Č. Iškauskas. „Vierchų" papročiai ir lenkų kalbos ekspansija

Lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė.

Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins. Kalėjimo kultūra, „vierchų“ papročiai, „zekų“ žodynas...

Gegužės 6 dieną rengiamas mitingas Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos ir Seimo, už valstybinę kalbą, tautą, Lietuvos valstybę ir jos teritorijos nedalomumą. Sudėta viskas į viena, tačiau ginama kalba, kuri, anot Jono Jablonskio, yra didis tautos statytas paminklas, lemia ir valstybės bei tautos egzistavimą.

DELFI prieš keletą metų rašėme apie rusų kalbą kaip vieną iš ekspansijos įrankių. Lenkų kalba taip pat nuo seno nesikratė tapti dominuojančia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentuose ir bajorijos gyvenime. Dabar telikusi jos „kresų“ atmaina, bet lenkų politikos veikėjai visais įmanomais būdais, dažnai net juodindami valstybę, kurioje gyvena, stengiasi prastumti šią mažumos kalbą į oficialių valstybinių kalbų statusą, o nuteistus už įstatymų nesilaikymą įnirtingai gina.

Bet grįžkime į senesnius laikus.

Istorikas Adolfas Šapoka savo 1936 m. leistoje „Lietuvos istorijoje“ pabrėžia, kad lenkų kultūros ir kalbos įtakai lietuvių gyvenime platų kelią išgrindė Jonas Sobieskis – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1674–1696 m.).

Griežtus istoriko vertinimus galima nurašyti tais laikais vykusiai Vilniaus krašto vadavimo kampanijai. Bet šimtmetį prieš J. Sobieskį, kai dar tik buvo ruošiama sąjunga su Lenkija, dviejų valstybių suartėjimą lėmė Maskvos keliamas pavojus.

Šis pavojus, tariamas ar realus, išliko iki šiol ir dažniausiai apsprendžia Lenkijos ir Lietuvos santykių kokybę. Štai ir šiomis dienomis Lenkijos ekspertas Boleslawas Piaseckis teigė, kad ne Varšuva kelia pavojų Vilniui, o Rusija. Dienraštyje „Rzeczpospolita“ jis rašė, kad vienas iš Rusijos žvalgybos taikomų metodų – skatinti Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus, tad galima tikėtis provokacijų Vilniaus krašte.

B. Piaseckio nuomone, viena galimų Rusijos provokacijų – „nežinomų asmenų“ išpuolis prieš dvikalbes lenteles Vilniaus krašte, pavyzdžiui, uždažant užrašus lenkų kalba. O iš Varšuvos dažnai skamba perspėjimai Vilniui, kad būtent Maskva kiršina lietuvius ir lenkus...

To meto Lietuvos didikai, rašė A. Šapoka, bendraudami su lenkais jau buvo patys aplenkėję, susigiminiavę, juos viliojo didesnės lenkų bajorų laisvės, jų ryšiai su Prancūzijos, kitų Vakarų šalių didikais ir dinastijomis. Savo ruožtu lenkai stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje, netgi Žemaitijoje, kur juos viliojo išėjimas prie jūros, dar priklausęs prūsams. Lenkai taip pat gviešėsi turtingų Ukrainos pakraščių, o lietuviai vis prašydavo lenkų pagalbos karuose su Maskva.

Kai 1562 m. Rusijos caras Ivanas IV ėmė puldinėti Lietuvos žemes, unijos su Lenkija klausimas pasidarė ypač svarbus. Dėl jos derybos Lenkijos seime truko ilgai – nuo 1563 m. lapkričio 21 d. iki kitų metų vasario 22-osios – ir buvo karštos.

Lietuviai reikalavo, kad iš senesniųjų aktų nuostatų liktų tik bendras karalius ir vieninga užsienio politika, o visais kitais atvejais valstybės turėjo likti savarankiškos. Lietuvių delegacijos vadovas maršalka Mikalojus Radvila Juodasis net tvirtino „leisiąs nudeginti savo ranką negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą“.

Į Liublino seimą šalys susirinko 1569 m. sausio 10 d., tačiau netrukus lietuvių delegacija derybas nutraukė ir grįžo namo. Per tą laiką karalius prijungė prie Lenkijos dideles dabartinės Ukrainos teritorijas iki pat Kijevo žemių. Nepajėgę įtikinti savų bajorų lietuviai vasarą sugrįžo į Liublino seimą, ir liepos 1 d. jiems nusileidus buvo patvirtinti trys unijos aktai, vadinami Liublino unija.

Istoriją tyrinėjęs Stasys Bartulis rašė, kad po Liublino unijos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis. Nors iki pat XVIII a. pabaigos formaliai Lietuva buvo savarankiška, tačiau jos polonizavimas įgijo neribotų mastų. Nuolaidžiaujant bajorijai lenkų kalba būdavo vedamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo tik lenkų kalba.

A. Šapoka pastebi, kad nuo XIV a. pabaigos Lietuvos viduje buvo vartojama gudų (rytų slavų) rašto kalba, išstūmusi tik bažnytiniuose raštuose vartotą lotynų kalbą. Nuo XVI a. vidurio didikai ėmė priešintis gudų kalbai, nes ji buvo panaši į amžino lietuvių ir lenkų priešų maskvėnų (rusėnų) kalbą. Lietuviški raštai buvo pradėti leisti tik tikybos reikalams arba skelbiant valstiečių pareigas: mat, kitos kalbos šis luomas nesuprato.

Bet polonizavimo kryptimi vėjai visiškai pasisuko 1697 m., kai buvo priimtas vadinamas „teisių sulyginimo“ (coaequatio iurium) įstatymas, sankcionavęs, be kita ko, lenkų kalbos įvedimą Lietuvos teismuose. Jis visai išstūmė gudų kalbą, kurioje buvo daug ir lietuviškų žodžių. Nuo tada visi oficialūs raštai buvo rašomi tik lenkiškai. Tik Vilniaus kapitula laikėsi: jis savo aktus lenkiškai pradėjo rašyti tik 1783 m., prieš pat I-ąjį ATR padalijimą.

Beje, kaip pernai spalį portale Bernardinai.lt rašė JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas, 1650 m. Vilniuje gyveno lenkai, lietuviai, vokiečiai, rusėnai, žydai, totoriai ir saujelės škotų bei italų, veikė 23 katalikų, 9 unitų bažnyčios, viena ortodoksų cerkvė ir po vieną kalvinistų ir liuteronų šventovę.

Religinės apeigos taip pat buvo atliekamas vienoje pagrindinėje sinagogoje ir mečetėje. Gatvėse galėjai išgirsti kalbant lenkiškai, senąja rusėnų kalba, vokiškai, jidiš, lietuviškai. Raštai buvo rašomi ir lotynų, bažnytine slavų, hebrajų, aramėjų ir net šiek tiek arabų kalbomis. Tiesa, lenkų kalbą galima vadinti miesto lingua franca (tai – bet kuri kalba, vartojama susikalbėti tarp žmonių, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos; kitaip sakant, tai buvo kalba-tiltas).

O štai žymus kalbininkas Zigmas Zinkevičius remiasi lenkų mokslininke Halina Turska, kuri, tyrusi lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje, nustatė, kad artimos Vilniaus apylinkės prie lenkų kalbos perėjo gana vėlai – tik XIX a. paskutiniame ketvirtyje.

Daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių lenkų kalba buvo prievarta įdiegta tarpukario okupacijos metu, taip pat bolševikų valdymo laikais, vykdant stalininę polonizaciją. Ilgą laiką vykęs kalbų keitimas, visoks jų maišymasis žmonėse nuslopino tautinį jausmą, jie ėmė net tautybę painioti su tikyba. Iš čia atsirado vietinio (tuteišio) sąvoka, savotiškas tautybės pakaitalas.

Tad paradoksalu: Vilniaus kraštas, kurį vėliausiai perpūtė polonizacijos skersvėjis, nuo J. Pilsudskio agresijos lyg musę medus traukia visokie lenkiški ir prolenkiški radikalai, lyg tie generolo anūkai, užsimoję ATR atkurti bent po vieną mažytę nors ir dvigubą W raidelę...

Be abejo, nelygiavertės sąjungos neatkurtų, jeigu tie patys save lietuviais vadinantys veikėjai (o ir plunksnos broliai) neįsijungtų į tomaševskinį chorą ir neimtų traukti lenkiškos giesmės su priedainiu: dėl vieningo atkirčio galimoms grėsmėms iš Rytų pamirškime senus lingvistinius ir teritorinius ginčus ir paaukokime dar kartą dalelę lietuvių kalbos...

Menka ta dalelė – vos dvi sujungtos V. Bet V dar reiškia ir pergalę. Ar leisime jiems švęsti dvigubą pergalę – vardan tos ATR?