Aš pasirašau!

Kai kurie žmonės būna tiesiog priblokšti. Jie negali patikėti, kad politikas neprašo jų parašo ar dar kažkokių papildomų duomenų. Jie ilgai žiūri į mane nustebę, kol supranta, kas iš tikrųjų vyksta.

„Čia aš dedu parašą, o ne jūs,“ – aiškinu. – „Aš tik prašau, kad jūs parneštumėte mano pasižadėjimą namo ir jeigu pasiūlymai jums tinka – balsuotumėt už mane. Jeigu aš būsiu išrinktas – jūs turėsite mano įdarbinimo sutartį. Raštišką! Ketverius metus aš būsiu priverstas vykdyti konkrečius įsipareigojimus savo darbdaviui, tai yra jums.“

Ir jeigu aš nevykdysiu to, ką esu pažadėjęs – darbdavys galės mane atleisti. Toks yra vienas iš sutarties punktų. Aš pasirašau, kad sulaužęs sutartį privalėsiu pats atsistatydinti iš Seimo narių.

Ar čia yra kokia apgaulės galimybė? Vargu. Surašyti įsipareigojimų punktai – pakankamai konkretūs. Taigi balsuodamas ar kaip kitaip elgdamasis ne pagal juos, būsiu lengvai atpažintas. Žurnalistai mane užpjaus, nes pasižadėjimo sutartis dalinu ir jiems.

Blogiausiu atveju kiekvienas pilietis, turintis su manimi tokią asmeninę sutartį, galės kreiptis ir į teismą. Manau, to neprireiks.

Kodėl sugalvojau tokį bent Lietuvoje negirdėtą dalyką? Yra net kelios rimtos priežastys. Visų pirma – didžiulis žmonių nepasitikėjimas politikų pažadais. Daug kartų apgauti ir išduoti, rinkėjai jau net nelabai domisi, kas ką geresnio gali pasiūlyti. Kas iš to? Juk vis tiek po rinkimų niekas nepasikeis.

Todėl išgirdę, kad atsirado politikas, kuris nebijo pasirašyti po konkrečiu pasižadėjimu, kai kurie net nelabai gilinasi, kas žadama. Jiems svarbiausia – pats parašas. Imdamas iš manęs pasižadėjimo sutartį, žmogus pajunta gavęs į rankas tam tikrą kiekį realios politinės galios. Ir kas svarbiausia – ši galia nedings, nepraeis kartu su rinkimais. Žmogus pajunta tapęs piliečiu – savo šalies šeimininku. Nes nuo šiol jis turės savo atstovą valdžioje. Atstovą, kurį galės kontroliuoti.

Kita paskata buvo mano asmeninė nuoskauda dėl lietuviškos žiniasklaidos primityvumo. Ištikimybė galios principu suformuotoms frakcijoms čia vis dar vertinama labiau nei ištikimybė kitiems principams. Taikymasis prie interesų grupės, o kartais tiesiog jos vado, pateikiama kaip vertybė didesnė nei bandymai elgtis pagal įsitikinimus ir sąžinę. Tokį požiūrį palaiko ir nemaža dalis angažuotų politologų.

Tad ką daryti? Mano pavyzdys - gana pamokomas. Nuo 1988 metų esu idėjinis, o kartais ir partinis krikščionis demokratas. Kai peržvelgiu senus savo tekstus, net stebiuosi, koks esu pastovus. Visą laiką esu tame pačiame idėjiniame sraute. Ir tai nesunku patikrinti.

Mano idėjinį nuoseklumą per ketverių metų kadenciją Seime geriausiai įrodo šiomis dienomis išleista knyga „POLITIKA MARO METU“ su mano tekstais bei platesne faktine medžiaga. Balsuodavau irgi nepažeisdamas savo esminių nuostatų. Tačiau kaip tik toks žmogus dabartinėje sistemoje tampa nepritapėliu. Bet ar tai jo kaltė?

Tautos prisikėlimo partijos programa nebuvo vien 10 Arūno Valinsko įsakymų. Nors taip neįvardyta, ji atitiko krikščioniškosios demokratijos kryptį. Juolab 2009 metų pradžioje pats vadovavau darbo grupei, kuri parengė išsamią partijos programą. Žinoma, ji niekam nebuvo įdomi.

O ji rėmėsi į tą patį vertybinį pagrindą, kaip ir dabartinė Drąsos kelio partijos programa. Tai – dar 1955 metais Antano Maceinos vadovaujamų išeivijos intelektualų parašyta programa būsimai laisvai Lietuvai „Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ“.

Taigi esu absoliučiai nuoseklus. Ir kaip tik dėl to – labiausiai pjaunamas.

Todėl ir šiuo požiūriu mano pasižadėjimas su parašu yra labai naudingas. Aš nepasižadu paklusti kokioms bebūtų galios grupuotėms. Aš paklusiu tik mūsų programinėms nuostatoms ir vykdysiu tik savo paties rinkimų pažadus.

Dabar, padėjęs parašą, aš net negalėsiu elgtis kaip nors kitaip. Tai garantija!

Ar to dar maža?