Branduolinė energetika Vakaruose nekonkurencinga

Tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos viceprezidentas ir jos Lietuvos skyriaus pirmininkas profesorius Jurgis Vilemas teigia, kad Visagino atominės elektrinės projektas – reklaminis, viešiesiems ryšiams skirtas dokumentas, kurio jokia profesionali nepriklausoma ekspertizė nėra atlikta. Anot jo, naujai pastatytos branduolinės jėgainės dabartinėmis aplinkybėmis negali konkuruoti atvirose energijos rinkose.

„Žaliosios Lietuvos“ skaitytojams siūlome pokalbį apie branduolinės energetikos tendencijas pasaulyje ir perspektyvas Lietuvoje su vienu autoritetingiausių branduolinės energetikos specialistų profesoriumi Jurgiu Vilemu.

• • • • • • •

– Kokios yra branduolinės energetikos plėtros tendencijos pasaulyje? Kodėl vienuose regionuose branduolinė energetika vystoma, o kituose stebimas jos sąstingis ar net regresas?

– Praeito šimtmečio 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais vyko labai sparti branduolinės energetikos plėtra, ypač Vakarų pasaulyje, Japonijoje ir Tarybų Sąjungoje, tačiau po Černobylio katastrofos augimas beveik sustojo. Nors ne vien Černobylio katastrofa yra iki šiol besitęsiančios stagnacijos priežastis. Pastarąjį dešimtmetį ir tikriausiai artimoje ateityje branduolinė energetika palyginti sparčiai – bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi dar prieš kelerius metus – buvo ir bus plėtojama Kinijoje, Pietų Korėjoje, gal dar Rusijoje ir Indijoje. Girdime apie planus statyti atomines elektrines Turkijoje, arabų šalyse, Vietname. Bet tai įneša labai nedidelį indėlį į branduolinės energetikos dalį, žvelgiant į bendrą elektros energijos balansą, tiek tose šalyse, tiek ir visame pasaulyje.

Pastaraisiais metais naujai pastatomų atominių elektrinių skaičius netgi mažesnis nei uždaromų, todėl bendras veikiančių branduolinių reaktorių skaičius ir juose pagaminamos energijos kiekiai mažėja. Taip, pvz., 2012 m. visose pasaulio atominėse jėgainėse elektros energijos pagaminta 12 % mažiau nei 2006-iais – didžiausios gamybos metais, o bendras reaktorių skaičius, buvęs didžiausias 2002 m. – 441 vnt., sumažėjo iki 429 vnt. 2012-iais. 2013 m. pradėti eksploatuoti 4 nauji reaktoriai ir 4 galutinai sustabdyti. 28 dabartinės Europos Sąjungos šalyse didžiausias bendras reaktorių skaičius buvo 1990-iais – 177, o 2012-iais sumažėjo iki 136.

Galima drąsiai teigti, kad branduolinė energetika artimiausius porą dešimtmečių daugiau ar mažiau sparčiai plėtosis šalyse, kuriose elektros poreikiai didėja labai sparčiai, o energetinis ūkis yra centralizuotas ir nėra atviros elektros energijos rinkos. Didžiausi stabdžiai branduolinės energetikos plėtrai Vakarų šalyse yra šie: per pastarąjį dešimtmetį keliskart išaugusi atominių elektrinių statybos kaina, konkurencija atviros elektros energijos rinkose, kvalifikuotų specialistų stoka ir nepalankus visuomenės daugumos požiūris į branduolinę energetiką. Visiškai naujas nepalankus branduolinei energetikai veiksnys – nepaprastai spartus technologinis ir ekonominis progresas atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimo srityje.

– Teigiate, kad naujose branduolinėse elektrinėse pagamintos elektros energijos savikaina nėra konkurencinga Vakarų šalių rinkose. Kodėl?

– Kaip jau minėjau, naujų branduolinių jėgainių statybos kaina pastaraisiais metais tik augo, o konkuruojančių technologijų, ypač atsinaujinančios energetikos – sparčiai mažėjo ir vis dar mažėja. Be to, Europos ir JAV elektros rinkose didmeninė kaina, skirtingai nei prognozuota, ne didėjo, o mažėjo. JAV netgi kai kurios seniau pastatytos branduolinės jėgainės jau nebegali konkuruoti ir yra uždaromos, nors yra licencijos jas eksploatuoti dar bent porą dešimtmečių. Branduolinės saugos ir aplinkosaugos reikalavimai vis griežtėja, o tai brangina naujų elektrinių statybą. Atskirų pavienių elektrinių statyba yra nepalyginamai brangesnė, nei jas statant didelėmis serijomis po kelis blokus vienoje aikštelėje. O tokių statybų Vakarų šalyse nereikia, nes elektros energijos poreikis nebedidėja.

– LR energetikos ministerijos interneto svetainėje Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas pristatomas kaip vienas iš brandžiausių naujų atominių elektrinių projektų Europoje. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje teigiama, kad Visagino branduolinės elektrinės statyba yra pagrindinis strateginis konkurencingos vietinės elektros gamybos plėtros projektas. Kaip vertinate šios elektrinės projektą? Kokie veiksniai palankūs branduolinės energetikos vystymui Lietuvoje? Ar VAE gali užtikrinti konkurencingos elektros energijos gamybą?

– Jūsų minimas projektas – tai reklaminis, viešiesiems ryšiams skirtas dokumentas, kurio jokia profesionali nepriklausoma ekspertizė nėra atlikta. Jame išdėstyti optimistiniai rezultatai, gauti naudojant pasenusią, daug kur „pritemptą“ išeities informaciją. Šiuo metu tiems, kurie domisi, yra lengvai prieinama informacija apie naujai pradedamų elektrinių statybos kaštus JAV, Jungtinėje Karalystėje, Turkijoje, Prancūzijoje, kuri visiškai nesiderina su VAE reklaminiuose dokumentuose pateikiamais duomenimis.

Šiandien visuotinai pripažįstama, kad naujai pastatytos branduolinės elektrinės dabartinėmis aplinkybėmis negali konkuruoti atvirose energijos rinkose. Europos regione jų gamybos savikaina yra beveik dvigubai didesnė nei dabartinė ir ateityje numatoma kaina rinkoje. Norint jas pastatyti, ir kad jos vėliau galėtų išlikti rinkoje, reikia arba labai didelių valstybės subsidijų, arba garantuoti jų energijos supirkimą didele kaina, lygia gamybos savikainai plius pelno norma. Kaip tik tai ir daro JK, JAV ir Turkija. Atominės energetikos plėtrai minimaliai būtinos šios palankios sąlygos:

• spartus ilgalaikis elektros energijos poreikių augimas, o tai reiškia – labai sparti ekonomikos plėtra, spartus gyventojų skaičiaus didėjimas;
• didelė (galinga) energetinė sistema, kuri būtų pajėgi lengvai kompensuoti netikėtą labai galingo energetinio vieneto sustojimą;
• palanki daugumos visuomenės nuomonė.

Gal tik antroji sąlyga galėtų būti patenkinta, jei neatsijungtume nuo Rytų kaimynų sistemos arba investuotume milijardus į naujų jungčių su kitais kaimynais statybą papildomai prie to, kas jau numatyta. Nematau esminių, palankių naujos AE statybai veiksnių Lietuvoje. Tik dalies Lietuvos politikų spekuliacijos energetinės nepriklausomybės tema ir suinteresuotieji parduoti milijardus kainuojančią įrangą yra pagrindinis variklis, stumiantis Visagino projektą.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną Lietuvai labai svarbų veiksnį: nors didelių avarijų tikimybė šiuolaikinėse branduolinėse jėgainėse yra labai maža, tačiau nelygi nuliui. Įvykus didelei avarijai, ekonominės ir socialinės pasekmės yra milžiniškos. Jas gali pakelti tik didelės, ekonomiškai galingos šalys. Tai akivaizdžiai rodo TSRS ir Japonijos patirtis. Černobylio katastrofa gerokai prisidėjo prie TSRS ekonomikos ir kartu imperijos griūties, o Fukušimos AE savininkė – Japonijos didžiausia energetikos kompanija TEPCO – bankrutavo, ją perėmė Japonijos vyriausybė kartu su visais padarinių likvidavimo įsipareigojimais. O jų kaina šiuo metu vertinama daugiau nei 100 milijardų dolerių. Mažos šalys turėtų nerizikuoti savo ateitimi ir atsisakyti šios technologijos panaudojimo.

Branduolinės elektrinės statyba yra ne tik labai sudėtingas ir labai brangus projektas, bet ir dėl technologijos pavojingumo reikalauja ypač aukštos kokybės ir labai atsakingos priežiūros, kurią gali užtikrinti tik tokius projektus įgyvendinti subrendusi šalis. Dabartinė Lietuva, mano nuomone, anaiptol netenkina šios sąlygos. Korupcija, telefoninė teisė, siauri savanaudiški verslo grupių interesai ir į juos įsivėlę politikai, jų populistinės spekuliacijos energetikos politikos temomis nėra tai, kas gali užtikrinti tokio projekto įgyvendinimo sėkmę ir būtiną kokybę.

Atominis projektas tampa vis labiau nepatrauklus, kai dėl ypač spartaus progreso atsinaujinančių energijos transformacijos technologijų srityje elektros energiją galima pagaminti gerokai pigiau nei statant naują branduolinę jėgainę. Tos naujos technologijos yra palankios aplinkai, nesukelia jokių didelių problemų ateities kartoms. Mūsų šalies energetinės sistemos esami ir būsimi galingi ryšiai su visais kaimynais, turima Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, didelis kitų elektrinių, dabar esančių rezerve, kiekis leidžia labai lengvai kompensuoti atsinaujinančios elektros gamybos nestabilumą. Be to, yra iš esmės neribotos elektros energijos importo galimybės, kai aplink rinkose jos kaina yra perpus mažesnė, nei ją gautume iš naujos AE. Tai sukuria puikias sąlygas ilgalaikiam ir patikimam visų mūsų vartotojų aprūpinimui elektros energija, neužkraunant ilgiems dešimtmečiams milžiniškų skolų Lietuvos vartotojams. Taip galima užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą nepalyginamai mažesnėmis investicijomis nei statant branduolinę jėgainę.

– Kiek Visagino atominė elektrinė prisidėtų prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės sukūrimo bei Lietuvos energetinio saugumo? Kokia gali būti reali VAE įtaka energetinio kuro importui?

– Šiais globalizacijos laikais, kai Lietuva yra Europos Sąjungos sudėtyje su joje baigiama kurti bendra elektros rinka, kalbėti apie energetinę nepriklausomybę yra visiškai nerimta. Nors politikai ne tik Lietuvoje skelbia šį šūkį savo populistiniams tikslams. Gal ir galima kalbėti apie nepriklausomybę nuo kokios nors vienos šalies, bet ne apie energetinę nepriklausomybę apskritai. Lietuva neturi pakankamo kiekio savų tradicinių pirminės energijos šaltinių ir didžiąją dalį jų turi importuoti, ar tai būtų gamtinės dujos, nafta, ar uranas.

Tik nuosekliai didindami savų atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą galėsime mažinti priklausomybę nuo energijos importo. Tačiau šiais laikais ne mistinė energetinė nepriklausomybė, o Europos valstybių kooperacija ir bendradarbiavimas kuriant bendras energijos rinkas yra efektyviausias kelias užtikrinant patikimą ir ekonomiškiausią energijos tiekimą vartotojams. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuva jau jau toli pažengusi šiame integracijos kelyje ir jau naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis.

– Visagino atominės elektrinės projektą pristatančioje interneto svetainėje teigiama, kad branduolinė energetika šiuo metu yra „bene vienintelė pramonės sritis, kuri visiškai atsako už savo atliekų sutvarkymą. Joms saugoti yra sukurti saugūs būdai, priemonės ir įranga“. Tuo metu dr. Stasys Motiejūnas (VĮ Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra) visuomenės informavimui skirtame leidinyje „Radioaktyviųjų atliekų laidojimas“ (2009 m.) teigia, kad „panaudotas branduolinis kuras – tai pati pavojingiausia atliekų rūšis. <…> Ką daryti su panaudotu kuru – tai bene didžiausia branduolinėje energetikoje kol kas galutinai neišspręsta problema. Jau kelis dešimtmečius pasaulio mokslininkai sutelkę pastangas ieško šios problemos sprendimo būdų“. Kokia didžiausia mokslo pažanga padaryta per branduolinės energetikos egzistavimo laikotarpį ir per pastaruosius penkerius metus, sprendžiant technologines branduolinės energetikos problemas?

– Iš tikrųjų branduolinė energetika labai atsakingai tvarkosi su visomis radioaktyviomis aplinkomis, įskaitant ir panaudotą kurą, kuris išliks pavojingas milijonus metų. Tačiau teigiamai galima vertinti tik tai, kas daroma dabar, siekiant užtikrinti patikimą panaudoto kuro saugojimą artimiausius 50–100 metų. Tačiau jį reikės patikimai izoliuoti nuo aplinkos šimtams tūkstančių metų. Štai čia ir yra pagrindinė iki šiol neišspręsta problema. Net tokia šalis kaip JAV, kurioje yra sukauptas didžiausias pasaulyje panaudoto branduolinio kuro kiekis, iki šiol negali rasti visuomenei priimtino sprendimo, kur jį galutinai palaidoti, nors paieškoms išleido per 20 milijardų dolerių. Dėl to ten net sustabdytas leidimų išdavimas naujų elektrinių statybai. Apskritai galutinis branduolinio kuro palaidojimas yra ne tiek mokslinė, kiek politinė labai sunkiai sprendžiama problema.

Konkrečiu Lietuvos atveju ši problema visiškai ignoruojama. Nevykdomi jokie tyrimai, ieškant priimtinų sprendimų. Aišku tik viena: mūsų šalies žemės gelmių geologinė sandara nėra palanki branduolinio kuro laidojimo vietoms įrengti. Tuo metu speciali Europos Sąjungos direktyva šiuo klausimu reikalauja, kad šalis narė, besiruošianti statyti naują branduolinę jėgainę, turi pademonstruoti, kaip ji tvarkysis su panaudotu branduoliniu kuru, nepalikdama naštos ateities kartoms. Įdomu, kaip Lietuva susitvarkys su šia problema? Nebent Briuselis pro pirštus žiūrėtų į tos direktyvos įgyvendinimą.

Atominę elektrinę, pasibaigus eksploatacijai ar įvykus didelei avarijai, reikės išmontuoti ir sutvarkyti visas susikaupusias atliekas jas galutinai palaidojant. O visa tai kainuos ne mažiau kaip naujos elektrinės statyba.

Kalbant apie mokslo pažangą branduolinės energetikos srityje, reikia konstatuoti, kad fantastiniai praeito amžiaus 6–7 dešimtmečio pasiekimai vargu ar kada nors sulauks analogų. Daugybė aplinkybių ir priežasčių lėmė to laikotarpio sėkmę. Bet viena iš svarbiausių – nepalyginamai didesnis nei dabar mokslinių tyrimų finansavimas. Per pastaruosius 20–30 metų beveik visur jis sumažėjo kelis kartus, daugiausiai dėl to, kad stabilizavosi šios energetikos šakos raida, sustojo ginklavimosi varžybos kariniame laivyne, kur taip pat naudojama branduolinė energija, o radioaktyviųjų atliekų galutinio sutvarkymo reikalai vis atidėliojami ateičiai. Jei ir bus koks nors ryškesnis proveržis, tai tikriausiai termobranduolinės energetikos srityje.

• • • • • • •

Pagrindinės prof. J. Vilemo mokslinių tyrimų kryptys: įvairių tipų ir įvairios paskirties branduolinių reaktorių termohidrodinaminių procesų tyrimas, branduolinių jėgainių saugos problemos, energetikos ekonomika ir politika. Tais klausimais profesorius yra paskelbęs keturias monografijas, daugiau nei 270 mokslinių straipsnių, dalyvavęs su pranešimais daugelyje tarptautinių konferencijų. Nuo 1990 metų J. Vilemas pagrindinę savo mokslinės ir organizacinės veiklos dalį skyrė Lietuvos energetikos ekonomikos, politikos ir strateginio planavimo veiklai. Vadovavo Lietuvos energetikos strategijų rengimui reikalingoms mokslinių tyrimų programoms. Inicijavo mokslinių tyrimų plėtrą Lietuvoje vandenilio energetikos srityje.

J. Vilemas buvo Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, Europos branduolinės draugijos, Europos atominės energijos draugijos, Tarptautinio šilumos ir masės mainų centro vykdomojo komiteto, Tarptautinės energetikos agentūros vandenilio įdiegimo sutarties vykdomojo komiteto narys. 1993–2008 m. vadovavo Lietuvos vyriausybės įsteigtam Lietuvos branduolinės saugos konsultaciniam komitetui, kurį sudarė Lietuvos ir 8 užsienio valstybių vyriausybių deleguoti branduolinės saugos specialistai. Nuo 1993 iki 2007 m. – Lietuvos vyriausybės patarėjas energetikos klausimais (visuomeniniais pagrindais).