atrodo iš šalies. Grynai fiziologiškai ir psichologiškai įmanoma, kad, pavyzdžiui, sakydama žodį „kėdė“ aš kalbu apie stalą (žr. Ludwig Wittgenstein, Philosophische Untersuchungen). Tačiau, nenorėdama dar labiau komplikuoti jau ir taip komplikuotos diskusijos, tiesiog laikausi požiūrio, kurį diktuoja sveikas protas. Kitaip tariant, jeigu indikacijų susirenka labai daug, tada negalime būti visiškai neteisūs bent jau dėl besiperšančios bendros išvadų krypties.

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje „Šiuolaikiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai“ (Kultūros barai, 2012, nr. 5) Rita Repšienė analizuoja, kuo herojiška nuostata skiriasi nuo antiherojiškos. Kad Greimas buvo pasirinkęs „antiherojišką vertybinę laikyseną“, patvirtina jo paties žodžiai: „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą, ypač tautai patekus į smurtų ir lūžių verpetus. Peržiūrėjęs tuos „niekais nuėjusius“ metus, galiu gal bent kiek pasiguosti dalyvavęs ir truputį prisidėjęs prie trijų įprasmintų akcijų: prie griežto Laisvės kovotojo pasisakymo prieš lietuvišką SS legioną ir kitokius jaunimo verbavimus; prie skatinimo progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę rezistenciją pokario miškuose; prie kvietimo bendrauti su tauta, atsigręžus „veidu į Lietuvą“. Tuo mano lietuviška politika ir pasibaigė.“ 3

Iš trijų pilietinių nuopelnų, kuriuos sau priskiria pats Greimas, ypač svarus antrasis – tai skatinimas „progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę rezistenciją pokario miškuose“. Nėra abejonių, kad čia kalbama apie lietuvių partizaninį pasipriešinimą sovietų agresijai 1944–1953 m. Antisovietinė rezistencija, nors ir žiauriai numalšinta, daug prisidėjo prie to, kad buvo išsaugota lietuvių valstybingumo atmintis ir teisė atkurti valstybę. Tad pirmas klausimas būtų toks: kokia dar žmonių grupė laikė pilietine savo pareiga „likviduoti“ partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje? Lietuvių tautai tie likvidatoriai gerai žinomi – tai stribai. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kalbėdami apie partizaninės rezistencijos malšinimą jie itin dažnai vartodavo žodį „likviduoti“, o jis reiškė žudymą, fizinį sunaikinimą. Jeigu ir čia taikyčiau griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę, kurią Landsbergis siūlo pasitelkti šifruojant kitus Greimo pasisakymus, tektų daryti išvadą, kad savo pilietinę pareigą lietuvių tautai Greimas suvokė kaip jos pilietinės valios „progresyvų likvidavimą“. Bet, kaip jau sakiau, abejoju, ar bandant suprasti Greimo pasisakymus politiniais klausimais, vertėtų taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę. Tačiau, kad ir kokią interpretacijos premisą priimtume  – griežtą ar nelabai griežtą, – išvada vis tiek bus tokia pati: Greimas sulaužė moralinę „sutartį su valstybe“, nes skatino „progresyviai likviduoti“ antisovietinę rezistenciją, vadindamas tai „įprasminta akcija“, taigi ir pilietine dorybe, o Kovo 11-osios aktą laikė klaida.

Abiem atvejais jo pozicija skandalingai antipilietiška. Negi tikrai nėra pagrindo suabejoti tokios laikysenos etiškumu? Greimo išdėstytas požiūris į rezistenciją giliai įžeidžia ne tik partizanus, jų palikuonis, bet ir kiekvieną lietuvį, kuris turi bent lašą pilietinio padorumo. Be to, prieštarauja kone visoms kategorijoms, kurios sudaro europietiškos valstybės pagrindą. Liudvika Pociūnienė motyvuotai klausia, ar „asmenis, kurie negatyviai vertina partizanų pasipriešinimą okupantams ir nesupranta pasiaukojimo prasmės, apskritai galima laikyti intelektualais...“

Nežinau, kiek Lietuvoje dar esama intelektualų ar inteligentų (kai kam šis skirtumas kažkodėl pasirodė įdomesnis negu svarstymai apie tai, kuo skiriasi etiška intelektualinio elito laikysena nuo neetiškos), bet jeigu tokių dar likę, jie turėtų aiškiai ir be aptakių išvedžiojimų pareikšti savo požiūrį į naujausių laikų istoriją, įvardydami jos herojus ir antiherojus. Protu nesuvokiama, kad lietuvių akademinis ir kultūrinis elitas, edukacinių institucijų vadovai, padėkos raštais, ordinais, medaliais ir garbės daktarų titulais apdovanoti profesoriai (ypač tie, kurie nuolatos tuščiažodžiauja apie „nerimą“), net ir nugyvenę 22 laisvės metus, turėję visas galimybes profesinių įgūdžių pasisemti iš kolegų Vakaruose, niekada taip ir nepasmerkė gėdingos kai kurių savo cecho atstovų laikysenos pilietiškumo atžvilgiu. Kad šiandien būtent santarininkai pamokslauja, kaip derėtų kurti pilietinę visuomenę, – tai daugiau nei groteskiška. Nerašytas etinis kodeksas, kurio laikosi bene visos Vakarų demokratijos, teigia: jeigu tam tikros politinės ar visuomeninės struktūros vedliai sulaužo kurį nors esminį „sutarties su valstybe“ punktą, tos struktūros nariai netenka teisės viešai pamokslauti apie pilietiškumą ar vadovauti pilietinės edukacijos institucijoms, kol neatlieka viešos ir įtikinamos atgailos, kol savikritiškai neįvertina savo veiksmų.

Įstatymai vadinami negaliojančiais, jeigu jie tik deklaruojami, o už jų nesilaikymą nebaudžiama. Panašiai vertinamas ir etikos kodeksas – jis nedaro jokio praktinio poveikio, jeigu visuomenės elitas nesiima sankcijų už jo nepaisymą.

Visai neseniai nemažas būrys „toleranciją“ skiepijančių profesorių, kuriuos ypač dažnai rodo Lietuvos televizija, be išlygų pasmerkė žmogų, kuris itin sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis aukojosi ir rizikavo viskuo, kad išsaugotų bent šiokius tokius Lietuvos valstybingumo likučius. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui buvo mesti nemotyvuoti kaltinimai, numojant ranka net į visiems žinomus faktus (nors patys oponentai pripažįsta, kad Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, anot istoriko Alfredo Bumblausko, „greičiausiai buvo padorus žmogus, jei jau po karo prie jo nerado dėl ko prikibti net amerikonai…“). Simptomiška, kad tarp asmenų, sukėlusių nervingą erzelį dėl Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune gegužės mėnesį, ir vėl ryškiai dominavo dvi grupės – santarininkai ir Naujoji kairė.

Nepasmerkta yda pirmiausia išplinta ir įsitvirtina, o vėliau ima reikalauti, kad ją pripažintų dorybe (žr. Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, iš dalies „Demonus“). Lietuvoje pirmasis etapas seniai pasibaigė, o antrasis jau regimai artėja prie kulminacijos.

Jeigu ydingą antipilietišką žymių asmenybių laikyseną bent kiek anksčiau būtų atitinkamai įvardiję ir pasmerkę kiti Lietuvos akademinių ir kultūrinių sluoksnių autoritetai, argi kas nors drįstų taip ilgai ir piktavališkai smūgiuoti į vienus vartus? O mums, jaunesniems, argi reikėtų su nusivylimu žvelgti į tuos, kuriuos laikėme šviesuliais, ir retoriškai klausti, kas gi su jumis visais pasidarė? Na, bet, jei nebūtų susidariusi kritinė situacija, europarlamentaras Vytautas Landsbergis gal nebūtų parašęs knygos „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“, kad surikiuotų išdarkytus faktus, atmestų „primestas klišes“…

Man atrodo, kad šiame fone ginčas dėl Greimo „atsteigimų“ rodo ne tiek norą išsiaiškinti istorinę tiesą, kiek užtušuoti itin rimtą ir giliai įsišaknijusią problemą, kuri trukdo ir vis labiau trukdys Lietuvoje rastis pilietinei visuomenei.

Beje, pasmerkti tam tikrą laikyseną anaiptol nereiškia pasmerkti žmogų. Jeigu, pavyzdžiui, aš eidama gatve paslysčiau ir, atsitrenkusi į vitriną, ją sudaužyčiau, kažin ar dėl to kas nors mane labai smerktų. Juk nesukūliau tos vitrinos tyčia, be to, kiekvienam gali taip atsitikti. Tačiau būtų keista, jeigu kas nors, teisindamas mane, imtų įrodinėti, esą tai, ką aš padariau (t. y. sukūliau vitriną), yra pagirtinas veiksmas, sektinas pavyzdys. Jeigu pirmoji teisinimo/smerkimo schema nebūtų griežtai atskirta nuo antrosios, tada bet koks etinis visuomenės norminimas apskritai žlugtų.

Visiems aišku, kad lietuvių tauta XX a. išgyveno ne vieną kraupią tragediją. Žmogiška ir krikščioniška būtų atleisti daugeliui palūžusių, paslydusių, neradusių jėgų kovoti ar aukotis, suklaidintų agresyviai brukamo melo arba melavusių sau ir kitiems, kad išgyventų. Bet tą darant nederėtų ardyti seniausių, Vakarų civilizacijos suformuotų bendruomenės ir valstybės moralinių pagrindų, menkinti pasiaukojimo prasmės ir vertės, o išdavystės laikyti tauriu poelgiu. Būti atlaidiems, supratingiems, diferencijuotai vertinti asmenybes galima ir tada, kai visi dalykai vadinami tikraisiais vardais.

Argi tai negalėtų būti pirmasis atnaujintos „sutarties su valstybe“ paragrafas, daugmaž priimtinas visiems?

1 Liudvika Pociūnienė, Balsas iš nacionalinės etikos griuvėsių, Kultūros barai, 2012/5.
2 Adamkus teigia prezidentavimo metu patyręs šantažą, www.alfa.lt, 2011-08-25.
3 Prezidentas Adamkus teigia nepasvėręs žodžio „šantažas“ reikšmės (Verslo žinios, 2011-09-30).
4 Algirdas Julius Greimas, Intelektualinės autobiografijos bandymas, In: Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir toli, 1991, Vaga, p. 22.

"Kultūros barai"

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
13. Arvydas
(2012-11-24 20:06:43)
(78.61.249.252) Parašė:

Puikus, susimastyti verčiantis straipsnis. Pagarba autorei.



12. Mix
(2012-11-23 19:59:04)
(78.56.187.188) Parašė:

Ačiū už puikų straipsnį



11. Man buvo labai įdomu
(2012-11-23 11:33:40)
(84.55.20.49) Parašė:

Su įdomumu perskaičiau visus gerb. Eglės straipsnius, kurie buvo spausdinami Kultūros baruose. Daug kas man buvo nauja, nežinoma ir, kai kuriais klausimais neturėjau savo nuomonės, bet galiu pasakyti, kad labai reikalinga tokią, išsamiai paruoštą medžiagą, spausdinti. Ir įsiplieskę diskusijos šiais klausimais taip pat reikalingos skaityti ir mąstyti, nes tai mūsų nesena istorija, kuri yra ir bus interpretuojama įvairiai. Linkiu gerb. Eglei rašyti ir publikuoti savo straipsnius, savo mintis, išvadas ir pastebėjimus. Skaitytojai nekantriai laukia šviesių minčių ir autoritetingo žodžio.



10. LIAUDIES DAINA
(2012-11-22 22:30:33)
(77.90.124.239) Parašė:

PALINKO LIEPOS SALIA KELIO,PRAVIRKO MOTINA SENA,SUNELI TEVYNE TAVE SAUKIA IR VEL BUS LAISVA KLIETUVA....................................................................................................................



9. aukstaiciu liaudies daina
(2012-11-22 21:34:43)
(77.90.124.239) Parašė:

ateis pavasarelis gegute uzkukuos pareis is misko petreas syktnt istarkuos...



8. Darijus
(2012-11-22 19:49:01)
(194.154.216.93) Parašė:

Aš - eilinis lietuvis. Man "vienodai paišo" Greimo, Landsbergio išvedžiojimai. Man nereikia Konstitucinio Teismo, kurio sprendimai vykdomi pasirinktinai, man užtenka Konstitucijos. Valstybei savanoriškai mokėsiu mokesčius ir ją gerbsiu tik tada, kai bus performuotos VSD, Prokuratūra, nubausti gegužės 17 teroro organizatoriai, kai Prezidentas paaiškins kur, kada ir kaip gavo juodąjį karate diržą? P.S. Autorei simpatizuoju.



7. suomis
(2012-11-22 17:42:50)
(78.60.106.230) Parašė:

Šaunuolė autorė. Man visada patinka jos straipsniai ir juose aptariami klausimai.



6. Ir dar encore Jules
(2012-11-22 15:27:31)
(78.56.245.254) Parašė:

Norėčiau Eglei priminti vieną amoralų ir labai negarbingą konciervų fintą Landsbergio atžvilgiu, be kurio šitų amoralų politikos švilpukų niekas niekada nebūtų rinkę į aukščiausią valdžią. Pamenate, kai prof. Landsbergis kandidatavo Prezidento rinkimuose ir kaip išdavikiškai ir kiauliškai dirbo jo rinkimų štabas. Tai va, dar prieš pirmą Prezidento rinkimų turą dabartiniai, labai aukštai politikoje skraidantys menkystos, konciervai Prezidento rinkimuose agitavo balsuoti ne už Landsbergį, o už Adamkų ir, žinoma, jie buvo eilinių partijos narių pričiupti, bet iš to profesorius rimtų išvadų kažkodėl nepadarė ir toliau leido išdavikams mėgautis aukščiausia valdžia. Nenoriu vardinti šitų niekšelių pavardžių, manau, patys esate sąmoningi ir atkapstysite, kas jie tokie, kurie čia prieš mūsų akis be jokio gėdos jausmo šmirinėja ir politikos durnių muša. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai 1997 metais baigėsi profesoriaus nesekme. Antrame ture ir aš balsavau, dantis sukandęs, už Adamkų, kuris pats šiaip jau balsuoja rinkimuose už bolševikus. Su tokia piliečių morale Lietuva ateities neturi. Pas mus KGB-istai ir išdavikai labai vertinami ir suteikiamos jiems privilegijos ir viršenybės. KGB rezervui leidžiama nebaudžiamai viešpatauti Lietuvoje.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras