Amerika ir naujasis „naftos ginklas“

JAV naudoja naftą kaip naująjį ginklo ekvivalentą, ar net i atominę bombą, taip mano Michael'io Klare straipsnyje, kurį paskelbė „The Nation“. Klare’as siekdamas pagrįsti savo mintį naudoja tokius pavyzdžius kaip Rusiją, Islamo Valstybę (IS) ir  Iraną.

„Tai buvo šlykštu. Tai buvo klastinga. Tai buvo padaryta nesilaikant tarptautinių normų ir moralės. tai buvo smūgis amerikietiškam gyvenimo būdui. Ir to buvo galima laukti tik iš neturinčių principų arabų. Tai buvo „naftos ginklas“ ir šis ginklas 1973m buvo nukreiptas prieš Ameriką“.

„Persikelkime keturius dešimtmečius pirmyn, ir ką jus sau norite, tie patys veiksmai, tik ši kartą viskas gražu ir pukuota ir tai daro pati Amerika. Obamos administracija „naftos ginklą“ padarė pagrindiniu užsienio politikos įrankiu, nauju ginklu kovoje su tautomis ir valstybėmis, kurias Amerika laiko priešėmis. Be lėktuvų, be raketų ir kareivių“.

Stirpiai nukentėjusi 1973m. nuo naftos embargo, kuri paskelbė OPEC šalys, Amerika „žengė keletą žingsnių, kad sumenkinti šio ginklo reikšmę ir neleisti jo panaudoti ateityje“, - rašo autorius, kaip pavyzdį pateikdamas susitarimą dėl savitarpio pagalbos, kurią skelbia Tarptautinė Energetikos Agentūra.

Tačiau dėl padidėjusios naftos gamybos pačioje Amerikoje, kuri buvo sąlygota išimtinai skalūnininių dujų ir skalūninės naftos faktoriumi, JAV šiandien tapo „nauja Saudo Arabija“. Šiandien, pati Amerika labiausiai iš visų pasaulio šalių mojuoja „naftos ginklu“, pasitelkdama sankcijas ir kitus kontrolės mechanizmus, kad galėtų riboti konkurentų (ir geopolitinių priešų) naftos eksportą. Tai ypač būdinga šalių, kurios yra itin priklausomos nuo naftos eksporto atžvilgiu. Tai leidžia Vašingtonui „riboti šių šalių pajamas iš naftos“, pasirinktinai ribodama jų patekimą į pasaulinę naftos rinką. Ir visiškai nesvarbu ar tai daroma sankcijų ar ginkluotų konfliktų pagalba“ .

Ryškiu šios politikos pavyzdžiu, žurnalistas laiko, Sirijos naftą išgaunančių gamyklų bombardavimą  kurias yra užgrobusi  Islamo Valstybė, šių metų rugsėjo 23 d. Iš ties, įvertinti gamyklų netekties svarbą Islamo Valstybei yra pakankamai sunku, tačiau jau dabar aišku, kad tai neturės itin pastebimo poveikio pasaulio naftos rinkai, - ko nepasakysi apie JAV veiksmus Rusijos ir Irano atžvilgiu.

JAV norėdama sužlugdyti Irano branduolinę programą siekia, kad Teheranas negautų naujausių naftos išgavimo technologijų. Vašingtonas tai įgyvendina sankcijų pagalba. Antra poveikio priemonė, tai kolosalus spaudimas didžiausiems naftos importuotojams (Kinijai, Indijai, Pietų Korėjai, Europos šalims). „Amerikos lyderiai pasijuto visagaliais energetinių resursų valdovais, ir tai jiems leidžia laisvai veikti Irano atžvilgiu“, - rašo autorius. Klare'as mano, kad lygiai tokius pačius metodus JAV naudoja ir prieš Rusiją, „ir tai yra kardinalus posūkis JAV užsienio politikoje, ko pasekoje gali ryškiai sumažėti naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje.“

Autoriaus nuomone, visa kas buvo aukščiau pasakyta reiškia, kad „naftos ginklas“, Vašingtono nuomomone, palaipsniui tampa tokiu pat svarbiu, kokiu anksčiau buvo JAV grąsinimai įsiveržti į kitą šalį arba, kaip TSRS atveju,  grąsinimas branduoline ataka. Akivaizdu, kad Obamos administracija įtikėjo, kad „naftos karas“ tai labai efektyvi atgrąsimo priemonė. Žinoma, tol, kol šis ginklas yra JAV rankose.

„Tačiau, kaip ir su bet kuriuo jėgos metodu, „naftos ginklo“ naudojimas kelia itin didelę riziką, - rašo autorius. - Pradėkim nuo to, kad nors ir JAV itin išaugusi naftos gavyba, netolimoje ateityje šalis vis tiek bus ir toliau priklausoma nuo naftos importo.“

„O kas garantuos už tai, kad kitos šalys matydamos, kaip agresyviai JAV  naudoja „naftos agresijos“ taktiką, pačios nepasitelks šį ginklą kovoje su Vašingtonu“, - užbaigia autorius.