Atsistatydina Ukrainos premjeras M. Azarovas

Rankas aukštyn, dabar mūsų, fašistų, eilė laimėti, jūs, komunistai, laimėjote praeitą kartą. Kariaukime sąžiningai.

Įdomu, kad ir pas mus lyderių krizė. Nėra kam dalyvauti prezidento rinkimuose, jei žvelgsime į pretendentų realias galimybes. Viena moteriškė gal pati dar nežino, ar jos biografinio ledkalnio nematoma dalis neatbaidys jos nuo kandidatavimo, o jau kelios partijos nusiėmė nuo savęs ir jai užkrovė kandidatavimo naštą.

Ivykiai tikrai idomiai klostosi. Jau nuo pat pradziu buvo aisku, kad nuverst valdzia gal ir pavyks, bet kas bus toliau- niekas nezino. Man labai gaila, kad Oranzine revoliucija baigesi fiasko- vagilka su kasa galutinai susikompromitavo apvogusi Ukraina ir isdave savo tauta. Tada as tikejau, kad Ukrainoje kazkas keisis. Dabar tiesiog nematau tu tinkamu lyderiu. Tiesiog ju nera, as manau. O tai nieko gero nezada isskyrus vel grobstyma ir naujus politinius zaidimus.

Pikasas save diskreditavo, gali neberasyti savo ilgu paklodziu.

koks jums skirtumas ,kas Ukrainoj valdžioj sėdės,vieni vagiai pakeis kitus vagius ale demokratai ateis ,nejuokinkit.turim Pvz, Lietuvos per ale''nepriklausomybe'' ir ''demokratija '' valdo pasikeisdami komunistai ,kgb rezevininkai , net per tiek metu nesugebėjo desovietizacijos su dekgb izacijos padaryti,kaip LIETUVA visapusiškai praskolinta ir priklausoma totaliai nuo amerikosu ir Eurosajuzo pinigu ,taip ir Ukraina stipriai nuo ruso priklausoma,taip kad ,nematau skirtumo kas ta Ukraina išparceliuos ir nustekens .,ar tie ar kiti vagiai

UKRAINA – ARTIMA LIKIMO SESĖ? Gal premjero atsistatydinimas ir nėra svarbiausias žingsnis laisvės siekiams, tačiau ir jis reikšmingas. Beje, premjero postas prezidento jau buvo pasiūlytas opozicijai, tad Azarovas jame buvo jau tik laikina figūra ir jis tą pats suprato. Kiekvienas kaip nors nukentėjęs mitinguotojas tampa V.Janukovičiaus politikos priešininku. Jam pritaria jo artimieji ir nepasitenkinimas valdžios politika plinta labai greitai. “Delfistai” tai vadina “užkratu”. Jei jau taip, tai galima spėti, kad Lietuvos istorinės pamokos gali būti tuo “užkratu”, kuris žadina Ukrainos gyventojų laisvės siekį, susitelkimą bendram tikslui ir asmeninį orumą, neleidžiantį nuleisti rankas. Apie galimas provokacijas diskutavau Maidano revoliucijos pradžioje. Tie nuogąstavimai pasitvirtina su kaupu. Nustatomi tokie “aktyvistai”, kurie nurodo ir savo paros atlygį. Net ir snaiperių įdirbis pastebimas. Nesiseka jėgos struktūroms tai primesti demonstrantams. Kol derybos sunkiai skinasi kelią, politiniai žaidimai vyksta visu tempu. Bandoma supriešinti opozicijos lyderius, siūlomi kontraversiški derybų variantai. Prezidento V.Janukovyčiaus pasiūlyti kompromisai, manau, yra gan apgaulingi. Tai taip pat supranta opozicija. Tačiau ir ji turi suprasti, kad kai karinė jėga vienoje pusėje vien ultimatumais be jokių kompromisų nieko doro pasiekti neįmanoma. Dabar radikalus sparnas nori visko iš karto : prezidento atsistatydinimo, Rados priešlaikinių rinkimų, sutartis su ES pasirašymo,”Berkut” išformavimo ir visų suimtųjų paleidimo ir teisinės atsakomybės už smurtą prieš demonstruotojus. Neverta pamiršti, kad Kijevo link siunčiami traukiniai, kuriuose V.Janukovičių palaikantys asmenys. Gal ir jiems, kaip ir jau veikiantiems provokatoriams yra atsilygina. Tokioms pakišoms valdžiai lėšų pakaks. Jei truks, Šiaurės imperija, manau, pridės… Prisiminus ankstesnę prezidento rinkimų kampaniją visko galima tikėtis. Manau, kad tokiu momentu ES aukšto lygio derybininkai gali nuveikti nemažai. Tačiau, tik tada, kai Rusų imperijos administracijos įtaka nebus tokia aktyvi, kaip dabar. Prezidentas V.Janukovyčius jau dabar gali tikėtis, kad ateityje jis gali būti netgi teisiamas už tėvynės išdavimą. Bet kuriuo atveju J.Tymošenkos susitarimai su V.Putinu, kurių pagrindu ji kalinama yra tik atskiras epizodas, kurio vertinimas gali būti įvairus. V.Janukovyčiaus nuolatiniai vojažai į Maskvą labiau panašūs į instrukcijų gavimą, kaip malšinti Maidano proveržį. Ką pataria Maskvoje? – matome Ukrainos mietuose vykdomuose “Berkuto” ir pan. baudėjų veiksmuose. Talžyti gulinčius daug proto nereikia. Reikia tik daug ciniško žiaurumo. Iš kur jo tiek daug esama? – sunku net tiksliai atsakyti. Smurtas gimdo smurtą. Taikus pasipriešinimas iki sniego barikadų. Jei jos šturmuojamos – susirėmimo neišvengti. Prisiminkime, kaip SSRS politrukų buvo garbstoma Prancūzijos revoliucija. Romano herojus Gavrošas tapo pasipriešinimo aristokratijai simboliu. Tūkstančiai tokių ukrainietiškų “gavrošų” naudojasi vėlgi bolševikų išgarbintu ginklu – akmeniu iš gatvės židinio. Tik šį kartą kova nukreipta prieš parsidavėlišką šalies valdžią su prezidentu priešakyje. Visa jaunimo auklėjimo politika sovietinio režimo metais buvo nukreipta įvairių okupacinių režimų pasaulyje pasmerkimui. Tokia politika kitu kampu labai išryškėjo Sojūze bei dabartinėje Rusijos imperijoje. Buvusias kolonijas norima vėl “absorbuoti” ir apie jokius tokius amoralumus jau nekalbama. Su Ukrainos praradimu Šiaurės kaimynas niekaip negali susitaikyti. Iš to ir išplaukia praktiškai viskas, kas vyksta šiandien Ukrainoje. Šalyje, kurios istoriniai saitai su Lenkija ir Lietuva šiandien vertinami taip pozityviai, kaip gal niekada anksčiau. Įgyjame didelį mūsų draugą – Ukrainos visuomenę. Bent jau tą jos dalį, kuri siekia laisvės, tai tikrai. Ukrainiečiai tą jaučia ir žino jau seniai. Įspūdingiausiai yra tai, kad prie minėto siekio prisijungia ir Ukrainos rusai. Žinoma, toli gražu ne visi, bet toks procesas tęsiasi ir nieko gero jis Kremliaus politikai nežada. Minėtas laisvės siekio “užkratas” gali persimesti ir Šiaurės kryptimi. Laisvė kurti savo gyvenimą pagal tiesą ir teisingumą vis labiau rūpi ir rusams. Štai kodėl taip nerimaujama Maskvoje. Ir įtikinėti ir papirkinėti bandoma, bet laisvės traukinys vis tiek rieda. Istorija jam žalią šviesą uždegs. Nereikėtų delsti… Tai, kad revoliucija iš Maidano ir kitur nepasitraukė – labai įspūdingas faktas. Žinoma, prezidentas V.Janukovyčius nori laimėti laiko ir bandys siūlyti tuos variantus, kurie išsaugotų ir jį ir radą. Netgi premjerą pasiūlė aukai. Tai visgi šis tas. Žinoma, tai tik politiniai žaidimai, bet tai kad jie vyksta rodo ir V.Janukovyčiaus gebėjimą manevruoti. Jam labai norėtųsi suskaldyti opoziciją, kurios tokių permainų metu niekad niekur nebūna vieningos. Tikėtis, kad jis pasiūlys prezidento rinkimus, gal ir galima, tačiau kada tai būtų. Opozicija žino, kad jėgos aikštėse šąlančių nėra begalinės. Jei entuziazmas aptirptų, režimas kaip mat pereitų į kontrapuolimą. Nors prezidento pasiūlymai nėra esminiai, tačiau ir jie leidžia tęsti derybas. O tai teikia vilčių, kad masinio teroro gali būti išvengta. Žvelgiant atidžiau, akivaizdu, kad būtent V.Janukovyčiaus rankose yra svarbiausi svertai, o opozicijai jis didžiausias kliuvinys. Ukrainos gyventojai turi teisę išsakyti savo valią rinkimuose. Kai kalbama apie priešlaikinius rinkimus – derybinių kompromisų neišvengti. Tik tuo keliu einant galima vykdyti demokratiją šalyje. Smurtas – tragedija, kurios privalu išvengti. To ir galima palinkėti Ukrainos žmonėms. Gal premjero atsistatydinimas ir nėra svarbiausias žingsnis laisvės siekiams, tačiau ir jis reikšmingas. Beje, premjero postas prezidento jau buvo pasiūlytas opozicijai, tad Azarovas jame buvo jau tik laikina figūra ir jis tą pats suprato. Kiekvienas kaip nors nukentėjęs mitinguotojas tampa V.Janukovičiaus politikos priešininku. Jam pritaria jo artimieji ir nepasitenkinimas valdžios politika plinta labai greitai. “Delfistai” tai vadina “užkratu”. Jei jau taip, tai galima spėti, kad Lietuvos istorinės pamokos gali būti tuo “užkratu”, kuris žadina Ukrainos gyventojų laisvės siekį, susitelkimą bendram tikslui ir asmeninį orumą, neleidžiantį nuleisti rankas. Apie galimas provokacijas diskutavau Maidano revoliucijos pradžioje. Tie nuogąstavimai pasitvirtina su kaupu. Nustatomi tokie “aktyvistai”, kurie nurodo ir savo paros atlygį. Net ir snaiperių įdirbis pastebimas. Nesiseka jėgos struktūroms tai primesti demonstrantams. Kol derybos sunkiai skinasi kelią, politiniai žaidimai vyksta visu tempu. Bandoma supriešinti opozicijos lyderius, siūlomi kontraversiški derybų variantai. Prezidento V.Janukovyčiaus pasiūlyti kompromisai, manau, yra gan apgaulingi. Tai taip pat supranta opozicija. Tačiau ir ji turi suprasti, kad kai karinė jėga vienoje pusėje vien ultimatumais be jokių kompromisų nieko doro pasiekti neįmanoma. Dabar radikalus sparnas nori visko iš karto : prezidento atsistatydinimo, Rados priešlaikinių rinkimų, sutartis su ES pasirašymo,”Berkut” išformavimo ir visų suimtųjų paleidimo ir teisinės atsakomybės už smurtą prieš demonstruotojus. Neverta pamiršti, kad Kijevo link siunčiami traukiniai, kuriuose V.Janukovičių palaikantys asmenys. Gal ir jiems, kaip ir jau veikiantiems provokatoriams yra atsilygina. Tokioms pakišoms valdžiai lėšų pakaks. Jei truks, Šiaurės imperija, manau, pridės… Prisiminus ankstesnę prezidento rinkimų kampaniją visko galima tikėtis. Manau, kad tokiu momentu ES aukšto lygio derybininkai gali nuveikti nemažai. Tačiau, tik tada, kai Rusų imperijos administracijos įtaka nebus tokia aktyvi, kaip dabar. Prezidentas V.Janukovyčius jau dabar gali tikėtis, kad ateityje jis gali būti netgi teisiamas už tėvynės išdavimą. Bet kuriuo atveju J.Tymošenkos susitarimai su V.Putinu, kurių pagrindu ji kalinama yra tik atskiras epizodas, kurio vertinimas gali būti įvairus. V.Janukovyčiaus nuolatiniai vojažai į Maskvą labiau panašūs į instrukcijų gavimą, kaip malšinti Maidano proveržį. Ką pataria Maskvoje? – matome Ukrainos mietuose vykdomuose “Berkuto” ir pan. baudėjų veiksmuose. Talžyti gulinčius daug proto nereikia. Reikia tik daug ciniško žiaurumo. Iš kur jo tiek daug esama? – sunku net tiksliai atsakyti. Smurtas gimdo smurtą.

Ir kodėl Janukovyčius, o ne Janukovičius (kaip Basanavičius, ar Lavrinovičius)?

Įsivaizduoju kaip vartosi, neužmiega Timošenko. Bet ką visą tą laiką veikia Juščenka?