2018 m. lapkričio 17 d.

 

Čer­ke­sų-ady­gų ma­si­nis ge­no­ci­das su vė­les­ne klas­tin­ga de­por­ta­ci­ja į Ar­ti­muo­sius Ry­tus (is­to­ri­nė apy­brai­ža)

Paskelbta: 2012-05-29 01:38 Autorius: ekspertai.eu
Ady­gai, ar­ba čer­ke­sai, – ke­le­tas tau­ty­bių, ca­ri­nės Ru­si­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos dirb­ti­nai su­kur­tų pa­gal prin­ci­pą „Skal­dyk ir val­dyk!“ Čer­ke­sai, ady­gai, šap­su­gai, ab­cha­zai, aba­zai, ka­bar­di­nai – jie vi­si kal­bė­jo gi­mi­nin­go­mis kal­bo­mis, o su­si­tik­da­mi svei­ki­no­si „Ady­ge?“ – „Va­dy­ge“ („Tu ady­gas? – Taip, ady­gas“).Skal­do­ma bu­vo tam, kad ne­bū­tų vie­nin­gos di­de­lės na­ci­jos, nes val­džiai leng­viau pa­pirk­ti ir vie­ną su ki­ta su­prie­šin­ti skir­tin­gas et­ni­nes gru­pes, at­im­ti iš jų va­lią, at­rem­ti ben­drą sve­ti­mą gro­bi­ką ir pa­ver­gė­ją – Ru­si­jos im­pe­ri­ją. Prieš at­si­ras­da­mi Šiau­rės Kau­ka­ze ady­gai-čer­ke­sai dau­giau­sia gy­ve­no da­bar­ti­nės Uk­rai­nos, įskai­tant Kry­mą, te­ri­to­ri­jo­je. XV am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je di­des­nio­ji Uk­rai­nos da­lis įė­jo į ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to val­do­mos Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės su­dė­tį. Čer­ke­sai gy­ve­no prie Juo­do­sios jū­ros bei Kry­mo pu­sia­sa­ly­je maž­daug ke­tu­rias­de­šim­ty­je gy­ven­vie­čių. Esa­ma pa­ti­ki­mų ži­nių, kad XV am­žiaus pra­džio­je ga­bus di­plo­ma­tas ir kar­ve­dys Vy­tau­tas Di­dy­sis bu­vo pa­si­sam­dęs čer­ke­sus sau­go­ti sa­vo pla­čios vals­ty­bės piet­ry­čius nuo kla­jok­lių, ku­rie nuo pat di­džio­jo tau­tų kraus­ty­mo­si ban­go­mis at­plūs­da­vo iš Azi­jos gel­mių. Uk­rai­no­je iki šiol yra mies­tas var­du Čer­ka­sai ir to­kiu pat pa­va­di­ni­mu sri­tis. Vis dėl­to is­to­ri­nė čer­ke­sų bu­vei­nė va­di­no­si Tau­ri­ja, pa­gal var­dą se­nes­nės tau­tos, ku­ri ten gy­ve­no dar iki jų. Ru­siš­ko ab­so­liu­tiz­mo spau­džia­mi iš Ros­to­vo, Kras­no­da­ro ir Stav­ro­po­lio kraš­tų maž­daug nuo XV am­žiaus pir­mo­sios pu­sės iki XVIII am­žiaus čer­ke­sai per­si­kė­lė į be­veik vi­są Šiau­rės Kau­ka­zo kal­nų bei prieš­kal­nio da­lį ir net už­ėmė vi­są prieš­kal­nio Če­čė­ni­ją. Tiek se­nais, tiek vė­les­niais lai­kais če­čė­nai ir in­gu­šai ne­ži­no­jo nei ka­ra­lių, nei ku­ni­gaikš­čių, nei ver­gų, nei so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės – net iki Ru­si­jos Spa­lio re­vo­liu­ci­jos jie bu­vo vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je ne­luo­mi­nė na­ci­ja (1) . Į va­ka­rus ir šiau­rės va­ka­rus nuo jų bu­vo įsi­kū­ru­sios dvi tiur­ka­kal­bės na­ci­jos – bal­ka­rai ir ka­ra­čia­jai (ka­ra­čia­rai). Ne­pai­sant kal­bos, ku­ri su­si­for­ma­vo se­no­vės tiur­kų bol­ga­rų bei po­lov­cų kip­čia­kų pa­grin­du, bal­ka­rai ir ka­ra­čia­jai sa­vo et­ni­ne kil­me gi­mi­nin­gi vai­na­chų gen­tims (če­čė­nams ir in­gu­šams), o pa­gal nau­jes­nius ty­ri­nė­ji­mus – Šiau­rės Kau­ka­zo au­to­chto­nams ala­nams. Ru­si­jos im­pe­ra­to­riaus Pet­ro I lai­kais Kry­me bū­ta 40 aūlų, pri­klau­siu­sių vie­nai iš čer­ke­sų na­ci­jos at­ša­kų – tai, ku­ri vė­liau per­si­kė­lė į Šiau­rės Kau­ka­zo cen­tri­nę da­lį ir ga­vo ka­bar­di­nų var­dą. Pas­ta­ra­sis at­si­ra­do iš sam­plai­kos cha­bar-de – „blo­ga kal­ba“ (čerk.). Ši­taip šauk­da­vo at­vyks­tan­tys iš Kry­mo ka­bar­di­nų pa­siun­ti­niai, pra­neš­da­mi blo­gas ži­nias apie prie­šų pul­di­nė­ji­mus. Pa­gal tai vi­są na­ci­ją im­ta va­din­ti ka­bar­di­nais, nors iš tik­rų­jų tai yra tie pa­tys čer­ke­sai-ady­gai. Kiek­vie­na­me mies­te­ly­je ar kai­mo ben­druo­me­nė­je ady­gai tu­rė­jo ku­ni­gaikš­čių, kar­tais net po ke­lis, o vi­si ki­ti gy­ven­to­jai bu­vo bau­džiau­nin­kai, tu­rė­ję dirb­ti po­nams lau­kus, ga­ny­ti ir sau­go­ti jų gal­vi­jus, o esant rei­ka­lui, tar­nau­ti jų ka­riuo­me­nė­je. Be to, čer­ke­sai dar tu­rė­jo pri­vi­le­gi­juo­tą tar­nau­to­jų uor­kų luo­mą. Luo­mų de­ri­nys ne­di­de­lė­se ben­druo­me­nė­se kė­lė ne­si­bai­gian­čias trin­tis vi­so­je tau­to­je ir ne­re­tai su­kel­da­vo vi­daus ka­rus. Be šių tri­jų luo­mų bū­ta ir be­tei­sių ver­gų. Ku­rį lai­ką če­čė­nai ir in­gu­šai gana tai­kiai su­gy­ve­no su sa­vo bro­liais mu­sul­mo­nais ady­gais, bet il­gai­niui pas­ta­rų­jų ku­ni­gaikš­čiai ėmė vil­ko dan­tis ro­dy­ti. Jie už­gro­bė če­čė­nų miš­kus ir ga­nyk­las ir ėmė rei­ka­lau­ti, kad bu­vę šei­mi­nin­kai dy­kai dirb­tų jiems ir tar­nau­tų ku­ni­gaikš­čių ka­riuo­me­nė­je. Grei­tai dėl šios prie­žas­ties ki­lę ne­ra­mu­mai vir­to ka­ri­niais su­si­rė­mi­mais. Če­čė­nai ėmė nai­kin­ti ka­bar­di­nų ku­ni­gaikš­čius ir va­ry­ti ne­kvies­tus sve­čius iš sa­vo kraš­to. Ku­ni­gaikš­čiai krei­pė­si pa­gal­bos į Ru­si­jos mo­nar­chus. Ka­bar­di­nų-čer­ke­sų ku­ni­gaikš­čiai sto­da­vo į Ru­si­jos ca­rų tar­ny­bą ir net kar­tu su sa­vo pa­val­di­niais per­ei­da­vo į krikš­čio­ny­bę (2) . Tai bu­vo di­de­lė klai­da, nes su­da­rė ga­li­my­bę ca­ro val­džiai kiš­tis į Kau­ka­zo tau­tų vi­daus rei­ka­lus, kad pas­kui jas pa­verg­tų. Jei im­pe­ra­to­riaus Pet­ro I ir vė­les­nių mo­nar­chų lai­kais iki pat XVIII am­žiaus ant­ro­sios pu­sės Ru­si­jai dar ne­pa­vy­ko įsi­tvir­tin­ti Šiau­rės Kau­ka­ze ir Kry­me, tai val­dant ma­lo­nin­gai ir pa­leis­tu­vin­gai vo­kie­tei Ka­ta­ri­nai II (3) , Ru­si­ja pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be įsi­terp­ti į mi­nė­tus vi­daus ne­su­ta­ri­mus Kau­ka­ze. Ka­bar­di­nai ne­da­ly­va­vo 40 me­tų tru­ku­sia­me di­džia­ja­me če­čė­nų iš­si­va­da­vi­mo ka­re prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją, ti­kė­jo­si pa­lauk­ti kal­nuo­se, nes su­ta­ru­si su Os­ma­nų im­pe­ri­ja Ru­si­ja pa­skel­bė Ka­bar­dą bu­fe­ri­ne zo­na ir pa­ža­dė­jo, kad su­teiks įta­kin­giau­siam jų ku­ni­gaikš­čiui ca­ro ti­tu­lą vieš­pa­tau­ti is­la­miš­ka­me Šiau­rės Kau­ka­ze (4) . Tai at­si­ti­ko, kai Če­čė­ni­jos ir Da­ges­ta­no ima­mu bu­vo iš­rink­tas Ša­mi­lis ben Din­gou, o ady­gai jau iki tol tu­rė­jo pa­kan­ka­mai pro­gų įsi­ti­kin­ti Ru­si­jos ab­so­liu­tiz­mo klas­tin­gu­mu. Ka­ras bu­vo ne vien tik gro­bi­kiš­kas, bet ir nai­ki­na­ma­sis, nes Ru­si­jos im­pe­ra­to­riui Kau­ka­zo te­ri­to­ri­ja bu­vo rei­ka­lin­ga be mu­sul­mo­nų gy­ven­to­jų, ka­riuo­me­nė­je tar­na­vo daug už­sie­nie­čių avan­tiū­ris­tų, ku­rie, siek­da­mi pa­aukš­ti­ni­mo ir pi­ni­gų, bu­vo pa­si­ry­žę vyk­dy­ti niek­šiš­kiau­sius nu­si­kal­ti­mus. Už­ėmę ku­rią nors če­čė­nų gy­ven­vie­tę, ka­rei­viai iš­pjau­da­vo vi­sus ne­krikš­čio­nis. Ru­sų ka­riuo­me­nė­je bū­ta Ypa­tin­go­jo Kau­ka­zo kor­pu­so, pa­si­žy­mė­ju­sio nai­ki­nant aūlus, iš ku­rių vi­si vy­rai bu­vo iš­ėję į ka­rą. Nai­ki­no vi­sus iš ei­lės ne­pai­sy­da­mi ly­ties ir am­žiaus, ne­gai­lė­da­mi net kū­di­kių. To­kiems gė­din­giems ru­sų ka­riuo­me­nės jun­gi­niams va­do­va­vo net ga­na gar­sūs žmo­nės. Pa­vyz­džiui, už pa­na­šų „he­roiz­mą“ aukš­tą „Auk­si­nio kar­do“ ap­do­va­no­ji­mą ga­vo ru­sų po­etas Mi­chai­las Ler­mon­to­vas. Ru­sų po­etas A. Po­le­ža­je­vas taip pat va­do­va­vo to­kiam bū­riui. Iki so­vie­ti­nės val­džios griu­vi­mo vie­na­me iš Groz­no skve­rų net sto­vė­jo pa­min­klas jam. Šio­je gė­din­go­je veik­lo­je itin pa­si­žy­mė­jo ka­zo­kų pul­ki­nin­kas Čer­no­vas, ku­ris nu­pjau­da­vo sa­vo nu­žu­dy­toms au­koms ran­kas, ko­jas ir gal­vas ir skal­puo­da­vo, kaip da­ry­da­vo Ame­ri­kos in­dė­nai. Ta­čiau pa­čiais žiau­riau­siais pa­si­ty­čio­ji­mais ir ge­no­ci­du če­čė­nai kal­ti­na ca­ro vie­ti­nin­ką Kau­ka­ze bei ru­sų ar­mi­jos va­dą ge­ne­ro­lą Alek­se­jų Jer­mo­lo­vą. Kai Ka­lu­go­je iš­trem­tas Ima­mas Ša­mi­lis jam sa­kė „Dėl ta­vo ne­pa­tei­si­na­mo žiau­ru­mo šis ka­ras tru­ko taip il­gai“, Jer­mo­lo­vas ėmė rėk­ti: „Aš vis­ką da­riau tei­sin­gai!“ Groz­no cen­tre jam ir­gi bu­vo pa­sta­ty­tas bius­tas, ku­ris iš­sto­vė­jo be­veik iki so­vie­ti­nės val­džios pa­bai­gos. Nuo 1859 iki 1864 me­tų Kry­me vy­ko ka­ras – „Kry­mo kam­pa­ni­ja“. Ru­si­jos is­to­ri­kai va­di­na ją „tri­gu­ba ag­re­si­ja“ – An­gli­jos, Pran­cū­zi­jos ir Tur­ki­jos. Iš tik­rų­jų ka­ro veiks­mus vyk­dė tik Pran­cū­zų eks­pe­di­ci­nis kor­pu­sas. Ru­sai vi­suo­met va­di­no sa­ve „Pran­cū­zi­jos ir Na­po­le­o­no nu­ga­lė­to­jais“. Tai ne­ati­ti­ko tik­ro­vės: Na­po­le­o­nas pra­lai­mė­jo vi­sos Eu­ro­pos ka­ro pa­jė­goms dėl sa­vo ben­dra­žy­gių iš­da­vys­tės. O da­bar Ru­si­ja gė­din­gai pra­lai­mė­jo Kry­mo ka­rą, nors Pran­cū­zų eks­pe­di­ci­nis kor­pu­sas bu­vo la­bai to­li nuo sa­vo ša­lies. XVIII am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je su­ju­do čer­ke­sų gen­tys, ma­ty­da­mos, kad Ru­si­jos Im­pe­ri­ja ne­ap­ri­bos sa­vo eks­pan­si­nio ape­ti­to. Tuo­met Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius Ni­ko­la­jus I pa­ža­dė­jo Kau­ka­zo sos­tą ka­bar­di­nų ku­ni­gaikš­čiui Sa­far Bė­jui ir ku­ni­gaikš­čiai ėmė ak­ty­viai truk­dy­ti čer­ke­sams-ady­gams sto­ti prieš ru­sų eks­pan­si­ją. Ne­no­rė­da­mi va­do­vau­ti ady­gų pa­si­prie­ši­ni­mui, ku­ni­gaikš­čiai pa­siun­tė „Gar­bės se­niū­nų“ de­pu­ta­ci­ją (5)  pas Di­dį­jį Ima­mą Ša­mi­lį ben Din­gou. De­pu­ta­tai krei­pė­si į jį pra­šy­da­mi pa­skir­ti pa­ty­ru­sį va­dą, ku­ris ves­tų juos į mū­šį su žiau­riais ir ne­gai­les­tin­gais prie­šais. Vie­nas iš Ša­mi­lio nai­bų (6)  bu­vo če­čė­nas Mu­ha­me­das Emi­nas, pui­kus stra­te­gas, ku­rio Ša­mi­lis ne­mė­go. „Im­ki­te šį žmo­gų, – ta­rė Ša­mi­lis, – jis ne­at­leis sve­ti­mų klai­dų, bet ir sa­vų ne­slėps. Ver­tin­ges­nio ka­rio ir va­do ne­ra­si­te vi­sa­me Kau­ka­ze“. Nors Šiau­rės Kau­ka­zo ka­ro veiks­mų te­at­re ru­sų ar­mi­ja tuo me­tu bu­vo daug kar­tų di­des­nė nei ady­gų, grei­tai pas­ta­rie­ji žai­biš­ko­mis ata­ko­mis at­bloš­kė di­džiu­les gro­bi­kų pa­jė­gas. Ru­si­jos ka­riau­na pra­dė­jo pa­niš­kai trauk­tis. Gre­ta ady­gų su pa­ver­gė­jais ko­vo­jo drą­sūs tiur­ka­kal­biai ka­ra­čia­jai ir bal­ka­rai, pa­si­žy­mė­ję nuo­sek­lu­mu bei ne­pa­pras­ta iš­tver­me. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad XIX am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je kau­ka­zie­čių šau­na­mie­ji gin­klai – šau­tu­vai, re­vol­ve­riai, pa­būk­lai – bu­vo mo­der­nes­ni nei ru­sų. Šau­tu­vai bu­vo graiž­tvi­niai, di­des­nio grei­čio ir 600 žings­nių nai­ki­na­mo­jo pa­jė­gu­mo. Ru­sų šau­tu­vai bu­vo ly­gia­vamz­džiai, ku­rių nai­ki­na­ma­sis pa­jė­gu­mas per­pus trum­pes­nis. Kau­ka­zie­čiams tu­rint to­kį pra­na­šu­mą, grei­tai ru­sams iš­ki­lo klau­si­mas dėl to­les­nės veiks­mų kryp­ties vi­sa­me Kau­ka­ze, ta­čiau tuo me­tu at­si­ti­ko ne­nu­ma­ty­tas įvy­kis: kil­min­gų ady­gų ku­ni­gaikš­čių gru­pė, Ru­si­jos ša­li­nin­ko Sa­far Bė­jaus va­do­vau­ja­ma, klas­tin­gai smo­gė Mu­ha­me­do Emi­no ka­riuo­me­nei į nu­ga­rą. Ti­kė­da­ma­sis Ru­si­jos per­ga­lės at­ve­ju ža­dė­tos ca­ro ka­rū­nos, Sa­far Bė­jus su ša­li­nin­kais bi­jo­jo, kad ca­ru ne­tap­tų če­čė­nas Mu­ha­me­das Emi­nas. Ka­ras Šiau­rės Va­ka­rų Kau­ka­ze tru­ko il­gai, nuo 1859 iki 1864 me­tų be per­trau­kos. Per tuos sun­kius pen­ke­rius me­tus, iš­duo­da­mi iš už­nu­ga­rio nuo­lat puo­lan­čių sa­vo ku­ni­gaikš­čių, ady­gai pa­laips­niui ėmė ne­tek­ti ka­ri­nio pra­na­šu­mo prieš ru­sus. Pa­ga­liau pas­ta­rie­ji ap­si­gin­kla­vo nau­jes­niais grauž­tvi­niais šau­tu­vais „ber­dan­ko­mis“ su už­tai­so­mais šo­vi­niais, to­dėl ka­ri­nė per­sva­ra per­ėjo į Ru­si­jos pu­sę. Kau­ka­zo ka­ro va­ka­ri­niam fron­tui va­do­va­vęs ge­ne­ro­las Jev­do­ki­mo­vas ne­to­li Ana­pos įva­rė į Juo­dą­ją jū­rą 500 000 ady­gų-čer­ke­sų. Čia kal­nai vi­sai ar­ti jū­ros, kran­tai skar­din­gi ir sta­tūs, to­dėl vi­si jie, dau­giau­sia mo­te­rys, vai­kai ir se­niai, nu­sken­do, nes ru­sai ne­lei­do nie­kam iš­lip­ti į kran­tą. Esant to­kiai pa­dė­čiai, Mu­ha­me­do Emi­no va­do­vau­ja­ma ady­gų-čer­ke­sų ka­ro ta­ry­ba pri­ėmė spren­di­mą pa­si­duo­ti. Jie ti­kė­jo­si bent iš­gel­bė­ti tau­tą, jei rei­kės, gy­ven­ti Ak Pa­di­ša­cho (7)  val­do­mi, ta­čiau mu­sul­mo­nų gy­ven­to­jų Šiau­rės Kau­ka­ze ru­sams ne­rei­kė­jo, jiems rei­kė­jo Kau­ka­zo be kau­ka­zie­čių. Po to, kai 2000 ady­gų-čer­ke­sų rai­te­lių at­vy­ko į ru­sų ka­riuo­me­nės dis­lo­ka­vi­mo vie­tą ir su­dė­jo gin­klus prie nu­ga­lė­to­jų ko­jų, Ru­si­ja ne­si­lio­vė nai­kin­ti gy­ven­to­jų. Ma­ty­da­mas to­kią im­pe­ra­to­riaus ge­ne­ro­lų klas­tą, Mu­ha­me­das Emi­nas nu­ta­rė tęs­ti gin­kluo­tą ko­vą prieš žiau­rų ir ne­gai­les­tin­gą prie­šą. Ga­lų ga­le jis su ne­dau­ge­liu iš­ti­ki­mų ben­dra­žy­gių bu­vo už­da­ry­tas ak­la­me tar­pek­ly­je. Jie at­si­dū­rė prie įė­ji­mo į gi­lias, pra­keik­tos vie­tos var­dą tu­rė­ju­sias kal­nų olas, ku­rio­se bu­vo sau­go­mi sprog­me­nys ir gin­klai. Trauk­da­mie­si į vi­dų, Mo­ha­me­do Emi­no lie­pi­mu čer­ke­sai pa­lik­da­vo ke­ly­je ver­tin­gus gin­klus, auk­su ir si­dab­ru, bran­gak­me­ni­mis iš­puoš­tą šar­vuo­tę ir in­dus, vi­sur iš­mė­tė auk­so bei si­dab­ro mo­ne­tų ir net lui­tų. Iš pas­kos į vi­dų įė­ję per­se­kio­to­jai pa­sklei­dė gan­dą apie olo­se esan­čius ne­su­skai­to­mus lo­bius. Go­du­lio apa­kin­ti ka­riai ne­te­ko va­dų kon­tro­lės ir kaip iš­pro­tė­ję puo­lė į įvai­rias be­ga­li­nių olų pu­ses. Ke­lioms de­šim­tims tūks­tan­čių ka­rių iš­ny­kus olo­se, įvy­ko siau­bin­go ga­lin­gu­mo spro­gi­mas – kal­nas virš olų pa­ki­lo ir nu­sė­do, vi­siems lai­kams pa­lai­do­jęs ne­lai­min­gos tė­vy­nės gy­nė­jus kar­tu su ne­su­skai­to­mu skai­čiu­mi žiau­rių ir gob­šių prie­šų! Taip bai­gė­si ka­ras, ku­ris at­ro­dė be­ga­li­nis. Bet ar iš tik­rų­jų bai­gė­si? Ne, jis ne­si­bai­gia. Če­čė­nų ir in­gu­šų su­ki­li­mai vy­ko vie­nas pas­kui ki­tą. Ru­si­jos ka­riuo­me­nė tę­sė nu­ga­lė­tų ady­gų-čer­ke­sų tau­tų nai­ki­ni­mą taip žiau­riai ir ne­gai­les­tin­gai, kad da­lis jų vi­siš­kai iš­ny­ko. Ne­bė­ra uby­chų, o šap­su­gai tik kur ne kur re­tai pa­si­tai­ko Kau­ka­ze ir trem­ty­je. Už­ka­riau­to­jų spau­džia­mi, ady­gai-čer­ke­sai trau­kė­si į pie­tus gel­bė­da­mi sa­vo gy­vy­bes, vai­kus, žmo­nas, gi­mi­nes, nu­klo­da­mi il­gą var­gin­gą ke­lią į Ar­ti­muo­sius Ry­tus mi­ru­sių­jų kū­nais. Nu­kau­tų ir žu­vu­sių nuo ba­do, šal­čio ir skur­do bu­vo tiek daug, kad jie ta­po plėš­rių žvė­rių ir paukš­čių gro­biu. Bėg­liai ėjo pės­ti ir su ve­ži­mais per krikš­čio­nių ša­lis – Gru­zi­ją ir Ar­mė­ni­ją – į to­li­mus eg­zo­ti­nius kraš­tus – Tur­ki­ją, Si­ri­ją, Jor­da­ni­ją bei ki­tas Ar­ti­mų­jų Ry­tų že­mes, Os­ma­nų ka­li­fa­to val­das – ap­dris­kę, ba­si, pa­pil­kė­ju­siais nuo sun­kaus ke­lio, ba­do ir var­gų vei­dais, iki pa­že­mi­ni­mo gel­mių nu­puo­lę iš­di­džių ir dos­nių ady­gų-čer­ke­sų li­ku­čiai, ka­dai­se gar­sė­ję sa­vo ne­pa­pras­tu sve­tin­gu­mu, man­da­gu­mu ir sa­vi­ta kul­tū­ra. Bėg­liams įkan­din ėjo Ru­si­jos ka­riuo­me­nė, ne­leis­da­ma su­sto­ti. Ke­ly­je į Tur­ki­ją ir Ar­ti­mų­jų Ry­tų ša­lis, kur jų nie­kas ne­lau­kė, taip pat ten at­vy­kus, mi­rė dar per mi­li­jo­ną ady­gų-čer­ke­sų. Gre­siant fi­zi­niam iš­nai­ki­ni­mui, į Ar­ti­muo­sius Ry­tus pa­si­trau­kė ir daug ki­tų Šiau­rės Kau­ka­zo tau­tų at­sto­vų – ka­ra­čia­jai, bal­ka­rai, če­čė­nai, in­gu­šai, ne­ma­žai Da­ges­ta­no gy­ven­to­jų ir kt. Iš­li­ko liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mas, kaip vie­na­me iš Tur­ki­jos pa­sie­nio mies­te­lių cen­tri­nė­je aikš­tė­je mi­rė jau­na pa­bė­gė­lių mo­te­ris. Jos krū­tis bu­vo ne­už­deng­ta, iš spe­nio iš­rie­dė­ję pie­no la­šai bu­vo pa­vir­tę le­do per­liu­kais. Kū­di­kis rė­kė jai ant krū­ti­nės. Kas jis bu­vo? Čer­ke­sas? Ka­ra­čia­jas? Če­čė­nas? In­gu­šas? Koks skir­tu­mas... To­kių žiau­ru­mų ir prieš vai­kus, ir prieš mo­te­ris, ir prieš vi­są tau­tą bu­vo dau­gy­bė. Šie žmo­nės ta­po Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mo au­ko­mis. Is­to­ri­niu po­žiū­riu tai įvy­ko vi­sai ne­se­niai – vi­so la­bo tik prieš maž­daug 150 me­tų! P. S. Kai 1999 me­tais Ru­si­jos da­li­niai „Key For“ kaip taik­da­riai įsi­ver­žė į Ko­so­vo Po­le, be vie­tos tau­tų, ra­do ten ir ady­gų, ru­sų ka­riuo­me­nės prie­var­ta iš­va­ry­tų iš Šiau­rės Kau­ka­zo XIX am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je. Ka­dai­se Bal­ka­nuo­se vieš­pa­ta­vu­si tur­kų val­džia bu­vo juos ap­gy­ven­di­nu­si pa­ri­biuo­se tarp krikš­čio­nių ir mu­sul­mo­nų. Da­bar, per ru­sų da­li­nių va­dą Ju­nus-Be­ką Jev­ku­ro­vą (da­bar­ti­nį In­gu­ši­jos pre­zi­den­tą), ady­gai įtei­kė ko­lek­ty­vi­nį pra­šy­mą Ru­si­jos vy­riau­sy­bei leis­ti jiems grįž­ti į Ady­gų au­to­no­mi­nę res­pub­li­ką (sos­ti­nė Mai­ko­pas). Tai yra an­kla­vas Kras­no­da­ro kraš­te, iš ku­rio jų pro­tė­viai ir bu­vo iš­va­ry­ti. 10000 ady­gų to­kį lei­di­mą ga­vo. Ne­ti­kė­tai to­kių pat ady­gų-čer­ke­sų, no­rin­čių per­si­kel­ti į sa­vo is­to­ri­nę tė­vy­nę, ra­do­si la­bai daug, ne vien Bal­ka­nuo­se, bet ir vi­suo­se Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ta­čiau nie­kas iš jų jo­kio da­bar­ti­nės Ru­si­jos lei­di­mo ne­be­ga­vo. Ne­se­niai pa­skli­do ži­nia, kad ady­gų-čer­ke­sų ben­druo­me­nė Tur­ki­jo­je ir Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ku­ri ne­pa­tvir­tin­to­mis ži­nio­mis sie­kia 20 mi­li­jo­nų žmo­nių, ren­gia iš­sa­mų do­ku­men­tą Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mui, kal­tin­da­ma Ru­si­ją ge­no­ci­du iš­va­rant ady­gus-čer­ke­sus iš is­to­ri­nės tė­vy­nės XIX am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je. ******* 1 Kny­go­je „Čin­gis-Cha­nas“ ra­šy­to­jas Ja­nas če­čė­nus ir in­gu­šus va­di­na ala­nais. Kru­vi­na­me dvie­jų pa­rų mū­šy­je jie su­triuš­ki­no tri­jų tūks­tan­čių mon­go­lų žval­gy­bi­nį bū­rį, ku­riam va­do­va­vo gar­sūs kar­ve­džiai Su­bu­da­jus Bo­ga­tū­ras bei Dže­bė No­jo­nas. Tam, kad nu­ga­lė­to­jai juos pra­lei­stų per sa­vo že­mę, mon­go­lai tu­rė­jo jiems ati­duo­ti vi­są di­džiu­lį savo gro­bį: ne­su­skai­to­mas kai­me­nes gal­vi­jų, ver­gus, auk­są. Tai bu­vo pir­ma­sis to­kių di­de­lių mon­go­lų pa­jė­gų pra­lai­mė­ji­mas per vi­sus jų už­ka­ria­vi­mo žy­gius. Mon­go­lai ir vė­liau vis tiek ne­su­ge­bė­jo pa­verg­ti če­čė­nų, jiems bu­vo pa­vy­kę už­grob­ti tik prieš­kal­ni­nę Če­čė­ni­jos da­lį. 2 Šis pro­ce­sas vy­ko lė­tai, nes ne­gausius ady­gus krikš­čio­nis ėmė nai­kin­ti sa­vie­ji ady­gai, ma­ty­da­mi juo­se po­ten­cia­lius prie­šus ir iš­da­vi­kus. 3 Vos įžen­gu­si į sos­tą Ka­ta­ri­na II, mei­lu­žiams pa­de­dant, or­ga­ni­za­vo sa­vo nu­vers­to vy­ro Pet­ro III nu­žu­dy­mą. Ru­si­jos is­to­ri­kai ban­dė pa­tei­sin­ti šį nu­si­kal­ti­mą tuo, ne­va, ne­bū­da­mas ru­sas, Pet­ras III ne­ken­tė Ru­si­jos ir jos tau­tos, bet pa­ti Ka­ta­ri­na II ne­bu­vo ru­sė, kaip ir dau­ge­lis iš Ru­si­jos mo­nar­chų nuo pat Ki­je­vo Ru­sios lai­kų. Va­din­da­mi ru­sus smer­dais, nė vie­nas iš jų ne­pa­ro­dė di­de­lės mei­lės tau­tai. Ka­ta­ri­nos II val­dy­mas pa­si­žy­mė­jo pa­si­bjau­rė­ti­nai at­vi­ru pa­leis­tu­va­vi­mu jos dva­re. Ji pa­ti da­li­jo fa­vo­ri­tams aukš­tus ran­gus bei iž­do pi­ni­gus, kai­mus kar­tu su bau­džiau­nin­kais ir ki­tas gė­ry­bes pri­klau­so­mai nuo ei­li­nio pro­te­žė sek­su­a­li­nių ge­bė­ji­mų. 4 Gru­zi­nų ra­šy­to­jas Alek­san­dras Kaz­be­gis ap­ra­šo ru­sų ka­ro įvy­kį dar­gi­nų žy­gio (vad. „cuk­raus eks­pe­di­ci­jos“) me­tu, kai če­čė­nai ap­su­po ir už­da­rė ru­sus be­van­de­nia­me tar­pek­ly­je. Nuo vi­siš­ko su­nai­ki­ni­mo juos iš­gel­bė­jo ne­se­niai į pra­vos­la­vi­ją per­ėjęs čer­ke­sų ku­ni­gaikš­tis pul­ki­nin­kas An­ta­žu­ko, ku­ris, ri­zi­kuo­da­mas gy­vy­be, su­ge­bė­jo iš­trūk­ti iš ap­su­pi­mo ir pra­neš­ti ru­sų įgu­lai Groz­ne apie pa­vo­jin­gą ka­riuo­me­nės pa­dė­tį. 5 Kau­ka­ze se­ny­vo am­žiaus žmo­nės ir ap­skri­tai se­nat­vė yra ger­bia­mi, to­dėl svar­bes­nės de­ry­bos ve­da­mos ar­ba se­niū­nų, ar­ba per se­niū­nus. 6 Nai­bai – ka­ro gu­ber­na­to­riai, Ima­mo Ša­mi­lio Vals­ty­bės ta­ry­bos te­ri­to­ri­nių ap­skri­čių va­do­vai. 7 Ru­si­jos im­pe­ra­to­rius.  
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras