Apie asmenybes

Susijaukė pirmadienio mintys. Atrodo, kad viskas veltui – ir idėja kurti Tautinį informacinį frontą (TIF), atsveriantį prosovietinę propagandą ir tą bjaurų ideologinį srautą, kuris plūsta iš Rytų (o apsisukęs ateina ir iš artimųjų Vakarų) ir randa gerą terpę čia, Lietuvoje; ir pastangos atskleisti dabartinės valdančiosios daugumos siekius kaip nors įtikti „i našim, i vašim“ („ir mūsiškiams, ir jūsiškiams“), aukojant brangiausius tautinius pasiekimus; ir ginti nuolat puolamus mūsų etnokultūrinius ūglius, skatinančius išsaugoti lietuvišką savastį, mūsų tapatybę, kuri pastaruoju metu tirpdoma visokių kosmopolitų skystime…

Bet pakalbėkime apie asmenybes.

***

Linas Antanas Linkevičius – tik ką, sausio 6-ąją, sulaukęs 52-jų Kauno Šančių auklėtinis, inžinierius, ilgametis komjaunimo veikėjas (dirbęs Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretoriumi, LLKJS CK skyriaus vedėju), buvęs „Tiesos“ korespondentu, vienas iš atsiskyrimo nuo SSKP iniciatorių, LDDP narys, dukart Krašto apsaugos ministras, tiek pat kartų Lietuvos ambasadorius prie NATO, taip pat Baltarusijoje, diplomatas… Žodžiu, tipiška viduriniosios kartos kairiųjų aktyvisto biografija. Šiaip labai komunikabilus, iškalbus, mielai bendraujantis politikas.

Tokių kairiųjų gretose nemažai. Jų net nepalyginsi su ortodoksiškai nusiteikusiais seno raugo ekskomunistais, jau nekalbant apie visokius burokevičininkus ar paleckininkus.

Todėl juo labiau nustebino Varšuvoje padarytas akibrokštas, taip primenantis jo mokytojo Algirdo Brazausko atsiprašymą Tel Avive 1995 metų pavasarį. Kas jį įkvėpė tokiam žingsniui? Kodėl net puse lūpų ministras nepripažįsta persistengęs? Juk savo klaidų pripažinimas buvo būdingas tam pačiam A. Brazauskui arba liberaliam senosios gvardijos ekskomunistui Česlovui Juršėnui…

Matyt, sunkiai sulipdyta koalicija su Darbo partija, nelengvas jo pirmininko charakteris, o ypač įnoringi partneriai iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) gerokai pašokdino vieną iš tos koalicijos lyderių ir vyriausybės vadovą Algirdą Butkevičių, kad šis taptų sukalbamesnis, nuolaidesnis, „minkštesnis“. Kalbant apie asmenybes, pastarajam netinka „geležinio“ socdemų lyderio apibūdinimas, o tuo jų partneriai ir naudojasi. L. Linkevičius irgi parodė komjaunuolišką iniciatyvą, kuri atsigręžė valdantiesiems kitu galu: tiek LLRA, tiek jų globėjai iš Varšuvos pamažu įsisiautėja, ir, anot „Penki TV“ laidai „Savaitės pjūvis“ interviu davusio Seimo nario Algirdo Patacko, šitą „šokį aplink garo katilą“ su pasitenkinimu stebi Maskva…

Savo interviu delfi.lt L. Linkevičius žengia dar toliau. Svarstydamas geopolitinius Eurazijos ekonominės sąjungos (EurAzES) aspektus, jis mano, kad tai tik „vienas iš asmeninių V. Putino pažadų“, kad ji gali tapti alternatyviu Rytų partnerystei traukos centru Rytų Europos valstybėms, kad apie jos grėsmę kalbėti nereikėtų… Jis abejoja Valdo Adamkaus inicijuota Lietuvos lyderystės ir tarpininkavimo misija Rytų Europoje bei Kaukaze, o Vilniuje viešėjusį Ukrainos prezidentą V. Janukovyčių vadina draugu („taip tegali kalbėtis tik draugai“). Nuo kada?

Kitaip sakant, į valdžią atėję kairiųjų politikai virsta asmenybėmis, kurios, prisidengdamos santykių su kaimynais atšildymu, tolsta nuo tų vertybių, kurias beveik visus 23-ejus nepriklausomybės metus puoselėja tauta. Kuo ir kiek už tai mokėsime?

***

Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Bronius Genzelis savaitraščiui „Atgimimas“ taip pat davė interviu. Netrukus, per pačią Vasario 16-ąją, švęsiantis garbaus amžiaus sukaktį šis mano buvęs visuotinės filosofijos dėstytojas taip pat perėjo solidžią komunistinę mokyklą: buvo ilgametis SSKP narys, tais Sąjūdžio pakilimo laikais tapo LKP CK biuro nariu, paskui SSRS liaudies deputatu, įsiliejo į Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę, taip pat yra Universalumo idėjų analizės Europos komiteto narys ir t. t. Vasario 12 dieną jis pristato savo knygą „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“.

Dažnas prisimena, kaip 2005 metų pavasarį tarp B. Genzelio ir A. Brazausko perbėgo juoda katė: tuometis premjeras per Lietuvos radiją pareiškė, esą B. Genzeliui įvairiais sovietmečio tarpsniais buvo būdingas bolševizmas. Filosofas tada atsikirto, kad „šis melas A. Brazauskui tampa absoliučia gyvenimo norma“ ir yra pasekmė tos kritikos, kai kairiųjų lyderį kritikavo už amoralią, su socialdemokratinėmis vertybėmis nieko bendra neturinčią politiką, principų stygių, nomenklatūrinį vadovavimą.

Susidūrė dvi asmenybės. Dabar savo interviu B. Genzelis tik patvirtina savo „revizionistinį“ vaidmenį kairiųjų flange. Jis teisingai pabrėžia, kad tautinės valstybės idealai tam tikrai daliai žmonių nei anuomet, nei dabar nėra jokia vertybė. Viršų ima cinikai, kuriems svarbūs tik jie patys. Jų visiškai nedomina nei tauta, nei jos likimas. „Ne vienas jų net mano, kad kuo greičiau mažosios tautos išnyks, tuo bus visiems geriau. Atseit dabar tas lietuviškumas – tik trukdanti saviraiškai našta, – sako filosofas ir tęsia: – juose, pažįstu tokį ne vieną, vyrauja biologinis pradas. Tos kategorijos žmonės pasiruošę tarnauti bet kam. Gerai, kad Giedrius Drukteinis turėjo sąžinės prisipažinti, kad jam nesvarbu, kas moka. O kiek jų apsimeta ne tuo, kas yra?“

***

Sunku lyginti šias asmenybes, o ir rizikinga. Gal lemia patyrimas, gal tautiškumo suvokimas, gal nevienoda ištikimybės savo vertybėms samprata, o gal aš klystu, matydamas jose tik šviesias ir tamsias spalvas. Štai kodėl šie pamąstymai tegul būna suprantami ne kaip kategoriškos nuostatos asmenybės brandos atžvilgiu, bet kaip nūdienos pastabos apie nerimą keliančius ženklus.

Alkas.lt, Iskauskas.lt