2019 m. gruodžio 8 d.

 

Apie nuodėmę „tenkintis mažu“, arba Cepelinas – lietuvių tautos priešas

4
Paskelbta: 2014-02-25 07:34 Autorius: Audrius Butkevičius
globeholidays.net nuotr.
globeholidays.net nuotr.

Kartą, dar prieš Rožių revoliuciją, pasakiau draugams gruzinams, kad chačapuris – baisiausias jų tautos priešas! Kas nežino, tai kalbėjome apie miltinį blyną, įdarytą sūriu... Labai pigų ir labai kaloringą patiekalą, tokį populiarų vargingoje šalyje, kad liekną gruziną atrasi tik nacionaliniame balete. Šnekėjome ne apie nacijos sveikatą. Sakiau, kol žmonės galės užkimšti pilvą tokiu maistu, jie nesiryš socialinėms permainoms, nerizikuos! Pilnas pilvas kuria saugumo iliuziją: tenkinkis mažu ir tau nereikės kovoti dėl ateities! Todėl nacijos pilvo apimtys yra bet kurios valdžios nuolatinio dėmesio centre. Todėl visada ir visur pakanka „vadovų rūpintojėlių“, eilinės krizės metu siūlančių susiveržti diržus“, „apriboti savo poreikius“, „apkarpyti atlyginimus“, „tenkintis mažu“... Kaip regite, viskas apie pilvą! Ir visada bei visur stokojama lyderių, sakančių: pasiraitokim rankoves“, „kibkim į darbą“, „aš turiu planą“, „atakuojam, mes prasiveršim“! Tai jau ne pilvo reikalai. Dvi kryptys, du reagavimo tipai, dvi filosofijos... In ir jang... Pasyvumas ir aktyvumas, pasakysite, nieko naujo! Deja, per krizę pasirinkimas tarp pirmojo ir antrojo  tai gyvybės ir mirties klausimas. Kiniškas hieroglifas, reiškiantis „krizė“, turi dvi reikšmes: „katastrofa“ ir „palanki galimybė“. Ir tik nuo tavęs priklauso, kuri reikšmė dominuos. Norint gauti „palankią galimybę“, būtina vadovautis paveikios akcijos filosofija: tavo veiksmai bet kurioje situacijoje turi įtakos rezultatui! Suprasti, kad problemos sprendimas yra tik už jos ribų. Krizės valdymo pagrindas – surasti naujas pergalingas idėjas, sulaužyti tau primestas taisykles, orientuotis į idealų galutinį rezultatą... Nuolatos ieškoti palankios galimybės! Nevaldoma krizė taps katastrofa ir tau beliks likviduoti pasekmes. Aksiomos? Kodėl jomis nesivadovaujama? Kaip senoje dainoje: „Ko verkiam, ko dejuojame, ko stumdomės pakampėmis.“ Keista, bet efektyviai veikti per krizę mus geriausiai motyvuoja tuščias pilvas! Nelaimei, mes taip pat turime politinį gruziniško chačapurio, itališkos picos, pudingo ar hamburgerio analogą – cepeliną.

Nors mes ir žmonės, bet į pavojų – krizę – dažniausiai reaguojame taip pat instinktyviai, kaip ir menkiausias vabalėlis, pagal paties Dievo rekomenduotus modelius: bėgti“, kautis arba apsimesti negyvam. Kiekvienas gali pasirinkti pagal situaciją ar savo prigimtį. Šiandien mūsų valdžia, susidūrusi su būtinybe „ką nors daryti“, reaguoja pagal biologinės mimikrijos modelį: „apsimeta negyvi“! Todėl gebėjimas tenkintis mažu paskelbtas nacionaline vertybe ir dorybe. Katalikiški klebonai šaukia iš sakyklų, kad reikia kentėti, kad mūsų broliai Sibire dar ne taip kentėjo... Susiveržti diržus ir apriboti vartojimą, tuo pat metu padidinant mokesčius, žinoma, yra ekonominis apsimetimo negyvu analogas. Ir vienu, ir kitu atveju stabdomi gyvybiniai procesai. Ekonomikoje tai kelias į niekur, nes sumažėjęs vartojimas dar labiau sumažins mokesčių surinkimą... Žodžiu, užburtas ratas. Gamtoje apsimestinė mirtis kartais veiksminga, nes grobuonis veikia instinktyviai ir susmirdusių lavonų neėda, tačiau pasaulinės fondų biržos griūtį sukėlę berniukai protauja, turi strategiją ir planus. Jie mielai suės ir Kubilių, ir Zuoką, ir VP Marketo didžiavyrius nepriklausomai nuo apsauginės spalvos ar prasto kvapo... Juk ši krizė tam ir buvo sugalvota, kad dar kartą būtų perdalintas turtas pasaulyje. Su akcentu, Rytų bei Centrinei Europai. Kad į nacionalinių verslininkų vietas ateitų stambių kartelių kapitalas, mums savo šalyje paliekant tarnų vietas. Globalizacija, taip sakant.

Beje, yra dar dvi tipiškos instinktyvios reakcijos į pavojų: „bėgti“ ir „kautis“. „Bėgti“ – taip pat mėgstamas mūsų valdžios modus vivendi. Bėgimas, kaip ir tenkinimasis mažu, pakeltas į nacionalinės strategijos rangą. Pradžioje buvo paskatinti pabėgti tie, kurie, galėdami dirbti užsienyje, kasmet siųsdavo į Tėvynę daugiau nei milijardą eurų. Dabar atėjo eilė važiuojantiems nusipirkti dešros į Lenkiją... Tai irgi bėgimas. O man asmeniškai dar ir gėda. Lietuviai perka maistą Lenkijoje! Kai Aleksandras Hamiltonas rašė: „Nacija, kuri, galėdama rinktis tarp pavojaus ir gėdos, renkasi pastarąją, yra pasiruošusi turėti šeimininką ir, žinoma, jo nusipelno“, jis gerai pataikė ir mums.

O dabar pakalbėkime apie trečiąją kovos strategiją, arba tai, ką A. Hamiltonas pavadino pavojumi. Tai visiškai priešingas bėgimui ar mirtinam sustingimui veiksmas. Čarlzas Toinbis, tyrinėjęs 26 civilizacijų krizes per pastaruosius 3 000 metų, nustatė „iššūkio – atsako“ dėsnį. Bet kurios visuomeninės grupės plėtra prasideda nuo krizės. Išorinis pavojus, iššūkis pareikalauja iš lyderio rasti naują progresyvią idėją, sparčiai reorganizuoti visuomeninę grupę, sukuriant naują, galinčią kompensuoti grėsmę struktūrą. Jei lyderio sprendimai ir veiksmai efektyvūs, išorinė grėsmė likviduojama, grupė stiprėja ir auga. Dabar ji pajėgi priimti naują, didesnį iššūkį. Ir vėl: nauja idėja, reorganizacija, pasirinkimas kovoti, o ne bėgti išveda grupę į naują istorinės spiralės viją. Bet kuri Č. Toinbio tyrinėta civilizacija prasidėjo nuo mažos genties, kurios lyderis priėmė iššūkį ir įvykdė būtiną reorganizaciją. Taip kaip karalius Mindaugas Lietuvoje ar Čingischanas Mongolijoje, ar Petras I Rusijoje... „Valstybės ir nacijos tikslas  ekspansija“,  rašė rusų istorikas A. N. Sacharovas, tyrinėjęs imperijų sąveikas. Arba mes priimame iššūkius, kovojame, augame ir dominuojame, arba patenkame svetimon įtakon, nykstame ir mirštame. Taip kaip Lietuva po Krėvos ir Liublino unijų, ir galimai po Europinės Unijos taip pat.

Nė vienas lyderis, priėmęs iššūkį ir pradėjęs reorganizaciją, krizės akivaizdoje neviliojo saviškių būtinybe veržtis pilvą! Mozė kalbėjo apie Pažadėtąją Žemę, Jėzus Kristus – apie Dangaus Karalystę, Napoleonas sakė: „Mano kariai... aš jus vesiu į pačias derlingiausias pasaulio šalis!“, Ruzveltas žadėjo „naują kursą“, De Golis atkūrinėjo „Prancūzijos didybę“ ir įtaką pasaulyje, Čerčilis kovojo už „civilizacijos likimą“, J. Stalinas vedė į „Pasaulinę revoliuciją“.

Bet kuris iš pasaulio „didžiųjų“, sėkmingai išvedusių juo patikėjusius žmones į naujas „žemes“, rodė tikslą, motyvavo žygiui, ieškojo naujų idėjų ir jas siūlė saviškiams. Mąstė GALIMYBIŲ, o ne PROBLEMŲ kategorijomis. Net minėdami siūlomo kelio sunkumus, jie nepaleisdavo iš akių motyvuojančios vizijos. „Be regėjimų žūsta tautos“, – sako Šventasis Raštas!

Todėl teigiau ir teigiu, kad nieko nėra žalingesnio už „gebėjimą tenkintis mažu“! Nėra nieko pavojingesnio nacijai už „pilvus susiveržti“ krizės akivaizdoje siūlančius lyderius. Nei jie, nei jų ideologija niekur nenuves.

Suveržtų pilvų „dorybę“, slopinančią asmeninės, nacionalinės ir valstybinės ekspansijos instinktą, mums perša visi, kas jos neišpažįsta! Instinktas plėstis, augti, siekti geresnio maisto, geresnių medžioklės plotų, geresnių ganyklų ar derlingesnių žemių negausias gentis, gyvenančias stepėse ar miškingose pelkėse, paverčia nugalėtojus nacijomis, jų valstybes – imperijomis, o juos pačius – pasaulio ateities kūrėjais. Plus ultra – „vis tolyn“, su šiuo devizu buvo užkariautas Naujasis pasaulis. Užslopintas ekspansijos instinktas – tai pasakos apie: „esame maža tauta“, tai nuolatinė bakūžės gadynės nostalgija, verčianti mus valgyti riebų ir nesveiką pernykščių bulvių cepeliną, įdarytą riebia ir nesveika kiauliena, kūprintis tarno pozoje dirbant savo ar svetimo monopolisto įmonėse Lietuvoje ar svetur, pardavinėti savo žemę už grašius užsienio spekuliantams, praskolinti save švedų bankams ir žlungant valstybės ekonomikai leisti jiems išsivežti grobį iš Lietuvos.

Kalbant A. Butkevičiaus ir A. Kubiliaus pamėgtomis pilvinėmis kategorijomis, būtina pranešti: ponai, nugalėtojai alkanų pilvų diržais nevaržo! Tuščias pilvas nugalėtoją skatina žygiui: surasti naują idėją, naujas žemes, naujas rinkas, naujus produktus, naujas rinkodaros sistemas... Nugalėtojai nevalgo „erzaco“ ar „fast fūdo“ alkanam pilvui užkišti. Nugalėtojai renkasi naują, t. y. „šviežieną“, ir tai jų skiriamasis ženklas! Protėviai nugalėtojai, girdę žirgus Juodosios jūros limanuose, „Bušo kojų“ nevalgė! Garantuoju, kad ir kugelio su smetona – taip pat. Gryną mėsą rijo arba žalią ropę (anot Senkevičiaus) graužė. Todėl chačapuris yra gruzinų, o cepelinas – lietuvių tautos priešas!

Atsakyk pats sau: ar tu leidi save stumdyti, iš savęs tyčiotis, ar tavo šiandieninis paklusnumas netaps dar vienais pančiais vaikams? Kokio instinkto vedamas gyveni: „apsimeti negyvas“, „bėgi“ ar „kovoji“?

Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
4. sekla
(2014-04-28 20:28:45)
(78.62.156.80) Parašė:

Sarkazmas ir ironija - gerai,bet labai blogai kviesti beginklius zmones stoveti pries tankus ,meluojant,kad jie saudo netikrais soviniais. Tai jau amziams liks jusu sazines reikalas...O gal avantiurizmas su sazine neturi nieko bendro?



3. Senis Šaltis
(2014-02-25 16:01:24)
(88.222.97.16) Parašė:

Na lyg ir protingos mintys, bet... Ne tamstos Butkevičiaus reikalas ką tauta ar kitos tautos valgo. Kad budrumas nedingtų, tauta renkasi savo atstovus ir jiems moka gražius pinigus, kad jie atstovautų tautos interesams ir numatytų visas grėsmes, bei svarbiausia - kurtų atstovaujamai tautai gerovę. Dabartiniu metu matosi, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį "tautos atstovai" atstovauja ne tautą. Todėl tauta turi teisę pasisamdyti kitą atstovą ir nuspręsti ar jai valgyti cepelinus ar kebabus. Ir nepyk Butkevičiau, bet, jei daugiau nei pusė pasaulio kalba portugališkai, rusiškai, kiniškai ar angliškai, ne tamstai spręsti kas man geriau ir kokia man kalba kalbėti. Todėl aš pasirenku būti nesusipratėliu ir kalbėti nepopuliaria lietuvių kalba, valgyti nepopuliarų pigų riebų cepeliną, nes aš taip noriu.



2. gytis
(2014-02-25 12:38:50)
(78.60.224.121) Parašė:

problema ta, kad dauguma ir nesupranta kad iš jų tyčiojasi...o šiaip grazu butu jei Audrius del idėjos padetu Zigmui:)



1. Jo
(2014-02-25 10:03:42)
(82.135.199.247) Parašė:

Gerai čia. Bet tada reikia ir mums Maidano, kitaip Kubilių, Butkevičių nepajudinsi.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras