Baltijos deputatas

Spalio 23 dieną Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis pasisakė prieš dešiniųjų iniciatyvą panaikinti paminklą tarybiniams kariams-išlaisvintojams Rygoje, – ta idėja buvo sukėlusi Rusijos užsienio reikalų ministerijos pasipiktinimą. O štai A. Bėrzinio pareiškimo Maskva tarsi neišgirdo...

Dar gegužę išmontuoti paminklą pasiūlė partija „Tėvynei ir laisvei“, įeinanti į valdančiojo kabineto sudėtį. Spalį iniciatyvą palaikė teisingumo ministras Janis Bordanis, pasiūlęs vietoje paminklo, prie kurio kasmet gegužės 9-ąją susirenka beveik 200 tūkstančių žmonių, pastatyti stadioną. A. Bėrzinis mano, kad J. Bordanis „naudoja administracinius resursus priešrinkiminės kampanijos tikslams“. 10 tūkstančių žmonių, pasirašiusių už paminklo nugriovimą (tokio kiekio užtenka parlamento peticijai) tikriausiai mano kitaip. Tačiau apklausų duomenys rodo, kad dauguma Rygos gyventojų pasisako už paminklą, ir jie taip pat renka parašus. Žodžiu, Latvijoje vyksta aštri diskusija, ir ji suteikia progą pasikalbėti apie ką kita.

Didžiosios Britanijos bendruomenių rūmuose jau ketvirtį amžiaus posėdžiauja kairiųjų deputatas George'as Galloway. Kolegos daugelį metų už akių jį vadino „Bagdado rinkimų apygardos deputatu“, – Galloway buvo žinomas kaip aršus Irano diktatoriaus Sadamo Huseino gynėjas. 1994-iais jis asmeniškai aplankė Sadamą ir prieš televizijos kameras prisipažino, kad žavisi jo „vyriškumu, jėga ir ištverme“. Po Sadamo nuvertimo Irako užsienio reikalų ministerijoje buvo rasti dokumentai, lyg ir patvirtinantys, kad Galloway kasmet gaudavo iš Irano režimo 375 tūkstančius svarų sterlingų. Dokumentus paskelbė laikraštis Daily Telegraph; Galloway padavė jį į teismą ir laimėjo, nes teisėjas nusprendė, kad teiginiai apie pinigų gavimą neįrodyti ir melagingi. Britanijos deputatas nuoširdžiai gynė Irako diktatorių.

Tai štai, diktatorių gynėjų yra ne tik Vestminsterio rūmuose, bet ir Europos Parlamente. Spalį ten vyko svarstymai apie žmogaus teises Rusijoje, baigiantis 13-iesiems Vladimiro Putino valdymo metams. Svarstymuose dalyvavo Rusijos opozicijos atstovai, tarp jų ir šių eilučių autorius. Dalyvavo ir Rusijos diplomatai, tačiau žodžio neprašė. Kaip paaiškėjo, to neprireikė, – nelengvą užduotį ginti Kremliaus politiką prisiėmė Europos Parlamento narys iš Latvijos Aleksandras Mirskis.

Iš jo pasisakymo buvo galima sužinoti, kad, pavyzdžiui, kad Michilas Chodorkovskis nėra politinis kalinys, kad dabartinė Rusijos Dūma yra teisėtai išrinktas parlamentas, o Maskvos mero rinkimuose visi kaip vienas balsavo už Sergejų Sobianiną, ką Mirskiui patvirtinę pokalbiai su praeiviais Maskvos Vyčino rajone. Argumentai, paremti faktais, jog, pavyzdžiui, Chodorkovskį „Amnesty International“ pripažino sąžinės kaliniu, kad Dūma, anot jos pačios buvusio pirmininko, jau dešimt metų nėra diskusijų vieta, o 30 % maskviečių, pagal oficialius duomenis, balsavo už Navalną, deputato neįtikino. Bet kuriuo atveju Mirskis buvo akivaizdžiai nenusiteikęs diskusijai: perskaitęs savo ruošinį, jis pabėgo iš salės. O po kelių dienų paskelbė žinutę ir davė interviu, kuriame pažadėjo „asmeniškai išmesti“ rusų opozicijos atstovus iš Europos parlamento, jei jie ten dar pasirodys, ir išvadino savo kolegas, Baltijos šalių deputatus Karlį Šadurskį ir Vytautą Landsbergį, rusofobais. Sprendžiant iš straipsnio kokybės, „rusofobai“ moka rusų kalbą geriau, nei pats Mirskis. „Supraskite, jis yra pripratęs ginti rusus Latvijoje, o čia jam tenka ginti Putiną nuo rusų. Tai daug sudėtingiau”, – paaiškino autoriui vienas Europos parlamentaras.

Mirskio atvejis – ne išimtis. Iš devynių Latvijos deputatų dabartiniame Europos Parlamente trijų santykiai su valstybe, kuriai jie atstovauja, yra labai specifiniai. Be Mirskio, dar yra Tatjana Ždanok, Latvijos TSR darbininkų internacionalinio fronto įkūrėja, ir Alfredas Rubikas, pučo metu pirmasis Latvijos KP sekretorius, vadovavęs vietiniam GKČP (Valstybinis ypatingosios padėties komitetas, įsteigtas 1991 metų rugpjūtį, vert. past.). Pagal Europos parlamentarų sudėtį galima spręsti apie didelės dalies Latvijos rusakalbių nuotaikas – daugelis jų jaučia nostalgiją tiems laikams, kai šalies nepriklausomybė buvo jėga atimta.

Beje, ta nostalgija nebūtinai yra tikra: rusakalbiams skirtų Latvijos masinių informavimo priemonių rinka, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš esmės yra monopolizuota Kremliaus kanalų, kurie rūpestingai diegia oficialiosios Maskvos poziciją. Kokia tai pozicija, dar kartą buvo galima įsitikinti per paskutinę Maskvos ir Rygos žodžių dvikovą: Latvijos teisingumo ministro pasisakymas, palaikant paminklo išmontavimą, sukėlė RF URM atstovo Aleksandro Lukoševičiaus „gilų susirūpinimą“, eilinį kartą kaltinant Latviją „istorijos falsifikavimu“ (pagal pareiškimų stilistiką šis atstovas jaustųsi savas Molotovo, Višinskio ir Gromykos epochose).

Be abejo, paminklo klausimą turi išspręsti pati Latvijos visuomenė. Tačiau stebina atkaklumas, su kuriuo Rusijos valdžia vaizduoja nesuprantanti, kaip žmonėms gali nepatikti paminklas armijai, kuri pusšimtį metų veikė kaip okupacinė jėga.

Tikruoju istorijos falsifikavimu užsiima tie, kurie ir toliau kartoja sovietų melą apie „savanoriškai“ prie SSSR prisijungusias Baltijos šalis, pamiršdami slaptą Molotovo ir Ribbentropo pakto protokolą, Molotovo ultimatumą Baltijos šalių vadovams, kariuomenės įvedimą į Latviją, Lietuvą ir Estiją 1940-ųjų birželį, 1941 ir 1949 metų masines deportacijas. Savo revizionistiniame įkarštyje dabartinė valdžia ignoruoja net oficialius SSSR ir Rusijos dokumentus, tarp jų ir 1989 metų gruodžio 24 dieną priimtą Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, kuriuo buvo pasmerkti slaptieji Molotovo ir Ribbentropo pakto protokolai. 1989-iais mūsų deputatai paskelbė paktą neteisėtu „nuo pasirašymo momento“ ir konstatavo, kad jo teiginiai „teisiniu požiūriu buvo nesuderinami su trečiųjų šalių suverenitetu ir nepriklausomybe“. O dar buvo Rusijos ir Lietuvos 1991 metų liepos 21 dienos sutartis, kurioje 1940 metų prijungimas prie SSSR oficialiai pripažintas aneksija.

Bet ar verta stebėtis, jei „Vieningoji Rusija“ vėl prakalbo apie paminklo Feliksui Dzeržinskiui sugrąžinimą į senąją vietą...

Beje, rusakalbėje Baltijos šalių žiniasklaidoje vykdomos Kremliaus propagandos tikslas – ne tik palaikyti nostalgiją sovietijai, bet ir labai praktiškas apskaičiavimas. Per 2011-ųjų rinkimus į Dūmą už „Vieningąją Rusiją“ balsavo 54 % Rusijos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, 67 % – gyvenančių Estijoje ir 77 % – Latvijoje (!). O tuo pat metu dauguma kitose Europos Sąjungos šalyse gyvenančių Rusijos piliečių balsavo už „Jabloko”, o pačioje Rusijoje „Vieningoji Rusija” nesugebėjo surinkti ir 50 % – net pagal oficialius duomenis.

2014-ųjų gegužę vyks eiliniai rinkimai į Europos Parlamentą. Galima neabejoti: Baltijos šalių delegacijose Briuselyje vėl atsiras Putino gerbėjų. Gal tai ir nėra blogai. Juk Europos parlamentas nuo Rusijos Dūmos skiriasi tuo, kad tai vis dėlto yra diskusijų vieta.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru