Ar Lietuva – maorių ir kengūrų šalis?

Į rubrikos klausimą atsakyti neverta. Ir taip aišku, kad dar nesame Naujoji Zelandija. Tačiau būtina prisiminti ekspremjero Andriaus Kubiliaus valdymo metu (2011 m.) kilusį skandalą, kai ministro pirmininko vicekancleris Giedrius Kazakevičius surengė labai brangią kelionę į šią egzotišką šalį. Su vicekancleriu į bene už 16 tūkst. kilometrų esančią karalienės Elžbietos II simboliškai tebevaldomą valstybę tuomet vyko ir Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus vadovė Eglė Rimkutė, remiantis tuometės spaudos pranešimais, „perimti valstybės valdymo patirties“. Tuomet šia istorija domėjausi kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, pasiskaičiau internete, kuo Naujojoje Zelandijoje toks tobulas valdymas, sužinojau, kad nereikėjo mūsų klerkams dešimtis tūkstančių kainavusios išvykos, nes panašūs valstybės viešojo sektoriaus valdymo modeliai bandyti įgyvendinti Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Australijoje, Kanadoje... Beje, pastarojoje tai iš dalies pavyko, o kitos šalys arba atsisakė dirbtinų reformų, arba pastarųjų primygtinis „diegimas“ sukėlė chaosą „moderniu valdymu“ besigarsinančiose šalyse. Dar šiek tiek pasiskaitinėjau apie naujosios viešosios vadybos patirtis gretimose valstybėse, tačiau neradusi viešai paskelbtos G. Kazakevičiaus ir E. Rimkutės mokslų Naujojoje Zelandijoje ataskaitos nurimau, pasitikėdama konservatorių pamatine vertybe – negriauti to, kas istoriškai susiklostė, kol neatsiranda akivaizdžiai pranašesnių modelių, mažne idealiai tinkančių Lietuvai ir jos piliečiams.

Jau prisipažinau, kad domiuosi ir stebiu tai, kas vyksta mano Tėvynėje, todėl, skaitinėdama valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030”, dėl viso pikto pasiguglinau, ar neatsirado Kauno zoologijos sode kengūrų...

Šiandien jau tyliai keiksnoju savo nenumaldomą norą domėtis valstybės viešuoju gyvenimu. Nematyčiau, nežinočiau, širdis, kaip daugumai mano bičiulių, neskaudėtų... Atostogaučiau ramiai sau pajūry... Bet ne, perskaičiau savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo metodiką „Dalyvavimas viešajame valdyme, sprendimų priėmimas, viešųjų paslaugų teikimas“ ir ėmiau spėlioti, ar neparsivežė mūsų A. Kubiliaus vyriausybės keliauninkai konsultantų iš šiltųjų kraštų...

Taigi vykdau pažadą, duotą rašinyje „Du P – Parlamentas ir Prezidentė – smaugia pilietinę iniciatyvą“, kur pasidalijau naujojo NVO įstatymo projekto įspūdžiais ir rašiau, kad susipažinusi pakomentuosiu dokumentą, pagal kurį rekomenduojama gyventi nevyriausybinėms organizacijoms regionuose... Lietuvos savivaldybėse jau pristatoma „Metodika...“ Ją parengė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras – labdaros ir paramos fondas, kurį iš esmės labdaringai remia ne LR piliečiai tiesiogiai, o LR vyriausybė (Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), Europos komisija ir Jungtinių tautų vystymo programa. Pateiktoje 2011 metų ataskaitoje labdaros ir paramos fondas Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras (sutrumpintai – NIPC) turėjo 569 105,00 Lt pajamų. Taigi buvo už ką produktyviai dirbti visuomeninį darbą.

„Metodikos...“ esmė – NVO bendradarbiavimas su įvairių lygių valdžia. Manau, NIPC, esantis Vilniuje, toliau bendradarbiaus (produktyviai ir rezultatyviai visomis prasmėmis) su vyriausybe, o, tarkime, Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacija (vad. Nijolė Malakauskienė) bendraus su Šiaulių savivaldybe rašydama jai laiškus ir prašydama suteikti patalpas susitikimui su bendruomenių nariais ar kaulydama informacijos tautai rūpimais klausimais... Ir gaus atsakymus, pvz., kad Šiauliuose negyvena maoriai , o viešosios tvarkos skyrius nedisponuoja informacija, kad miestelėnai būtų pastebėję mieste kengūrų... Toks „bendradarbiavimas“ Šiauliuose jau tapo tvirta tradicija, kai net tarybos posėdžiuose žodį pagal visus reglamentus ir statutus gavę visuomenininkai prašosi į sprendimų rengimo komisijas, tačiau į tai nereaguojama. Ak, štai kodėl „Metodikos...“ rengėjai rekomenduoja NVO sudaryti su savivaldybe bendradarbiavimo sutartį ir įsteigti NVO bendradarbiavimo tarybą (BT – trumpinys) bei pasitvirtinti nuostatus. Rūgštelėle, tu mieliausias, turėsime naujos veiklos. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį išpuoselėję tvirtą biurokratinį savivaldybės administracijos aparatą, auginsime viešojo, t. y. nevyriausybinio, valdymo biurokratus. Bet kas tą darbą dirbs? Aišku, ne veltui, o už programinius savivaldybės pinigus. Mokesčių mokėtojų pinigus. Ir, manau, savivaldybė mielai finansuos NVO popieriautojų veiklą, kad tik atitolintų dalies savivaldybės funkcijų perdavimą nevyriausybininkams. PVZ. Dabar savivaldybė valdo savo turtą ir jai priklausančias žemes, moko savo teritorijoje gyvenančius vaikus iki 16 metų, atsako už ikimokyklines įstaigas, veža moksleivius į mokyklas, organizuoja moksleivių maitinimą ir popamokinę veiklą, rūpinasi socialiai remtinais asmenimis, kultūra, socialinio būsto remontu bei nuoma, gyventojų užimtumu, viešaisiais darbais, sveikatos įstaigų darbu, teritorijų planavimu, bendrojo ir detaliųjų planų įgyvendinimu, statinių naudojimo priežiūra, turizmo, būsto, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programa, paveldo reikalais ir t.t., ir pan. Žodžiu, anot „Metodikos...“, mažne visas savivaldybei Vietos savivaldos įstatymo deleguotas funkcijas teks dalytis su verslu ir NVO, kurios lygiomis teisėmis galės dalyvauti savivaldybių organizuotuose viešųjų paslaugų teikimo konkursuose. Viešojo administravimo paslaugos į naujosios viešosios vadybos būvį transformuotis turėtų iki... 2030 metų. Pamenate, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030”? Anot “Metodikos…” kūrėjų, savivaldybės institucijos – tiesiog pinigų rijikai, patalpų išlaikytojai, funkcionierių finansuotojai, nutolę nuo visuomenės ir nežinantys jos poreikių. O va verslininkai ir nevyriausybininkai yra arčiau žmonių, žino jų problemas, nereikia išlaikyti patalpų, tai jiems ir reikėtų perduoti savivaldybių funkcijas. Na, biudžeto formavimą „Metodikos...“ autoriai palieka neginčijama savivaldybių funkcija ir tuo tik sustiprina ketinimus įvelti Lietuvą į dar vieną privatizacijos etapą. Šį kartą vertingiausia aukcionų, atsiprašau, konkursų, preke turės tapti dabar savivaldybių funkcijoms priklausančios viešosios paslaugos. Norėčiau susipažinti su žmogumi, kuris įrodys, kad švietimo, medicinos, socialinės pagalbos, paveldo, žemėtvarkos ir kt. viešosios paslaugos atpigs, kai jų administravimo imsis verslas ir nevyriausybinės organizacijos...

Ačiū „Metodikos...“ autoriams, NVO suskirsčiusiems į dvi kategorijas: pirmajai tenka „interesų atstovavimas ir viešosios politikos formavimas. Tai organizacijos, kurios neteikia konkrečios viešosios paslaugos gyventojams [...], tačiau dirba tokiose visuomenei naudingose srityse kaip demokratijos ir gero valdymo užtikrinimas, vartotojų ir žmogaus teisių gynimas, nediskriminavimo ir pilietinio sąmoningumo ugdymas bei kitose srityse, susijusiose su pilietinės visuomenės plėtra“. O jau antrosios grupės nevyriausybininkai dalyvaus viešųjų paslaugų teikimo konkursuose ir visa tai vadins programine veikla, finansuojama iš savivaldybių biudžetų, gaudama atlygį už paslaugas bei rinkdama nario mokesčius. Tai kaip valstybė ir savivaldybės laimės, t. y. sutaupys, biudžetų lėšas, o gyventojams paslaugos pigs, jei visi mistiniai NVO planai, metodikos ir t. t. jau dabar siurbia mokesčių mokėtojų pinigus? Be to, nė akimirkai negaliu pamiršti, kad gyvename pokomunistiniame krašte, kur atsikratę Maskvos prievaizdų, savanoriškai užsikorę ES stebėtojus tautiniai biurokratai laisva valia neatsisakys jiems priklausančios VALDŽIOS ir ĮTAKOS. Greičiau jie finansuos visokius projektus, leis mokytis į tolimiausias šalis ir džiaugsis, kad Lietuvoje teorija tradiciškai prasilenkia su praktika. Pavargę nuo Sąjūdžio vajų, apraminti Nepriklausomybės pergalių Lietuvos žmonės užmigdė savyje piliečio budrumą. Didžioji visuomenės dalis nesidomi įstatymų leidyba, o nemaža grupė skaito tik vieną periodinį leidinį – komunalinių mokesčių sąskaitas. Ir piktinasi tik sąskaitos gavimo dieną sužinoję apie tarifų padidėjimus... Švietimas, politinės kultūros pradmenų diegimas ir pilietinės visuomenės formavimas liko šalia NIPC parengtos metodikos.

Šiaulių universiteto atstovė Jurga Staponkienė savo straipsnyje „Naujosios viešosios vadybos elementų identifikavimas“ rašo: „NVV (naujoji viešoji vadyba – aut. past.) teorija sekė paskui praktiką. NVV idėjos plačiai pasklido visame pasaulyje, tačiau tai buvo daugiau valdymo reformų nei teorinių idėjų sklaida. Viešojo sektoriaus reformų pirmosios ėmėsi Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada bei Prancūzija. Nors reformos skirtingose šalyse skiriasi gilumu, apimtimi ir sėkmingumu, jos stebėtinai panašios siekiamais tikslais ir naudojamomis technologijomis.

NVV išaugo iš gana skirtingos praktikos ir idėjų: tuo pat metu vieni praktikai diegė privačios vadybos principus viešajame sektoriuje, kiti vystė santykių su privačiu sektoriumi koncepciją. Ši koncepcija apibūdina viešąjį sektorių kaip labai priklausomą nuo privataus sektoriaus. NVV – tai viešojo valdymo forma, kurios šalininkai teigia, kad privataus sektoriaus valdymo modeliai gali būti taikomi viešajame sektoriuje.“

„Jeigu Naujoji Zelandija būtų tik „maorių ir kengūrų šalis“, A. Kubilius ja nesidomėtų“, - rašė alkas.lt prieš dvejus metus griaudint skandalui dėl garsiojo konservatorių vyriausybės atstovų vojažo į šiltus kraštus patirties pasisemti. Ir informavo, kad „maoriai yra vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai, šiuo metu sudarantys 15% šalies gyventojų. Jų kalba yra viena iš valstybinių Naujosios Zelandijos kalbų. Gretindamas maorius su Naujojoje Zelandijoje negyvenančiomis kengūromis ir kaip kontrastą jiems pateikdamas efektyvias valstybės valdymo reformas, ministras pirmininkas leido suprasti, kad į maorius žiūri kaip į žemesnės rasės žmones, reprezentuojančius praeityje likusį šalies atsilikimą ir egzotiką“.

Mūsų Lietuvoje daugiau nei maorių Naujojoje Zelandijoje, tačiau ramiai tūnome ir nereaguojame į visokias brangias metodikas. Taigi. Lietuvos laukia gana egzotiška viešųjų paslaugų privatizacija, kurioje kyla dalyvauti naujieji nevyriausybinių organizacijų biurokratai...