Ar Ukrainai pavyks „uždaryti“ Krymą?

Nesunku prisiminti Rusijos džiaugsmą dėl gana lengvai ir „taikiai“ įvykdytos Krymo aneksijos. Šio Ukrainos regiono prijungimas prie Rusijos Federacijos buvo pozicionuojamas kaip didžiausia geopolitinė pergalė. Tačiau po šventės Maskvos gali laukti ir gana nemalonios pagirios. Pasaulis atsisakė pripažinti Krymo prijungimo prie Rusijos teisėtumą, o tai reiškia, kad juridiškai šis pusiasalis vis dar priklauso Ukrainai. Kijevas turi nemažai galimybių pajungti tarptautinės teisės normas savo interesams ginti. Kol kas Ukraina tiesiog neranda laiko visapusiškam šios strategijos realizavimui, nes pagrindinis dėmesys yra sukoncentruotas kovai su separatistais šalies rytuose.

Spaudimas ore…

Faktiškai Krymą kontroliuoja Rusija, tačiau žiūrint iš tarptautinės teisės plotmės – Maskvos jurisdikcija šiai teritorijai yra abejotina. Žinoma, ne paslaptis, kad Rusija yra linkusi ignoruoti tarptautinės teisės normas, kai jos prieštarauja Kremliaus interesams. Krymo atvejis yra klasikinis tokios strategijos pavyzdys. Tačiau galimybė ignoruoti tarptautinius susitarimus irgi turi savo ribas ir Ukraina yra kaip tik ta valstybė, kuri gali priversti Rusiją tas ribas pajusti ir pamatyti.

Pradėti gilesnį šios temos nagrinėjimą vertėtų nuo Rusijoje paskleistos dezinformacijos. Liepos 3 dieną rusų valstybinė naujienų agentūra ITAR-TASS, nurodydama kaip šaltinį Rusijos Federacijos transporto ministeriją, paskelbė žinią, kad ICAO (Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija) pripažino Rusijos jurisdikciją Krymo oro erdvei ir įpareigojo ją valdyti ir aptarnauti. Tačiau jau kitą dieną ši informacija buvo paneigta (galima numanyti, jog ši „antis“ tapo tiesiog dar vienu elementu Rusijos informaciniame kare prieš Ukrainą). Atsakydama į atitinkamas žurnalistų ir oficialių Ukrainos pareigūnų užklausas ICAO patvirtino, kad jos pozicija nesikeičia – Krymas yra Ukrainos dalis, atitinkamai ir oro erdvė priklauso Ukrainai ir yra jos atsakomybės zonoje.

Visa tai suteikia Kijevui galimybę veikti. Ukraina tikisi išreikalauti iš Rusijos susimokėti dideles baudas už nuolatinį jos oro erdvės pažeidimą (iš esmės dabar beveik visi Rusijai priklausančių orlaivių skrydžiai virš Krymo tampa neteisėti). Iki liepos 7 dienos Ukraina jau priskaičiavo Rusijai apie 200 mln. grivinų (apie 40 mln. litų) baudų. Žinoma, galima prognozuoti, kad Maskva tiesiog bandys ignoruoti šiuos reikalavimus. Šiandien dauguma į Krymą skraidančių lėktuvų priklauso vidinėms Rusijos oro bendrovėms, kurios nevykdo skrydžių į kitas šalis ir iš esmės gali nebijoti tarptautinių sankcijų ar persekiojimo. Šiuo metu pagrindiniu „rusiško Krymo“ oro vežėju tapo čečėnų „Groznyj avia“.

Ne visai yra aiški situacija su „Aeroflot“ oro bendrove, kuri ir anksčiau, dar iki Krymo užgrobimo, vykdė skrydžius į pusiasalį. Šiai bendrovei būtų gana pavojinga pažeidinėti tarptautinės teisės principus, nes ji veikia globaliai. Pagal turimą informaciją susidaro įspūdis, jog Ukraina kol kas tiesiog nesiėmė priemonių, kad vieno iš didžiausių Rusijos oro vežėjų skrydžiai į Krymą atsidurtų už teisėtos veiklos ribų.

Tačiau demonstruodama arogantišką požiūrį į tarptautinių teisės normų principus Rusija vis dėlto rizikuoja. Didžiausia sankcija už ICAO normų nevykdymą gali būti šalies pašalinimas iš šios organizacijos. Toks žingsnis sukeltų rimtų problemų visoms Rusijos oro bendrovėms, nesvarbu, ar jos vykdė skrydžius į Krymą, ar ne. Iš esmės tai būtų sankcija prieš visus šalies oro vežėjus. Kol kas toks klausimas nesvarstomas, tačiau nėra didesnių abejonių, kad, nepaisant viso Jungtinių Tautų (o būtent jai priklauso ICAO) atsargumo, Ukrainai tiesiog būtina jį iškelti.

…ir jūroje

Lygiai taip pat kaip ir oro erdvės Ukrainai pagal tarptautinės teisės principus pripažįstama ir Krymą supančios jūros zonos jurisdikcija. Čia Kijevas irgi turi vietos manevrui ir, kiek galima vertinti, veikia aktyviau. Dar balandžio viduryje Ukraina pranešė Tarptautinei jūrų organizacijai, kad skelbia visus šešis Krymo uostus uždarytus, nes negali čia užtikrinti laivininkystės saugumo. Šiuo atveju Kijevas iš esmės atkartoja jau esamus precedentus: 1974 metais Kipras paskelbė uždarąs tris uostus šiaurinėje, turkų užgrobtoje salos dalyje. Panašių principų laikosi ir Tbilisis, kuris stebi laivus, įplaukiančius į Abchazijos uostus be Gruzijos leidimo, ir vėliau siekia juos sulaikyti ir nubausti (tiesa, pastaruoju metu žinių apie tokius veiksmus nelabai girdėti).

Uostų blokada gali turėti rimtesnių padarinių nei bandymai uždaryti oro erdvę, nors pagrindinės pasekmės yra panašios – Krymo uostai iš esmės egzistuos tik rusų laivams, nes nėra abejonių, kad ir šį draudimą Rusija ignoruos. Be to, dabar visa atsakomybė tenka laivų, kurie išdrįs įplaukti į Krymo uostus, savininkams ir kapitonams. Įplaukdami į šiuos uostus jie pažeis Ukrainos įstatymus ir tarptautinės teisės normas, už tai gresia atitinkamos rimtos nuobaudos.

Pažymima, kad ir pačiai Rusijai bus nelabai lengva veikti tokioje situacijoje. Ekspertai nurodo, jog iš esmės dabar gabenti krovinius jūra į Krymą galės tik laivai su Rusijos, kuri laiko Krymą savo teritorija, vėliava. Tačiau čia gali atsirasti tam tikrų problemų, nes iš 3 765 Rusijos oficialiai registruotų laivų tik 568 plaukioja su Rusijos Federacijos vėliava, kitų laivų savininkai yra pasirinkę vadinamąsias „patogias vėliavas“ – Panamos, Liberijos, Maltos, Kambodžos ir Filipinų. Tokios „patogios vėliavos“ suteikia daugiau galimybių verslui ir garantuoja mažesnius uosto mokesčius daugumoje pasaulio šalių. Manytina, kad nė vienas iš šių laivų dabar nerizikuos plaukti į Krymą.

Nereikėtų pamiršti ir tikėtinų ekonominių padarinių. Pirmiausia tokioje situacijoje netenka prasmės bet kokia tolimesnė Krymo uostų raida. Kitos – rimtesnės – pasekmės būtų uostų uždarymas. Pranešama, kad Rusija jau dabar planuoja uždaryti Eupatorijos ir Feodosijos uostus. Toks sprendimas ruošiamas dėl to, jog jų infrastruktūra moraliai yra pasenusi, o patys uostai trukdo turistinio sektoriaus plėtrai. Tačiau toks žingsnis gali lemti kitos rimtos problemos atsiradimą – šiuose uostuose dirbę žmonės liks be darbo. Todėl iškyla socialinės įtampos augimo grėsmė, nors Rusijos valdžios atstovai ir tikina, kad žmonėmis bus pasirūpinta.

Tolimesnėje perspektyvoje gali būti neaiškus ir kitų Krymo uostų – Sevastopolyje, Jaltoje, Aluštoje ir Kerčėje – likimas. Didesnių klausimų, ko gero, nekyla tik dėl Sevastopolio, kuris buvo ir lieka Rusijos Juodosios jūros laivyno forpostu, tačiau visi kiti uostai vienaip ar kitaip bus priversti dirbti nuolatinio nerimo dėl savo ateities šešėlyje.

Išvados

Sakoma, kad kare kaip kare. Ukrainai būtina vertinti savo galimybes pasinaudoti tarptautinės teisės normomis kovoje dėl Krymo kaip viena iš esminių priemonių tebevykstančioje konfrontacijoje su Rusija. Suprantama, kad dabar pagrindinis dėmesys yra nukreiptas į įvykius šalies rytuose, tačiau jeigu Kijevas nesirengia susitaikyti su Krymo praradimu (o oficialiame politiniame diskurse tokio susitaikymo pėdsakų tikrai neaptinkama) – jis tikriausiai neignoruos šios temos. Krymo klausimas gali būti pačioje aktualiausioje jo politinėje darbotvarkėje.

Svarstydamas „jūrinės blokados“ galimybes Krymo atveju rusų ekspertas Michailas Voitenka pažymėjo, kad Ukrainos valdžia turėtų sistemingai ir labai preciziškai fiksuoti sprendimą dėl Krymo uostų uždarymo ignoruojančius laivus ir dėti visas pastangas, kad pažeidėjai būtų nubausti. Tik tokiu atveju galima bus kalbėti apie visomis prasmėmis efektyvią jūrinę Krymo blokadą.

Griežtos pozicijos Ukraina turėtų laikytis ir oro erdvės virš Krymo klausimu. Čia Kijevui irgi reikėtų dėti daugiau pastangų, galbūt net pabandyti teisinėmis priemonėmis visiškai uždaryti šią oro erdvę ir reikalauti Rusijos pašalinimo iš ICAO, jei jos oro bendrovės ignoruos šį sprendimą.

Nepaisydama visų dabar patiriamų sunkumų, Ukraina turėtų sukurti specialią žinybą, kuri rūpintųsi minėtais klausimais. Tarptautinės teisės specialistų komanda, gebanti išnagrinėti visas teisines galimybes ir tiesiogiai ar netiesiogiai daryti spaudimą Rusijai dėl Krymo aneksijos, galėtų tapti tinkamu Kijevo atsaku į „tylųjį“ Krymo užgrobimą.