2020 m. balandžio 5 d.

 

Dainius Razauskas: pavargusi Lietuvos siela

15
Paskelbta: 2013-10-13 12:12 Autorius: „Liaudies kultūra“
Dainius Razauskas. Zenekos nuotr.
Dainius Razauskas. Zenekos nuotr.

Skelbiame anksčiau skelbtą Liudviko Giedraičio pokalbį su mitologu Dainiumi Razausku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi. Pokalbis publikuotas žurnale „Liaudies kultūra“.

Esame tos pačios redakcijos, net to paties „kabineto“ joje žmonės, tad ryžtis pokalbiui su Tavimi buvo ne visai paprasta. Kad tą lyg ir nemalonų „nepaprastumo“ prieskonį greičiau nustumčiau, sakyk, ką Tau pačiam rūpėtų pasakyti žmonėms šiuo pokalbiu? O gal ir pačiu žurnalu, kuriame dirbi?

– Pataikei klausti tiksliai „į akį“. Būtent šią situaciją ir svarsčiau, dviračiu čia atriedėdamas. Jei žmogus iš toli – puiku, galima ramia sąžine su juo kalbėtis. Bet jei žmogus arti, mūsų, jei net toje pačioje redakcijoje prie gretimo stalo pakumpęs sėdi – interviu su juo tarsi problemiškas. Lietuvoje dažnas požiūris: jei žmogus savas, vadinasi, blogai, nes toks tarytum privalo būti normalus, vidutiniškas, neįdomus – tegul jis toks ir būna…

Yra toks anekdotas apie ekskursiją po pragarą. Prie vieno katilo – visi velniai susigrūdę, iš peties darbuojasi šakėm. „Kas šitam katile?“ – klausia gido. „Žydai, – sako. – Iš jų bent vienas išlenda, tai ir visus ištraukia, užtat reikia nuolat grūsti atgal“. O prie kito katilo nė vieno velnio. „Kas gi šitam katile?“ Gidas: „A, tai lietuviai. Jei kuris galvą iškiša, tai kiti tuoj patys atgal įtraukia“. Lietuvoje jaučiu gajų šitą dėsnį. Kiekvienas atskirai mes daug įdomesni, gilesni nei vienas kitam leidžiame būti. Žmonės tarsi užsidaro, nebeatsiskleidžia, įpranta būti antrarūšiai. Situacija reikalauja, kad mūsų žmogus nebūtų labai protingas, gabus, daug pasiekęs. Išvažiavęs lietuvis, pasirodo, daug gabesnis, įdomesnis žmogus nei Lietuvoje. Šitokia nuostata – mūsų prakeikimas, nelaimė. Ją būtina raute išrauti.

Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Turime sugebėti įvertinti vienas kito gabumus, gerąsias puses, žadinti vienas kitą. Ne tiek bausti už trūkumus, kiek pagirti už privalumus. Tai esminis dalykas. Vienas žmogus nuolat jauti bejėgiškumo spaudimą. Greta esančiojo parama, dėmesys keleriopai didina jėgas. Jei žmogus namuose vertinamas, tie namai klesti. Kitaip – pasmerkti ištuštėti. Klausimas, ar štai mums, bendradarbiams, dabar dera kalbėtis, – tos pat rūšies.

Pastaruoju metu gyveni gana veikliai: daug kur kviečiamas „pakalbėti“, skaitai paskaitas, rašai straipsnius. Ar turi kokią esminę idėją, mintį, nuostatą, kurią gal daugeliu atveju norėtum priminti, išsakyti, įteigti žmonėms?

– Turiu. Viena iš jų – „kur pasaulio vidurys?“ Apsibrėžk ratą – kur esi, ten ir yra pasaulio vidurys. Trumpai, mano credo: Šventoji Žemė – Čia. Šventasis Laikas – Dabar. Čia ir Dabar. Rojus yra Čia ir Dabar, ne kažkur ir kažkada. Jei mums atrodo kitaip, jei neišgyvenam būtent tokio Rojaus – tai tik mūsų ribotumo, ydų ir trūkumų padarinys. Būtent tai iš tikrųjų dažnai noriu pasakyti. Didesnio Rojaus nei yra čia nėra niekur ir niekada nebus. Aukščiausias išsipildymas – šią akimirką.

Paradoksaliai toks teiginys gali skambėti, kai mes nuo ryto iki vakaro dažnai jaučiamės nepatenkinti. Bet tai, žinau, kiekvieno iš mūsų asmeninė bėda. Netobulas ir aš. Jei sugebėčiau savo trūkumus nuo savęs nusimesti – rojus ir priartėtų. Čia ir Dabar! Aš jo nepatiriu tik dėl savo trūkumų. Kai tai žinai, slapta esi laimingas. Tada gali džiaugtis sutikęs tobulesnį, protingesnį, gabesnį, ryžtingesnį – jis tampa įrodymu, jog viskas gali būti daug geriau. Tada ima atrodyti, kad ir pačiam labai nedaug tetrūksta, pasistengčiau – ir aš pasiekčiau. Iš esmės toks ir yra mūsų laimės šaltinis. Obuolį nebūtinai iškart pačiupti ir apgraužti, kartais gana žinoti, kad jis pasiekiamas.

Kai ištarei „čia ir dabar“, man neišvengiamai suskambo „mūsų tautoj, Lietuvoj…“ Nuolat persekioja širdperša (ar tik nesveikas „apsėdimas“, juk vaikystėje buvau išmestas iš tos Lietuvos, vis atrodo, kažkas giluminio, galingo, pikto stengiasi tarsi ardyti mus, tą mūsų pasaulio vidurį, tarsi iš vidaus, paneigti, neapsaugoti, išbarstyti. Lyg ir atsisakome būti savimi: su savo dvasia, ekonomika, kultūra, kalba… Kaip Tu tai matai?

– Nebūna tokių sąlygų, kad aplinkui nešmirinėtų tuntai ligų sukėlėjų, virusų, kenkėjų. Svarbiausia, ar gerai veikia imuninė sistema, ar apsigina. Sąjūdžio laikais Lietuva šia prasme virto ypatingai sveika (ir antrąja žodžio reikšme, kaip prūsų kails, rusų целый, цельный). Tuo metu netgi kūniškos ligos daug kam tarsi savaime praėjo…

Man net pilvas nustojo skaudėti.

– Taip, visa tai veikia iki panagių. Štai kas yra Šventoji Dvasia. Tuo metu Lietuvai priešiškos jėgos, akivaizdu, aršiausiai veikė, bet kai tokia tautos sveikata – niekas jai negali pakenkti. Štai kas yra Laisvė, štai kas Sveikata! Saugumo departamentą aš prijungčiau prie Kultūros ministerijos, nes būtent dvasioje, kultūroje yra Lietuvos ir saugumo, ir sveikatos šaltinis. Kai dvasia nubunda, sukyla – tai jau pergalė prieš visus būsimus priešus. O kai dvasia susmunka, nebereikia nė priešų – patys save į duobę įstumiame, patys susinaikiname.

Tai ar išties esama Lietuvoje tokios savinaikos požymių? Jei taip, gal įžvelgtum jos ir priežastis – istorines, gal net mitologines, pamatines?

– 1831-ųjų metų sukilimo bajorai, ragindami prie sukilimo prisidėti lietuvių liaudį, atsišaukime žadėjo: jei mes nugalėsime – ir jūs patapsite lenkais valnais. Kaipgi turėjo būti suvokiamas lietuviškumas, lietuvybė, kad didžiausias pergalės vaisius – tapti lenku! Štai iš kokios sąmonės mes augame, vaduojamės: lietuvis – net ne žmogus, nevisavertis, nebūti lietuviu – didžiausias pasiekimas. Iki šiol mes tą savyje turime, jaučiame. Visavertiškumas – stovėti veidu prieš Dievą ir suvokti, kad tu esi Žmogus, tikras Dievo sūnus. Ne svetimas Dievo šeimoje, ne tarnas, bernas, o būtent kartu su visais kitais – Dievo sūnus. Vertinga yra ne tai, ką galiu, išmokstu, o būtent tai, kad esu ir kas esu.

Manau, tokią pirmapradę jauseną lietuviui iš po kojų pradėjo išmušinėti pirmiausia labai nesėkmingas krikštas. Lietuva, du šimtus metų mirtinai kariaudama su krikščionimis grobikais ir pavergėjais, dvasiškai rėmėsi, be abejo, į savo Dievą ir dievus. Užtat krikščionybė galiausiai įsigalėjo ne integruodamasi į senąjį, savąjį tikėjimą, galbūt net kaip jo aukštesnis lygmuo, kaip didesnės dvasinės laisvės pažadas bei iššūkis, o priešingai – beatodairiškai triuškindama, laužydama, naikindama senąjį tikėjimą ir paniekindama lietuvybę kaip tokią, pamindama lietuvį kaip žmogų. Išstumiami buvo net lietuviški vardai, draustos lietuviškos dainos, bausta už tai, kad viešoje vietoje prabilai lietuviškai. Žmonės už tai net buvo mušami. Po keturių penkių šimtmečių šitokio paniekinimo naivu norėti, kad nebejustume jo padarinių. Net ir tautosakoje sakoma: Dievas kalbėjo lenkiškai, lietuviškai – tik šventas Petras. Taigi danguje lietuviškai šneka tik tarnas, žemesnio lygio personažas, prasčiokas. O kai lietuviai kariavo su krikščionimis, Dievas ir dievai, reikia manyti, kalbėjo lietuviškai. Orumo, laisvės jausmą Lietuvai iki šiol teikia tik senosios tradicijos atminimas.

Konkrečių aplinkybių nesusigrąžinsime ir nereikia, tačiau orumą susigrąžinti galima ir būtina. (Kas ten iš antikos pasakė, kad iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus orumą?) Orumas – vienintelis dalykas, kurio iš žmogaus negalima atimti, jei neatiduodi pats. Aušrininkai, knygnešiai, Sąjūdis būtent orumą žadino. Mano suvokimu, aušrininkai, Sąjūdis – tiesioginės mūsų senosios tradicijos apraiškos, jos pliūpsniai iš pasąmonės ir užmaršties. Jie ir prikelia Lietuvą Laisvei, Išsivadavimui. Lietuva gyva tiek, kiek gyva senoji tradicija – suprasta, be abejo, ne smulkmeniškai, o kaip vidinis dvasinis pamatas, vidinė dvasios veikla ir jos pasireiškimas. Juk būtent dvasinė tradicija yra tautos branduolys. Esame gyvi tol, kol – vienaip ar kitaip – alsuojame senąja tradicija.

Taip sureikšmini senąją tradiciją, kaip ją supranti?

– Sunku nusakyti, bet apčiuopti lengva. Užtenka pasakyti „aušrininkai“, „Sąjūdis“, 1988–1990 metai, (na, gal dar ligi kokių 1992 ar kiek ilgėliau), ir paaiškės, kokie išgyvenimai, kokios patirtys turimos omenyje. Deja, aukšti dalykai netrunka ilgai. Tuos trejus metus dirbau programuotoju: padarau darbą – ir skaitau knygas iš po pastalės. Per pietų pertraukas lipdavau į Kalnų parką. Sąjūdžio laikų pradžioje, pavasarį ant Kreivojo kalno, viršūnėje (trijų kryžių tada ten dar nebuvo) kažkas pasodino devynis ąžuoliukus, regis, devynis. Ir jie prigijo – kaip mūsų dvasinės laisvės simbolis.. Tai buvo laisvės, laisvo alsavimo metai, kai jau nebuvo rusų ir dar nebuvo juodaskvernių. Tačiau devyniasdešimtaisiais ąžuoliukus sutraiškė buldozeriu, malte sumalė išmalė ir pastatė jų vietoje tuos negyvus cementinius kryžius. Na, kryžius – irgi Pasaulio medžio simbolis, tik negyvas. Tas pat ir su mūsų Katedra: ten kadaise degė gyva šventoji ugnis, dabar pakraigy – tos pat šventos ugnies bareljefas, tik gipsinis, gal akmeninis. Skirtumas tas pats: gyvas ar negyvas? Didžiausia religijos grėsmė yra stabmeldystė, kuri dvasią į stabą sustingdo, su-stabdo.

Beje, Gedimino laiškai rodo, kad mūsų karalius puikiai suprato religinį pakantumą. Išsakyta, regis, atraminė, kertinė religinė nuostata: mes gerbiame Dievą (!) savaip, jūs, katalikai, – savaip, rusai (t.y. stačiatikiai) – savaip, ir visi mes gerbiame tą patį Dievą. Todėl galime sutarti. Iš tikrųjų Dievą tikintis žmogus turėtų palikti erdvės pačiam Dievui nuspręsti, kaip kitam tą Dievą mylėti, – ne brukti jam savąjį būdą. Karaliaus Gedimino nuostata – nespręsti už kitus, nebrukti savo pažiūrų, o rūpintis savo siela, atverti ją dangui, dvasiai, šviesai, tiesai – kiekvienam tiek, kiek tik jis sugeba stiebtis. Toks ir prūsiškasis druvis (tikėjimas, religija). Ilgus amžius mums primetama religinė ideologija (iš esmės net ne religija) pasiskelbė vienintele tarpininke su Dievu. Krikščionybei įsiveržus į Lietuvą, atėjo ne nukankintasis Kristus, o patys jo kankintojai, pavertę Jį nužudytą savo ginklu. Ir lietuviui jie uždarė langą į Dievą, kelią į Dievą. O žmogus be Dievo – tai žmogus be vidinės jėgos, be gyvybės šaltinio. Vienintelė išeitis mums dabar – tai ištiesti, pakelti galvą į Dangų, atverti širdį į Dangų, sugrįžti pas Dievą. O tada jau – kaip Dievas duos…

Ar ne per dažnai mini Dievą? Kaip Tu jį supranti?

– Kai tau visiškai blogai, kai esi be rankų, be kojų, aklas ir kurčias – tu arba turi į ką šauktis, arba ne, arba turi šviesos žiburį, arba ne. Jei turi, tai ir yra Dievas… Šnekame kaip girtuokliai.

Neseniai truputį girtuokliškai sušiaušei Lietuvos orą savo straipsneliu „Šiaurės Atėnuose“: „Kodėl Lietuvoje nesinori gyventi?“ Man atrodo, taikliausias sakinys jame: „Kitur iš esmės yra kitaip“. Paaiškink tą kitaip.

– Kiekvienas žmogus daug gali nuveikti, jei aplinkoje vyrauja pagarba ir pasitikėjimas. Klestėtume, jei mūsų galimybės nebūtų sutrypiamos. Mano matymu, esame labai neatsargūs, šiurkštūs vieni kitiems. Mūsų sprendimai, veiklos būdai turėtų būti daug pagarbesni žmogui. Absoliutiname demokratinę valdžią, bet ji nepajėgia užtikrinti įstatymų galiojimo – demokratijos pagrindo. Lietuva dvidešimt metų iš esmės neturi tikros valdžios, tik kažkokį suglamžytą skudurą, tik „minkštą ranką“, nes „tvirtos rankos“ kažkodėl labai bijome. O „minkšta ranka“ visuomet reikalinga tik vagims ir sukčiams.

Nusikaltėliui pas mus gyventi geriau negu nukentėjusiam: mes jį šiltai išlaikome, maitiname, atvažiuoja komisijos tikrinti, ar neskriaudžiame, – o kas patikrins, ar bent pusę tiek gerai gyvena nuskriaustasis? Arba tiesiog nenusikaltęs žmogus, koks nors senelis kaime? Jeigu nenusikaltai, tai tu niekam nė motais, o jei nusikaltai, tai nuo šiol visi tavim rūpinsis. (Mielai pasėdėčiau metus kitus, tiek knygų perskaityčiau! Nes čia nespėji darbų padaryti.) Mūsų šiuolaikinės teisės dėsnis: nusikalsk, ir tavimi pasirūpins. Dar geriau: „Nusikalsk – ir būsi nebaudžiamas“. Iškovojome laisvę, ir patys ją pražiopsojome. Tapome nusikaltėlių įkaitais. Lietuva nebėra laisva valstybė, nes joje negalioja teisė. Štai net Pavilnių ir Verkių regioniniame parke neteisėtoje vietoje, tiesiai ant kelio galima užgriozti namą – tikrą gremėzdą, ir nė motais.

Žinau tą vietą: buvusio puikaus reginio į Vilnių – ir nebėr. Liaudžiai nebėr, tik privatininkui… Bet pažvelk nuo aukščiausios Vilnios upės atodangos į Pučkorius, labai reikšmingus LDK laikais (patrankų liejykla, malūnai, poligonai…) – styro keturkampis stiklinis šašas, bankininko G. Nausėdos užgrioztas stebuklas! Sunku Lietuvoje neieškoti būdo, kaip išsprūsti iš jos. Neatsitiktinai esame bene „čempionai“ emigruojančiųjų skaičiumi. Dar visai neseniai skelbta, kad ir savižudžių gausa – taip pat „absoliutūs čempionai“ ES. Skausmo skundas…

– Pagrindinis sprendimas – ne bėgti, bet nepasiduoti, jei reikia, laikinam atsitraukiant. Du šimtus metų žūtbūtinai kovojome su kryžiuočiais, kalavijuočiais – kur gi mūsų kovinė dvasia, užsispyrimas nenusileisti, neleisti, kad per galvas važiuotų? Dalis žmonių jau pačioje demokratijos užuomazgoje „pasinaudojo situacija“, iš esmės apgavo mus visus, pasisavindami turtą, kurio dabar nė menkiausios dalies, nė tavo trokštamo takelio iki ežero pakrantės, nieko nebenori atsisakyti. Tačiau tai, kas įgyta apgaule ar kitaip neteisėtai, nėra tikra nuosavybė, todėl jos ir gerbti nėra reikalo. Iš esmės ją reikia susigrąžinti, ir negailestingai griežtai.

Kaskart bloškia į neviltį, kai girdžiu, kaip mūsų valdžios žmonės (ministrai, seimūnai) lengvai, abejingai šneka apie masinį mūsų žmonių, ypač jaunimo, emigravimą iš Lietuvos. Jokio suvokimo, kad kiekvieno lietuvio išvažiavimas ir nebegrįžimas (tokie beveik visi) – iškąsta žaizda tautos kūne.

– Tauta apkandžiojama, išstumiama ir pažeminant orumą, kiekvienu atskiru atveju. Tai susiję ne vien su fizine, kūno emigracija, bet ir su sielos praradimu, po dalelytę. Jei žmogus ir Lietuvoje trokšta mieliau būti kitu, t. y. ne savimi, jis ir čia prarandamas. Tautos išlikimas susijęs ir su tuo. Jei žmogus rastų ne tik jėgų, galios, galėjimo, bet ir džiaugsmą būti čia savimi, nebereikėtų veržtis iš savęs paties, iš Lietuvos, rūpintis tik kaip nusikratyti ta lietuvybe. Bet to džiaugsmo nedaug matyti.

Ne laikas apie džiaugsmą kalbėti, kai tos emigracijos „pagalba“, sakytum, ardoma ir pagrindinė „tautos ląstelė“ – šeima. Pilni vaikų namai beglobių vaikų. Tėvai pabirę po užsienius. Ką tai lemia? Esi Vilniaus universiteto dėstytojas, tiesiogiai pažįsti jaunimo nuotaikas. Kas darosi?

– Mes esame ferma, auginanti jauniklius išparceliavimui. Lietuvoje dauguma dvidešimtmečių–keturiasdešimtmečių arba išvažiuoja, arba nori išvažiuoti. Kitokių bene jau mažuma. Buvau užsiminęs, kad aukščiausiasis Rojus yra čia ir dabar. Kita vertus, jei visi iš čia išvažiuojantieji įsikurtų drauge vienoje negyvenamoje saloje, jie su savimi nusivežtų tą patį pragarą, nuo kurio bėgo.

Ir vėl tektų bėgti iš tos salos?

– Taip. Iš tos salos anksčiau ar vėliau vėl tektų bėgti.

Kas per prakeikimas?

– Nes ir rojus, ir pragaras yra žmonių sielose. Mes patys vienas kitam esama ir rojus, ir tas pragaras, nuo kurio bėgame. Matai, lietuviškąją dvasią iki mūsų laikų atnešė buvę baudžiauninkai, vėliau, po XIX a. vidurio – žemiausias ūkininkų luomas, valstiečiai. Anksti prievartiniu būdu praradome žynius, Žynių nebeperspėjami karaliai, pasidavę tuštybei, išoriniam blizgesiui ir išsigandę svetimų nuomonių, nusigręžė nuo savo tradicijos. Lyg patys sau galvą būtų nusukę. Be žynių – tautos sielos – jie iš esmės ėmė prarasti savo asmenybę. Ilgainiui liko tik žemiausias luomas – tarsi iš žmogaus būtų likę tik pilvas ir kojos. Jei nebūtų baudžiavos, neaišku, ar ir tas žemiausias luomas lietuviškumą būtų išsaugojęs. Visi, ko gero, būtume sulenkėję. Būtent po baudžiavine priespauda, lyg po užvožtu puodu, ir išliko mūsų tauta. Bet priespauda ir savo pėdsaką paliko: lietuvis iki šiol iš dalies jaučiasi mužikas, elgiasi kaip mužikas, savo mužikiškume randa vidinį saugumą. Žemiausio, nevisaverčio, beteisio, beviltiško paveldo žmogus. O baudžiauninkas, vergas visada dairosi sprukti. Tą baudžiavą ir nešamės su savimi. Dvasiškai vis tarsi atkuriame ją, pasąmoningais įpročiais sau ir vienas kitam ją vis primetame. Pokario kolūkių pradžia – grynas baudžiavos recidyvas; kolūkių pabaiga, atgavus nepriklausomybę, kaip ji įgyvendinta – „iš viršaus“ beatodairiškai griaunant, lyg traktoriaus vikšrais per žmonių gyvenimus, – irgi tos pat baudžiavos recidyvas.

Šnekėkim apie tapatybę, orumą, neišsilakstymą iš Lietuvos… Šnekėkim, mąstykime. Santariškėse neseniai mačiau skelbimą, kviečiantį į paskaitą „Mąstymo įtaka žmogaus sveikatai“. Gal pagelbės.

– Yra toks jau Daukanto gaivintas žodis: menta, maždaug „sąmonė, protas“ – mūsų pamėgto lotyniškojo mentaliteto atitikmuo. Senosioms tradicijoms buvo aišku: žmogus atsiradęs iš sielos. Mūsų gandras per kaminą įmeta ne vaikelio kūną, o sielą. Suradus sprendimą sielose, visa kita – padaroma. Menta – protingoji sielos dalis, kur mūsų mintys, vaizdiniai, veiksmų priežastys. Tarp kitko, žodis priežastis irgi labai įdomus, didžiai pamokantis. Jis tos pat šaknies, kaip ir pats žodis, atitinkamas veiksmažodis žosti. Vadinasi, priežastis yra tai, kas nutarta, pasakyta žodžiu. Tai reiškia, kad tikrosios reiškinių priežastys, tradicijos požiūriu, yra ne kūniškos, ne fizinės, ne materialios: pirmiausia žmogus kažką prižosta, prisižada, duoda žodį – ir tik paskui tai įvyksta.

Koks, Tavo matymu, yra šiandieninės Lietuvos sielos veidas?

– Pavargusios sielos veidas… Gal – lyg karalaitis, apsuptas kreivų, luošų plėšikų, apraizgytas ir surištas. Jeigu tik jis prisimintų, kad yra Karalaitis, išsilaisvintų rankas, nusibrauktų jo protą apraizgiusius voratinklius, išsitiestų… Jam, piktų kerų apnuodytam, atrodo, kad jis silpnas, bejėgis, beviltiškoje padėtyje… Užtektų jam nusimesti šitą vergystę…

O kas gi yra didžiausias turtas?

– Kad ir šitas rudens auksas. Važiuoji dviračiu, šiugžda po ratais… Kartais, žinoma, apninka ir neviltis: viskas, nebesikelsiu, viskas veltui, nebeturiu jėgų… Pamatai tokį auksą – lapai šnara, vienas atsiskiria ir taip (plazdena delnas iš viršaus žemyn) – trūksta organų tą nuostabą, tą džiaugsmą suimti, neužtenka ertmių, kuriomis galėtum šį pasaulio stebuklą sugerti, šitą Grožį, kuriuo niekuomet nebūsi sotus…?

Tai ir yra paties gyvybės šaltinis?

– Kur gi yra žmogaus branduolys, kuo jis yra gyvas, esantis, esąs? Tiesiogiai gyvenimą išgyvena – leiskite taip pasakyti – žmogaus širdis, siela, menta, sąmonė, protas. Kas labiausiai pagauna širdį, įkvepia vaizduotę, uždega protą, sužadina, prižadina sąmonę – tai ir teikia gyvastį, tame ir jautiesi labiausiai gyvas. O ypač tai patiri dirbdamas. Iš esmės, darbas yra pagrindinis gyvybės šaltinis. Ne tas darbas, kur dėl algos, o tas, kuris dėl gyvenimo… (Ne, tai reikia išbraukti – viršininkas perskaitys „ne dėl algos“, tai nubrauks ir tą likutį, kurį dar moka!) Užtat „atsakymai“ ir nėra svarbiausia. Kol einu nuo klausimo prie atsakymo, vėl nuo iškilusio klausimo prie atsakymo, kol – vadinkim tai – tyrinėju, domiuosi, skaitau, mąstau, galvoju, tol plaukiu su šituo neišbrendamu gyvybės srautu, tol esu gyvas. Ir kuo toliau, tuo labiau gyvas jaučiuosi būtent čia. Todėl man vis svarbiau čia būti, svarbiau būti čia, o atsakymai… Kitąsyk juos visai užmiršti. Tai yra pats gyvenimas, pati būtis.

Žurnalas „Liaudies kultūra“

Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
15. Gediminas
(2014-01-29 20:48:55)
(78.63.83.214) Parašė:

Ka tik pirma karta isgirdau per LRT radija Jusu interviu,mazai tokiu zmoniu,kaip Jus,dekui,kad esate



14. Jonas
(2013-11-29 15:49:31)
(78.61.169.237) Parašė:

Bileberda. Gaila žmogų tikinčių bileberda.



13. Prodigy
(2013-10-28 09:02:30)
(78.60.3.73) Parašė:

Man tai vienas tų žmonių kuris Romuvos judėjimą pavertė sekta.Vietoj to kad baltų religijos suvažiavimai vyktų Siemens arenoje-reikia pašiūrėje Dvarciškėse klausytis Razausko išvedžiojimų apie nieką.Ir nereikia kalbėti apie pinigus-šiais laikais be pinigų jokios idėjos nėra įgyvendinamos.Tada belieka tapti kultūros biudžetininku su kasele.



12. jazza
(2013-10-26 21:47:52)
(193.219.72.250) Parašė:

Dainių kurį laiką klausau ir manau, kad jis būtų geras mūsų tautos žynys. Gal atgims laisva Žynių Lietuva? Be arogantiškų juodaskvernių, riebių piniguočių vyskupų, godžių oligarchų. Būtų šaunu mokėti mokesčius Savo Lietuvai, savo bendruomenei. Kaip tai padaryt? Aš įsitikinęs, jog daug Šarikovo tipo Vyriausybės bei Seimo institucijų bei įstatymų negerina Lietuvos sielos! Tai reiškia jų nereikia. Juolab, kad nė vienas strateginis projektas pas mumi neveikia tautai, resursų praktiškai neturim (gal jų ir nereik, nes turim gyvą vandenį bei dar gyvą gamtą) švietimas, medicina ir t.t apgailėtini (čia pastebėsiu, kad esu optimistas, linksmas žmogelis su šaunia šeima, žmona su didele krutine, gyvenantis jaukiame senamiesty). Man mintyse sukasi tik reali savivaldybė per miestų/miestelių bendruomenes. Ir žinojimas, kaip gerai Dainius pastebėjo, kad mes esame Dievo vaikai. Mokam su juo bendrauti patys. Nereikia tarpininkų nei pas Dievą, nei prie dujų vamzdžio. Šiaip jau seniai laikas energiją semt iš kosmoso, o ne čiulpt mamos Žemės limfą. Ir energija turi būti praktiškai nemokama, o ne gult į monstrų pelno balansą. Jei praktiškai viduramžiais (nors ir dabar viduramžiai) Martynas Liuteris parodė špygą popiežiui dėl godumo, ištvirkavimų ir karų, gal galim parodyt špygas biurokratams ir vagims, prisidengusiems skambia demokratija? Ką? Oi, nu ir prirašiau...



11. pagarba
(2013-10-15 13:16:44)
(78.63.97.74) Parašė:

pasnekovui ir autoriams



10. Manau
(2013-10-15 09:50:43)
(88.119.152.235) Parašė:

kad mokyklose smarkiai smuko dvasinis mokymas.Taip pat mokyklose butinas PATRIJOTINIS mokymas.



9. nuostabus
(2013-10-15 09:38:28)
(213.164.112.144) Parašė:

straipnis nepaprastai įdomus ir gilus, ačiū autoriui.



8. ...
(2013-10-14 10:12:24)
(213.226.152.246) Parašė:

Taikliai pastebėta: stabdis / stabas / stabarėti / (su)stoti. Stabas - tai sustabdyta gyvybė, sunaikinta gyvybė. Stabmeldystė - tai negyvybės, nebūties garbinimas. Lietuviai gi, garbinę ąžuolus, nebuvo stabmeldžiai, jie buvo gyvybės garbintojai.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras