Alla Dudajeva: "buvusių tarybinių respublikų grąžinimo planai kuriami štabe Klino mieste Rusijoje"

Išskirtinis pirmojo Čečėnijos prezidento našlės Allos Dudajevos interviu, publikuotas prieš trejus metus "Respublika.lt", o dabar atnaujintas vėl su ja susisiekus. Manome, kad šiuo metu jis kaip niekada aktualus, vykstant neramumams Sirijoje, kurie primena tai, kas vyko Čečėnijoje. Nuo 2010 metų A. Dudajeva iš Lietuvos persikėlė į Tbilisį, kur veda laidą "Kaukazo portretas".

Lietuvoje dar yra žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kokie gi yra čečėnai: ar banditai, kaip juos vadina rusai, ar kovotojai už laisvę. Tačiau Čečėnija (Nochči) yra kur kas artimesnė Lietuvai, nei gali pasirodyti: jos genocidas vyksta jau 15 metų. Ar Rusijos imperija vėl atsikurs? Ar mūsų šaliai gresia pavojus? Ar Billas Clintonas padėjo Rusijai naikinti čečėnus? Ar pasaulis įveiks krizę sukūrusių kapitalistų interesą?

Į šiuos ir kitus klausimus atsako pirmojo Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidento Džocharo Dudajevo (Žovchar Musa kant Dudin, 1944-1996) našlė Alla Dudajeva.

- Kaip gyvuojate, gerbiama Alla?

- Gyvenu su savo vaikais ir vaikaičiais taip, kaip dabar visi gyvena Lietuvoje. Visiems lietuviams labai sunku dėl infliacijos, o čečėnų pabėgėlių šeimoms - dvigubai sunkiau.

Užsiimu savo profesine veikla: tapau paveikslus ir rašau straipsnius į čečėniškus tinklalapius. Balandžio 21-ąją, Džocharo Dudajevo žūties dieną, buvau pakviesta į Gruzijoje, kur centriniame Rustavelio prospekte Tbilisyje savaitę kartu su žinomu amerikiečių keliautoju ir fotografu Sergejumi Melnikovu rodėme dokumentinių fotografijų parodą "Pragaro kronikos", patvirtinančią genocidą Ičkerijos Čečėnų Respublikoje (IČR; čeč. Noxçiyn Pachhalkh Noxçiyçö, egzistavo 1991-2000; nuo 2000 metų - tremtyje; beveik visi iš penkių IČR prezidentų - Dž. Dudajevas, Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas ir Šeichas Abdul Halim Sadulajevas buvo nužudyti Rusijos specialiųjų pajėgų, tuo tarpu penktasis IČR prezidentas, o nuo 2007 metų ir pirmasis Kaukazo emirato emyras Dokka Umarovas tebemedžiojamas - M. P.).

- Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po tragiškųjų 1996-ųjų, kai žuvo Jūsų vyras? Ar galėtumėte prisiminti, kaip jis žuvo? Kalbama, kad Dž. Dudajevą nužudė rusų specialiosios tarnybos kartu su amerikiečių kolegomis. Ar tai tiesa?

- Pirmasis Rusijos-Čečėnijos karas (1994.12.11 - 1996.08.31), kurio metu buvo nužudytas pirmasis Ičkerijos prezidentas, buvo itin kruvinas ir žiaurus, o antrasis (1999 metų rugpjūtis - 2009 metų balandis) - kupinas tokio išradingo, nežmogiško sadizmo, kurio žmogaus protu net neįmanoma suvokti! Ir aš negaliu džiaugtis gyvenimu, nepastebėdama to, apie ką rašo laikraščiai ir ko pilnas internetas... Žmogžudystės Maskvoje - šį sausį advokato Stanislavo Markelovo ir čečėnus gynusios žurnalistės Anatastasijos Baburovos, liepą - žmogaus teisių gynėjos Natalijos Estemirovos mirtis Ičkerijoje... Dabar - dar viena čečėnų teisių gynėjų žmogžudystė (organizacijos "Išgelbėsim kartą" vadovų Zaremos Sadulajevos ir jos vyro Umaro Džabrailovo, kalbama apie 2009 metus - M. P.). Kaip galima tylėti, kai mūsų akyse žudomi geriausi Rusijos ir Ičkerijos žmonės, o tiesai užčiaupiama burna. Mes skelbiame protestą prieš visus Kremliaus nusikaltimus ir rašome apie juos savo tinklalapyje.

O Džocharą Rusijos specialiosios tarnybos seniai medžiojo, bet tąsyk jį apgavo Rusijos vyriausybė, įviliojusi į taikias derybas. Jis nekentė karo ir visa širdimi norėjo sustabdyti čečėnų tautos žudymą, todėl sąmoningai aukojosi, nors mus bombarduodavo jau kiekvieną dieną... 1996 metų balandžio 21-ąją jis buvo užmuštas rusiška raketa, kai kalbėjosi palydoviniu telefonu. Buvau nuo jo už 10-12 metrų, stovėjau prie pat griovos krašto. Džocharas paprašė manęs pasitraukti toliau, kad be reikalo nerizikuočiau, ir taip išgelbėjo mano gyvybę. Viena jo žmogžudystės versijų teigia, kad aktyviausiai joje dalyvavo buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino "geriausias draugas". Manau, jog ši versija - realiausia. B. Clintonas ne kartą "gelbėdavo" B. Jelciną, skirdamas jam milijardus dolerių už tai, kad tęstųsi Rusijos-Čečėnijos karas. Apie tai ne kartą rašyta Rusijos spaudoje. Čečėnijos nafta labai domino amerikiečių naftininkus... Galimas dalykas, kad rusų specialiosios tarnybos suvienijo savo jėgas su amerikietiškomis, ir jos padėjo sužinoti Džocharo buvimo vietą. ("Covert Action Quarterly" 1997 metais smulkiai aprašė, kaip Dž. Dudajevo pokalbį palydoviniu telefonu su Rusijos Dūmos nariu Konstantinu Borovojumi susekė amerikiečių specialiosios tarnybos NSA palydovai "Vortex", "Orion" ir "Trumpet", signalą perdavę šnipinėjimo sistemai SIGINT. Kadangi tuo metu tik amerikiečiai techniškai galėjo susekti telefoną net kelių metrų tikslumu, o Dž. Dudajevas iš karto po lemtingojo pokalbio buvo nušautas raketa, kuri pataikė jam į galvą, tai iš tiesų išlieka vienintele realia versija - M. P.)

- Lietuva - gera Čečėnijos, Gruzijos, Ukrainos draugė. Ar ši frazė - istorinė tiesa, ar tik politinis lozungas?

- Lietuvių tauta jaučia puikiai suprantamą simpatiją čečėnų, ukrainiečių ir gruzinų tautoms, tačiau yra ir vyriausybė, kurią pančioja politinės ir ekonominės sutartys. Be to, Lietuvoje, kaip ir visose posovietinės erdvės respublikose, liko daug buvusių KGB darbuotojų. Mes gerai suprantame, kaip sunku lietuviams... Tačiau svarbiausia - tai, kad abi respublikos, kurioms dabar labai sunku gyventi patiriant agresyvų Maskvos spaudimą, viena kitą palaiko. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus "penkių dienų karo" metu skubiai atskrido į Gruziją kartu su kitais prezidentais - tai įkvepia viltį. Juk po IČR okupacijos buvo išdraskyta Gruzija, toliau, kaip galima numatyti - Ukrainos eilė, o vėliau gali ateiti ir iki Baltijos šalių...

1995 metais Rusijos laikraštyje "Izvestija" perskaičiau, kad buvusių tarybinių respublikų grąžinimo strateginiai planai kuriami kariniame štabe Klino mieste Rusijoje (100 tūkstančių gyventojų turintis Klinas yra tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo; jame yra karinis miestelis "Klin-5", iš kurio kilti ir į kurį leistis gali bet kokio tipo skraidyklės - M. P.). Kažkoks rusų žurnalistas netyčia užsuko į tą keturių aukštų pastatą ir labai nustebo: štabas tebeveikia. Buvo ten ir planas, skirtas Lietuvai: "Rusijos atominiai povandeniniai laivai puls iš šiaurės, iš jūros pusės, o raketos bus paleistos iš Kaliningrado. Belieka tik Lietuvos vyriausybei pareikšti ultimatumą". Praėjo 14 ilgų metų, pilnų žmogžudysčių ir žiaurumų, ir per tą laiką tapo akivaizdu, kad Rusijos imperija bando atgimti.

- Kaip dabar gyvena čečėnai?

- Per abu karus su Rusija, trukusius apie 15 metų, čečėnų tauta prarado daugiau kaip 250 tūkstančių savo piliečių. Tačiau okupuotoje Čečėnijos žemėje nesibaigia geriausių čečėnų moterų ir vyrų žudymai ir grobimai: čečėnų tauta naikinama genetiškai. Rusijos ir Ičkerijos lageriai ir kalėjimai perpildyti čečėnų... Kiekvieną mėnesį jaunuoliai dešimtimis traukia į kalnus: tęsiasi slaptas visos tautos pasipriešinimas. Dėl bausmių be teismo, sušaudymų ir začistkų (tai specialiųjų tarnybų terminas, reiškiantis konkrečios teritorijos "išvalymą" nuo jame esančių žmonių - M. P.) jau visame regione kyla visas Kaukazas. Neoficialus karas su tauta persimetė į kaimyninę Ingušetiją, kurioje siautėja rusų mirties eskadronai. Žymūs ingušų kultūros veikėjai, rašytojai ir žurnalistai kreipėsi į pasaulį, prašydami padėti išgelbėti ir taip nedaug žmonių turinčią tautą (vos 90 tūkstančių) nuo mirties, tačiau pasaulis atsakė tyla. Ir vėl "nesikišime - tai asmeninis Rusijos reikalas".

- Ką manote apie globalius procesus?

- "Globalizmas" ir "visur žmonės nori laisvės"... tai - du nesuderinami dalykai! Globali transnacionalinė, pasaulinė ekonomika tampa tuo pagrindu, kuris pavergia visą žmoniją. O tai įmanoma tik tada, jei kartu su skirtybėmis tautoje išnyksta ir tarptautinės skirtybės. Vadinasi, tautos yra pasmerktos virsti kosmopolitiškomis, kitaip tariant, žmogiškosiomis dulkėmis. Apie kokią tautų laisvę galima kalbėti, kai jos didžiuliu, neregėtu tempu išsibarsto po pasaulį? Be didžiulio srauto "bėgančiųjų nuo karo" į Europą, daugybė jaunų žmonių, gelbėdamiesi nuo skurdo, palieka Baltijos šalis, Ukrainą, Rusiją. Progresas ir nekontroliuojamas vartotojiškumas žmoniją veda prie istorijos finalo - "aukso veršio" karalystės. Penktadalis žmonijos tenkina savo didžiulius poreikius, išnaudodamas likusius 80 procentų planetos gyventojų. Išgyvena tik tie, kas "jiems" suteikia grobį, konvejeriu imamus gamtinius išteklius. Didėjanti ekonomikos krizė taps valstybių politikos ir ekonomikos pabaigos apogėjumi ir pavers jas transnacionalinės ekonomikos dalimi. Už viso to stovi jaunimui be galo peršama Vakarų propaganda, bedieviškas "laisvo gyvenimo" įvaizdis - prostitucija, sodomija (homoseksualizmas), "švediška šeima" ir kt. Dabar jau tai atsiduria ir mokyklų vadovėliuose ir tvirkina mažamečius. Nors paprastas Dievo įsakymų vykdymas gali išgelbėti mūsų žmoniją ir šiame, ir aname pasauliuose... O juk tie įsakymai tokie paprasti: nežudyk, nevok, negeisk žmonos artimo savo... Deja, praradę suvokimą, kuo skiriasi gėris ir blogis, žmonės pradeda melstis "aukso veršiui" ir taip artina savo pražūtį.

Pagal Nostradamo pranašystes, "karą Irake pradės vienas nuodėmingasis". 1998-ųjų gruodį, kad būtų atidėtas impičmentas, susijęs su Monica'os Lewinsky skandalu, JAV prezidentas B. Clintonas įsakė bombarduoti Iraką. "Moters negarbė pereis valdovui, pravardė nuo kelnių išliks jam; niekada nebuvo blogesnio valdovo toje šalyje", - rašė Nostradamas (10:9). Žurnalistai greitai šį skandalą pakrikštijo "zippergeitu" ("užtrauktuko Watergate'u"). Tas pats Nostradamas rašė: "Dviese kartu bus neilgai, o po 13 metų prasidės atviras puldinėjimas" (5:78). Kiek metų praėjo po buvusio JAV prezidento George'o W. Busho melo, kad Irake gaminamas atominis ginklas, iki naujo karo su Iraku pradžios? Buvo nužudyti Saddamo Husseino sūnūs ir parodomuoju būdu pakartas jis pats, prieš tai žeminančiu būdu atlikus medicininę apžiūrą. Ir toliau grobstoma Irako nafta... Tas pats vyksta ir Ičkerijoje. Tėra viltis, kad naujasis JAV prezidentas Barackas Obama sustabdys tą "atvirą puldinėjimą". Tik ar jam tai leis padaryti slaptosios jėgos, kurios iš šio plėšikavimo krauna sau milžinišką kapitalą? Dabar žmonijos likimas pakibęs ant istorijos svarstyklių...

- Esate poetė, rašytoja, dailininkė. Kas Jums svarbiausia? Ką svajojate dar gyvenime nuveikti?

- Tai, kas man svarbiausia, patarsiu ir palinkėsiu Lietuvai...

Turbūt kaip ir kiekvienai moteriai, man svarbiausia - taika, kurioje galėtų augti mūsų vaikai, nejusdami tų karo baisumų, kuriuos išgyvenome mes... Svajoju, kad susivienytų visos planetos žmonės ir nuteistų vyriausybes, kurios tunka iš karų, kraujo, mirties ir milijonų žmonių kančių. Kad taptume išmintingesni, sugebėtume atleisti ir mūsų niekada vėl nebeapgautų, nelieptų žudyti vieniems kitų... Kad galiausiai į mūsų širdis ateitų džiaugsmas...

Kreipiuosi į visas motinas ir jų sūnus - gerus, stiprius ir protingus mūsų planetos žmones. Į rašytojus ir žurnalistus, inžinierius ir programuotojus, dailininkus ir artistus, mokytojus ir gydytojus, dvasinius visų religinių konfesijų mokytojus. Jūsų įkvėptas darbas, daugialypė kūryba gali pasauliui padaryti neįkainojamą paslaugą.

Padėkite išgelbėti mūsų žemę nuo artėjančių naujų karų ir neramumų, ypač trečiojo pasaulinio karo - atominio. Mes norime apginti ir patvirtinti vienintelę ir neatimamą kiekvieno žmogaus teisę, kurios dabar neturime - TEISĘ Į GYVENIMĄ. Ji juodu ant balto užrašyta Jungtinių Tautų chartijoje ir kiekvienos valstybės Konstitucijoje, tačiau nevykdoma, nes tarpvyriausybiniai susitarimai ir prezidentams naudingi kontraktai turi kur kas daugiau galios. Parsiduodantys politikai skaičiuoja dividendus, tačiau neįkainojamos mūsų ašaros ir mūsų vaikų kraujo upės! Ne kovojantys valdovai, o tik TAUTA gali apginti mūsų planetą! Nesvarbu, koks jūsų tikėjimas, tautybė, odos spalva - mes turime susivienyti, kad išgelbėtume pasaulį ir jame būtų taika. Jūsų gimtasis miestas gali paslėpti ir apginti jame užaugusius sūnus, jei juos ketinama paversti kareiviais ir išsiųsti į nešvarius grobikiškus karus. Sūnūs turi ginti motiną Tėvynę, o ne tapti samdomais kitų tautų žudikais. Mūsų miestai susivienys, kad atlaikytume agresiją ir eilinį tautos žudymą. Kiekvienas prisijungęs miestas sužibės šviesia draugystės liepsna, ir jų ugnimis spindės visa žemė! Kaip rožė atveria savo lapelius saulei, taip mūsų beribė meilė šiam įstabiam, gražiam pasauliui ir vienas kitam padės įveikti net baisiausias nelaimes. Juk kaskart, kai mes, moterys, aukojamės gimdydamos naują gyvybę, nugalime mirtį. Vienybe, tikėjimu ir savo bebaimės dvasios jėga visi kartu vėl ją nugalėsime! Pasaulio miestų sąjunga - tai meilė, nugalinti mirtį! Tegul XXI amžius tampa žmonijos istorijoje Naujos Pasaulėžiūros epocha, nauja era, kurioje bus vertinama žmogaus savigarba, laisvė, meilė pasauliui ir dvasinis kilnumas.

Pirmasis "Pasaulio miestų sąjungos" miestas mūsų planetoje - Rusijos bombomis sudaužytas ir nuo 14 metų trukusių karų apanglėjęs miestas Džocharas (taip pavadintas Groznas žuvusio Dž. Dudajevo garbei - M. P.). Jo gynėjai niekada nebuvo okupantai, jie gynė savo tėvynę.

Visi mūsų būsimi draugai, kurie norite mums padėti ar prisijungti, galite atsiųsti savo palinkėjimus, patarimus ir pranešimus. Siųskite juos adresu [email protected].

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]