Asmenybė ar auka?

Nuvilnijo 50/50 triukšmelis. Nepasisekęs bandymas sutramdyt žiniasklaidą dingo iš pirmų puslapių. Įstatymas numirė mažai kieno ir paskaitytas. Gal buvo geras, gal blogas, nežinia, bet parlamentarės pasiūlymą matyti per pusę gerų ir blogų naujienų priešininkai negailestingai sutaršė.

Ar labai dideli ir neįgyvendinami buvo jos norai? Pasidairius po Pasaulį, galima sakyti, kad siekiai buvo realūs, netgi kuklūs. Į rytus nuo mūsų žiniasklaida apie savo šalį ir vidinius reikalus skleidžia tik geras naujienas. Ten negatyvi informacija liečia tik Vakarus, Ukrainą, „Pribaltiką“ ir kitus priešus. Kriminalinės kronikos apie pagautus nusikaltėlius ir išaiškintus nusikaltimus, pabrėžiant, kaip šauniai tvarkosi pareigūnai. Saviplakos nėra nė trupinėlio.

Į vakarus nuo mūsų negatyvios informacijos yra, bet ji balansuoja ties 20 proc. riba. Laidas apie policijos, muitininkų, transporto kontrolierių darbą net nepriskirčiau prie neigiamos informacijos. Nors rodoma daug nusižengėlių, blogų emocijų šios programos nesukelia. Vakarietiška žiniasklaida stengiasi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes realybėje pozityvių naujienų žymiai daugiau negu negatyvių.

Paskaičius lietuviškus informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, susidaro įspūdis, kad name, kur kas penktas badauja, apšniurkštoje laiptinėje turėtum pakliūti į maldaujantį pinigų girtuoklių būrį, išėjęs į lauką, kur visada blogas oras, sutiksi tik elgetas, nelaimėlius, girdėsi iš bado klykiančius vaikus, po keleto minučių turėtų apiplėšti narkomanai ir, galiausiai, prastumdęs mažametes prostitutes, turėtum atsistot į begalinę eilę prie šiukšlių konteinerio, kur alkani pensininkai su ašaromis akyse aprauda laimingus tarybinius laikus. Alkoholikai kas dieną turėtų paskandinti po kūdikį, narkomanai užmušti po nekaltą mergelę. Vagys šeimininkautų apleistuose emigrantų butuose, ir tūkstančiai stovėtų eilėse prie aerouosto bilietų kasų, svajodami greičiau iš čia pabėgt. O kas darosi kaime, apie tai bijotume net pagalvot.

Bet ar taip yra? Kiekvienas mintyse permąstykite vieną savo gyvenimo dieną, savaitę ar mėnesį ir suskaičiuokite, kiek sutikote gerų, kiek neutralių ir kiek blogas emocijas sukėlusių žmonių. Taip pat suskaičiuokite teigiamus ir neigiamus įvykius. Prisiminkite nusikaltimus, kuriuose nukentėjote. Neužmirškite kelyje sutiktų šimtų eismo dalyvių. Ar daug pasitaikė suklydusių ir sukėlusių pyktį, ar daug sutikote chamų, kiek matėte avarijų?

Padarius asmeninę statistiką, ją galima palyginti su žiniasklaidos naujienomis ir susidaryti nuomonę, kiek ji atspindi tiesos. Kiekvienas gyvenimą vertiname pagal individualų sugedimo laipsnį, bet kaip bedėliok, kaip beieškok blogybių, rezultatas bus negatyvių įvykių nenaudai.

Žurnalistams nustatytos labai abstrakčios padorumo ribos, o jeigu kalba eina apie Lietuvą ir lietuvius, ribų visai nėra. Įsibėgėjo lenktynės, kas labiau mus apdergs. Televizijoje be jokio saiko brukama tik negatyvi informacija, rodomas visuomenės dugnas, kriminaliniai nusikaltėliai, nelaimės, avarijos, gaisrai, netiesiogiai bandant įteigti, kad daugiau nieko nevyksta.

Internetiniuose portaluose dar baisiau, o atsivertus komentarus visiška anarchija. Tiesa, yra žmonių grupė save vadinanti kitokiais, už kurių paminėjimą iš blogosios pusės nedovanojama, yra tautybių, kurių geriau nekliudyt, nes už tai baudžiama. Dar jeigu viešai pasiūlyčiau pagaut ir užmušt po langais kniaukiančią katę, visuomenė ir teisėsauga tikriausiai taip pat netylėtų. Bet kai kažkam prisireikia išsivemt ant lietuvių - leidžiama viskas. Tada jau laikykitės. Niekas nereaguoja, kai šlykščiausiuose komentaruose skatinama tautinė nesantaika, grasinama susidorot, mes paskelbiami pasauliniais alkoholikais, paskutiniais žodžiais skleidžiamas melas apie Tėvynę, su purvais maišomi visi lietuviai, vyksta atviras žeminimas ir patyčios tautiniu pagrindu, klastojama istorija. Šiais laikais lietuvis Lietuvoje - tai kaip silpnas mokinukas, pakliuvęs į iš kolonijos grįžusių peraugusių banditėlių klasę. Jo dar nemuša, nemeta žemyn galva nuo laiptų, bet nepaliaujamai morališkai gniuždo, su kiekviena diena atiminėdami po gabalėlį savigarbos, žlugdo valią, slopindami bet kokią mintį nepaklust. Tokiam vienintelis išsigelbėjimas iš esamos padėties - kaip nors išsiprašyt į kitą mokyklą. Tik konkrečiu atveju lietuvis - tai ne mokinukas, o pilietis, ieškantis naujienų, o terorizuojantis banditėlis - tai žurnalistas, iš paskutiniųjų besistengiantis viską nušviesti taip, kad gyvenimas namuose taptų nemielas.

Dauguma vyresnio amžiaus žmonių paversti dejuojančiais, vaitojančiais, rypaujančiais zombiais. Garantuoju, kad nė vienas niekada taip sočiai negyveno, nepirko tiek maisto, neturėjo tiek daiktų, nesinaudojo tiek paslaugų, kaip dabar. Bet metai po metų į smegenis pumpuojamas negatyvas, sočius piliečius pavertė kiekviename žingsnyje vienas kitam bėdas kraunančiais nelaimėliais. Bet ant jų pykti negalima, kaip negalima pykti ant invalido. Pastarasis turi fizinę negalią, o informacinio karo aukos suluošintos morališkai. Jiems reikalinga skubi pagalba, kurios niekas nesuteiks. Kiekvieną dieną jų žaizdos negalestingai plėšomos ir barstomos druska.

Kas suskaičiuos, kiek tautiečių susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę ieškoti laimės, nebeištvėrę ašaringos televizijos teroro ir internete prisiskaitę apie „kitur“ ant medžių augančius dolerius.

Sunku nustatyt, kokia dalimi žiniasklaida prisideda prie alkoholizmo skatinimo.(Čia mintis ne apie pastaruoju metu užplūdusią degtinės reklamą) Bet daugeliui dvejojančių ir besistengiančių atsikratyti stikliuko beviltiškai nušviečiama šalies realybė padeda apsispręst. Juk aplink taip blogai, kad nelieka nieko kita, tik pijokaut.

Neįrodoma, kad prie nužudymų šeimyninių kivirčų metu prisidėjo įtampą keliančias laidas kuriantys žurnalistai. Bet kad gyvenant nepritekliuje, nedirbant ir ištisai žiūrint agresiją ir įsiūtį demonstruojamas laidas, tampama agresyviu, tai faktas. Garantuotai, kad dažniausiai mušamos moters ar vaiko garsinis ir vaizdinis fonas yra bomžinė komercinės televizijos programa.

Ir baisiausia, kad niekam neįdomu, koks procentas savižudžių, ieškančių nors menkiausio šviesos spindulėlio, depresinės žiniasklaidos pastumti padarė išvadą, kad vilties nebėra ir nebebus.

Iškyla klausimas, kodėl taip išsigimė komercinės informacinės struktūros ir kodėl visa tai leidžiama? Atsakymas paprastas. Todėl, kad už tai gerai atsilyginama. Valdžia nieko nemato, nes tokia padėtis tenkina. O jei kažko netenkina, tai tie bijo cyptelt, nes, papūtus prieš vėją, ištiks Kubiliaus likimas, maištininko pavardę žiniasklaida pavers keiksmažodžiu.

Keista, kai apie savo šalies Prezidentę gali daugiau sužinoti svetur negu namuose. Nesuprantama, kai reikšmingas prezidentūros iniciatyvas (kurias seimas ignoruoja) gali paskaityti tik pačios prezidentūros internetiniame puslapyje. Šiuo metu Prezidentė išspirta iš lietuviškos žiniasklaidos. Komersantams iš jos nėra naudos.

Bet mūsų kaimynei Rusijai ir jos carui dėmesio užtektinai. Net su kaupu. Putino atvaizdėlis darosi įkyriai atgrasus, kaip kadaise Brežnevo. Propagandinių straipsnių pavadinimai dažniausiai išskirtinai buki. Apytiksliai: „Putinas priėmė genialų sprendimą – vakarai pasimetime“, „Perskaitę aiktelsite, Rusija duoda į kaulus Europai“, „EU šoke, nežino ką daryti su Putinu“, „Putinas vėl laimi, vakarai pakliuvo į savo pačių spąstus“ t.t ir t.t. Jei pavadinimas ne bukas, tai tekstas vis tiek į tuos pačius vartus. Jei žinia neutrali, tai trolių komentarai, kaip visad, menkinantys Vakarus, Lietuvą ir šlovinantys rusų caro genialumą.

Keistoka, bet vakarietiško stiliaus, nevarginančios naujienos, kurias smalsu skaityt, liko toli nuo sostinės, kai kuriuose rajoniniuose laikraščiuose. Dar yra žurnalų, nepasidavusių „Lietuvoje viskas blogai“ vaitonėms. Yra „Valstybė“ nebijanti įvardyti tų, pagal kurių dūdelę kartu su visu seimu ir pagrindine žiniasklaida šoka Lietuva. Liko keletas nedidelių internetinių portalų, publikuojančių faktus, o ne emocijas.

Ir kaip visa tai matant, neužkibti ant minties apie informacinį karą, kurio niekas neneigia egzistuojant. Šis karas – tikro karo preliudija. Prieš užpuolant ginklais, norint sutikti mažesnį pasipriešinimą ir turėti minimalius nuostolius, priešas demoralizuojamas. Senovėje tai darė gandų skleidėjai. Ir dabar šnibždūnai niekur neišnyko, bet veikia kartu su žiniasklaida, kuri didžiąja dalimi tarnauja ne mūsų valstybei. Tėvynėje dar bombos nekrinta, nepokši šūviai, bet aidi informacinio karo aukų aimanos ir dejonės, skamba suluošintų piliečių prakeiksmai Lietuvai.

Iš pagrįstai ar nepagrįstai nepatenkintų savo gyvenimu žmonių ne sykį girdėjau frazę „kalta Lietuva“. Tai didelis melas. Mūsų šalis dėl nieko nekalta. Kalti tie, kas savo veiksmais daro gyvenimą nepakenčiamu, tie, kurie perka neturinčius moralės normų žurnalistus, apverčiančius viską taip, kad tikrieji nevidonai lieka nematomi. Išguiti iš namų jaunuoliai, tėviškės ilgesio kamuojamos raudančios mergaitės, neretai ištaria „Lietuvai mes nereikalingi“. Jie irgi propagandistų aukos. Tėvynei reikalingas kiekvienas jos vaikas. Iš namų išvarė ne upės ir ežerai, ne tėvų trobelė, ne vaikystės kiemas, ne medis, augantis prie kelio, ne piliakalniai ir ne pievos, ne Lietuva, o žiniasklaidos dangstomi oligarchai ir valdžiažmogiai, kurie iš savo šalies skurdinimo turi naudos.

Europos Sąjungos institucijos kiekvieni metai siunčia rekomendacijas dėl emigracijos stabdymo, nurodo veiksmus, kaip tai daryt, skatina nevaikyt investuotojų, kuriančių darbo vietas, atvert tą nematomą sieną, kuri neleidžia Lietuvai vystytis lygiai su kaimynėmis. Prezidentūra turi daug konkrečių pasiūlymų, bet valžią ir žiniasklaidą įtakojančiai gaujai ant rekomendacijų nusispjaut. Jų planai kiti. Jiems reikia pigių, baikščių, užguitų baudžiauninkų.

Mums, eiliniams žmogeliams, reikia su tuo susitaikyt, nes 50/50 triukšmelis parodė, kad niekas nesikeis. Tarybiniais laikais partijos sekretoriai turėjo stebuklingą frazę „yra nuomonė“. Ją išgirdę aktyvūs partiečiai lenktyniaudavo kas garsiau išklyks „asmeninę nuomonę“, kuri niekuo nesiskirdavo nuo primestos. Lygiai taip pat vieningai politologai, apžvalgininkai ir kiti „išminčiai“, mokinantys mus gyvent ir kiekviename žingsnyje kaišiojantys žodžio laisvę, apviduriavo idėją apsivalyt nuo informacinio purvo, užmušė šviesenio gyvenimo viltį. Jie laimėjo. Žiniasklaida ir toliau dergia Lietuvą, su purvais maišo lietuvius.

Brežnevo laikų apžvalgininkams ir reporteriams gyvenimas nepasikeitė. Sovietmečiu kūrė kvailiausias fantazijas apie „pūvančius“ Vakarus, o kai Lietuva prisijungė prie Vakarų, dergia save. Komunistinio auklėjimo menkystėlės žodžio laisvę supranta taip pat, kaip ir prieš tris dešimtis metų. Tai teisė pataikaut stipresniam, žemint „priešus“ ir iš to žertis asmeninę naudą.

O pataikaut, gražiai nušviest, šlovint „reikalingus“ veikėjus jie puikiai moka. Tapo tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus ištraukiamas koks nors apipelijęs, apsimelavęs parazitas, rubliais pririštas prie Rusijos. Su viešųjų ryšių agentūrų pagaba iš jo nulipdomas gelbėtojas, žadantis išspręsti Lietuvos ir kiekvieno asmenines problemas. Kad niekas neperrėktų skiedžiamo melo, surenkama gausi, garsiai spygaujanti padlaižių partija. Vėliau, paaiškėjus, kad visa rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, kurių niekas nė nemanė vykdyt, sukuriamas konkretus priešas, kuris „trukdo dirbt“ ir padaromas atpirkimo ožiu. Bet, baigiantis kadencijai, žmonėms absoliučiai praradus pasitikėjimą politikais, mesijas nurašomas kartu su visa partija ir partiečiais. O prieš kitus rinkimus užgimsta naujas gelbėtojas su nauja partija.

Artėja Prezidento rinkimai. Nebeužilgo televizijos reportažuose turėtų pradėt nekaltai vaidentis koks nors užmirštas, bet rusų politikai tinkamas veikėjas kvailu veideliu (šiuo metu ant bangos Brežnevo laikų milicininkai). Pamažu, iš lėto, tas veikėjas taps „populiariuoju“, neatsiejama naujienų dalimi, jo žmona pasijus įžymybe, o šunelis Guzikas su katytė Kalgotke - televizijos žvaigždėmis. Tokį pastebėjus yra tikimybė, kad tai realiausias kandidatas į prezidentas.

Labai keistas valdžios institucijų, privalančių rūpintis valstybės saugumu, požiūris į informacinį karą. Niekas nesidangsto, smegenų skalbėjai čia pat, gandų nešiotojai vaikšto tarp mūsų. Kas vakarą priperstas apatines kelnes ant galvų maunančių televizijos laidų kūrėjai ir vedėjai nesislapsto. Kryptingų komentarų rašinėtojai taip pat nesunkiai išaiškinami. Kieno pinigais apmokamas visas informacinis mėšlas, susekt įmanoma. Bet nieko nedaroma. Situacija komiška. Lyg žmona kas vakarą atsivestų meilužį, aistringai su juo smagintųsi, vyras dantis sukandęs kentėtų gulėdamas ant lovos kraštelio, o kitą dieną visiems dejuotų, kad jo žmonelę meilužis tratina, bet esamos padėties pakeist nesistengtų.

Esant tokiai anarchjai, propagandistai ir smegenų plovėjai su mūsų sąmone išdarinėja, ką tik nori. Tauta verčiama apsisnarglėjusiais nelaimėliais, negatyvu, griaunančiu savo ir vaikų ateitį. Norint neprarast savigarbos ir gyvent išdidžiai, vienintelė teisinga išeitis - visiškai atsisakyti televizijos ir interneto. Gyvenimas tikint tik tuo, ką matai savomis akimis, begalę kartų gražesnis už tą, kurį mums piešia. Išnešt televizorių į rūsį ir nusukt į sieną visai nesunku. Bet labai veiksminga.

Nematant, neklausant politikų, apžvalgininkų, politologų ir kitų primetinėjačių savo nuomonę veikėjų, gyvenimas tampa šviesesniu. O nenorom išgirdus, reikia netikėt jų pliurpalais. Sunku atsisakyt kompiuterio, bet įmanoma nesiknist tuose portaluose, kur nors kartą, tegu ir komentarų skiltyse, buvote įžeistas ar pažemintas. Yra būdų mandagiai pasiųsti tolyn gandų skleidėjus, savo fantazijomis besistengiančius pagadinti gerą nuotaiką. Visame informaciniame chaose reikia atsirinkti tik tai, kas suteikia sausas, nepabalintas, nepajuodintas žinias paremtas skaičiais ir faktais, ir iš to susiformuoti savo nuomonę. BŪTI ASMENYBE SU SAVO TIESA.

Kuo Lietuvoje bus daugiau ASMENYBIŲ, kuo mažiau lengvai stumdomų varguolių, tuo sunkiau politikams bus meluot ir manipuliuot „liaudies masėmis“. Valdžią ir žiniasklaidą uzurpavusioms vidutinybėms, ryškūs žmonės labai neparankūs. Bet tik tokie yra Pasaulio varomoji jėga.