Aviacija, valstybė, laisvė

Aviacija yra ne tik transporto sistemos dalis, bet ir valstybės ekonomikos, piliečių gerbūvio ir valstybės valdymo efektyvumo rodiklis. Visiškai nenoriu kištis į politiką, bet kito kelio neturiu, nes aviacija tai mano gyvenimas ir, tikriausiai – didžioji mano meilė.

Kalbėsiu tik argumentais ir faktais. Mums – barikadų sąjūdiečiams 1990 -1992 m. pavyko atsilaikyti prieš dešimteriopai skaitlingesnį „burokevičiukų ir edinstvenikų“ būrį, veikusį „Aerofloto“ padalinyje, tuomet vadintame aviakompanija „Lietuvos avialinijos“. SSSR Civilinės aviacijos ministerija 1990 m. buvo patvirtinusi lėktuvų „manevravimo“ planą, pagal kurį dieną M, visi reaktyviniai ir turbosraigtiniai lėktuvai turėjo išskristi ir „amžiams nutūpti“ kas Rostove prie Dono, kas Saratove, kas Kijeve. Tikriausiai su Dievo pagalba mums pavyko išsaugoti visą lėktuvų parką: 12 reaktyvinių lainerių JAK – 42 D, 9 TU- 134 A, 7 AN-24 (AN -26), 8 JAK -40, daugiau kaip šimtą senukų „antonų“ (An-2) ir 14 sraigtasparnių KA - 26.

Vien tik šiais reaktyviniai ir turbosraigtiniais lėktuvais į orą vienu metu buvo galima pakelti daugiau negu 2700 žmonių. Kaip buvo galima nesuprasti, kad „Lietuvos avialinijos“ tai super strateginis ūkio subjektas, ypač svarbus krašto apsaugai ? Tą suprato visi žmonės 1991 m. sausio 12 d. kai tik vieną dieną, dėl paskelbto politinio streiko Vilniaus oro uoste, skrydžiai buvo nutraukti, sulaikant mūsų lėktuvus SSSR oro uostuose. O kas „užgesino“ minėtą streiką? Žinoma, kad ne sėdintys kabinetuose vadai, o mes – barikadų sąjūdiečiai. Daugiau kaip po metų, tą suprato ir susisiekimo ministras, kuris „paaukojo“ savo artimiausią viceministrą, paskirdamas jį LAL generaliniu direktoriumi.

Tai kur ir kodėl dingo LAL, kas dėl to kalti? Kas taip „išmintingai vadovavo“, kad prajuokino net Egipto sfinksus, o aviakompaniją sunaikino.

Išeidami agresoriai neišsinešė ir karinių aerodromų (Zoknių, Kėdainių, Paliepių, Pajuosčio, Gaižiūnų ir t.t.) bei daugiau kaip 100 žemės ūkio aviacijos aerodromų. Šie aerodromai, išskyrus Zoknius, ir keletą mažų aerodromų, kuriuos nusipirko turtingesni aviatoriai, „apkerpėjo“ arba „palindo“ po žeme. Bet juk visa yra didžiulis mūsų valstybės turtas.

Neseniai buvau sutikęs du savo klasiokus – tolimojo plaukiojimo kapitonus. Jie klausė, kur dingo buvęs anuometinis Lietuvos žvejybinis ir prekybinis laivynas, kodėl Latvija ir Estija turi savo aviakompanijas, o mes ne? Atsakiau, kad keli aviatoriai bandė išsaugoti LAL, bet visi po vieną buvo nustumti į užribį, o man net 3 kartus teko išeiti į lakūno ištarnautų metų pensiją. Pirmąjį kartą tam, kad atgautume LAL, kitus 2 kartus, kad neprarastume. Paradoksas: su priešu pavyko susitarti, su savais Lietuvos „patriotais“ ne.

Jau tris savaites vyksta lėktuvo AN-2 tragedijos Baltijos jūroje batalijos. Sakykite, ar kam nors teko girdėti dalykišką informaciją apie šią tragediją, jos aplinkybes, galimas katastrofos priežastis? Mane, kaip patyrusį aviatorių, tiesiog ima juokas pro ašaras, girdint žiniasklaidos informaciją apie šią tragediją. Tai kaip į šią informaciją reaguoja rytinių kaimynų patyrę aviatoriai ir politikieriai? Sunku įsivaizduoti, kaip jie iš mūsų šaiposi... Senovės romėnų pirmoji karo meno taisyklė tvirtina, kad priešo nereikia laikyti kvailesniu už save, nes kitu atveju pralaimėjimas yra garantuotas. Kai kurie mūsų politikai ir „valstybininkai“ to nesupranta ir patys dalija „kozerines kortas“ priešui informaciniame kare. Tai kaip mūsų „elitiniai iškilūs“ ponai mano laimėti informacinį karą? Nežinau kaip jus, bet manęs nenuramino JE Prezidentės „poetiškas“ metinis pranešimas. Galėčiau paminėti ir kitus faktus bei argumentus, patvirtinančius, kokioje „duobėje“ yra mūsų tauta ir valstybė, bet apie tai jau tiek kalbėta ir rašyta, kad nėra reikalo kartotis. Situacija aviacijoje galutinai patvirtina apverktiną valstybės padėtį.

Daug kartų ne tik savo iniciatyva, kaip buvęs pirmasis Civilinės aviacijos departamento direktorius, „Aerofloto“, o nuo 1991 -01 -11. ir Susisiekimo ministerijos Sąjūdžio grupės įgaliotionis, bet šimtų ir tūkstančių aviatorių įgaliotas, būdamas Lietuvos civilinės aviacijos lakūnų asociacijos, vėliau Lietuvos aeroklubo prezidentu kreipiausi į aukščiausio lygio valdžios pareigūnus ir politikus, aiškindamas situaciją, susiklosčiusią aviacijoje. Siūliau įvairius variantus, kaip pagerinti šią situaciją, perspėjau apie galimas panašias tragedijas. Tačiau niekas iš esmės nekreipė į tai jokio dėmesio.

O kodėl? Manau tik todėl, kad nuo 1991 m. nepriklausau jokiai partijai, nes nemačiau tokios partijos, kuri būtų atitikusi mano toleruojamas ir siektinas vertybes. O būti veidmainiu daugiau nenorėjau. Pakako priverstinio buvimo komunistų partijoje. Tuomet buvo nesunku apsimesti. Dabar jau nei noriu, nei galiu. Matomai 1991 sausio 13-ji paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje. O jei esi nepartinis, tai tave „stumdo“ jau ne vienos, o kelių partijų „elitiniai“ ponai ir nei vienas iš jų tavęs negirdi. Gali kaip tas „šuo didgalvis kaukti į saulę šiltą ir į mėnesį šaltą“, vis vien šuns balsas neina į dangų, tiksliau į valdžiažmogių ausis. Panašiai buvo elgiamasi su daugeliu dorų signatarų, Atgimimo sąjūdžio vedlių ir barikadų sąjūdiečių, kurie savo meilę ir ištikimybę Lietuvai įrodė nebijodami nei mirtino pavojaus, nei galimo susidorojimo. Sutinku šia tema viešai diskutuoti per televiziją ar radiją su bet kuriuo rango politiku ir konkrečiais pavyzdžiais įrodyti visus išsakytus teiginius.

Tai ką daryti, kad nebūtumei tuo kaukiančiu šunimi didgalviu?

Manau, kad reikia vienytis ir atkartoti Atgimimo sąjūdį , gal kitu pavadinimu, kurio pasėkoje buvo nugalėtas agresorius. Mano galva, Atgimimo sąjūdis tai ne vien V. Landsbergis ar kitas Sąjūdžio vedlys, bet aktyviosios, dorosios ir sąžiningiausios tautos dalies dvasinis atgimimas, vienybė, išmintis, susikaupimas, patriotizmas ir veikla, siekiant įgyvendinti svarbiausią tautos tikslą – atgauti laisvę lietuvių tautai priklausančioje teritorijoje, kad tauta galėtų kurti valstybę – jaukius namus jos piliečiams. Taip buvo anais didvyriškais 1988 – 1992 metais. Gal tuomet Dievas įvertino mūsų tikėjimą Juo, ramybę, susikaupimą, drąsą , išmintį ir naują dainuojančios revoliucijos formą, dar negirdėtą žmonijai. Kūrėjas sumanė ir įgyvendino Tarybų Sąjungoje tokį scenarijų, kaip GKČP (valstybinis ypatingos padėties komitetas) pučas, kuris po poros dienų žlugo. To pasėkoje SSSR „subyrėjo“, lietuvių tauta įrodė, kad yra verta kurti savo valstybę. Deja, išdavikiškas „elitas“ praktiškai nušalino tautą nuo valstybės kūrimo, tuo pažeisdamas LR Konstituciją, priimtą referendumu 1992 m. Šį teiginį patvirtinančių faktų daugiau negu reikia.

Vis dėlto nebūkime pesimistais. Lietuvos valstybingumo istorijoje buvo ir daug baisesnių situacijų. Ir kaip matome mes esame, mūsų Lietuva, nors ir ne tokia kokios norėjome, bet dar gyvuoja. Tad be baimės pradėkime įgyvendinti Konstitucijos teiginius – tai ne tik mūsų teisė, bet ir pareiga. Pagalvokime apie mūsų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių kartas, kurios negalės suprasti, kodėl mes nebijojome nei tankų, nei iki dantų ginkluotų desantininkų, o išsigandome savęs pačių, apsvaigome nuo laisvės ir pamiršome, kad esame atsakingi už valstybės kūrimą? Ko mes turime bijoti, kodėl būdami savo šalies šeimininkais jaučiamės čia tarsi prašalaičiai? Kodėl patys išrenkame tokią valdžią, kurią po rinkimų tik keikiame, sakydami kad prie lovio eina tik k... Sakysite nėra padorių, kompetentingų vedlių. Yra, tik mokėkime juos pastebėti. Juk Mokslų akademijos didžioji salė buvo pilnutėlė per birželio 3 d. forumą? O kiek būtų buvę minėto forumo dalyvių, jei jis būtų vykęs ne darbo metu ir būtų buvęs gerai anonsuotas? Dėl to nepergyvenkime, juk tai tik pradžia... Tikėkime patys savimi, būkime savo likimo šeimininkais ir tamsa išsisklaidys. Vienykimės, drąsiai ir išmintingai veikime, būkime aktyvūs ir drąsūs, mokėkime kūrybiškai veikti „vardan tos Lietuvos“.