Albertas Antanavičius-Šekspyras pristatė albumą apie pokario partizanus, socialiai svetimus elementus, banditus ir komunistus

Gegužės 15 d. Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje pristatyta Alberto Antanavičiaus-Šekspyro kompaktinė plokštelė „Bunkerių paukščiai arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės”.

Pasak glukoidai.wordpress.com, būtina atsiminti tai, kas vyko prieš daugelį metų, tada visada bus mūsų širdyse.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą ”banditai”. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina komunistu kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: liaudies priešo sūnus. Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nė vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Šaltinis: GLŪKOIDAI