Abejingųjų pragaras

Neringa Venckienė ir Co. pagaliau įsivardijo kaip aktyvi politinė jėga, dalyvausianti rinkimuose. Nieko netikėto tame ir nebuvo.

Tiek apie visą šią istoriją apskritai, tiek apie N. Venckienę konkrečiai  jau rašyta iš visokiausių pozicijų – vieni atvirai drabstėsi purvais, kiti puolė garbstyti ir giedoti ditirambus, vieni tai darė objektyviau, kiti tik imituodami objektyvumą. Man belieka pačioje straipsnio pradžioje prisipažinti, kad nebuvau ir nesu abejingas šio vyksmo stebėtojas ir toks išliksiu ir rašydamas šį straipsnį. Taigi, nepretenduoju į nešališką poziciją. Tiesą sakant, netgi manau, kad tokiu metu būti nešališku ir reiškia nusišalinti nuo to, kas svarbu – o gal net ir svarbiausia iš visko, kas šiomis dienomis vyksta Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Matyt, ne veltui Dantė – tas „Pragaro“ išmanytojas – rašė, kad karščiausios vietos pragare skirtos ne nusidėjėliams, o abejingiesiems.

Yra mažiausiai du šiandieninės Lietuvos gyvenimo – gal tiksliau laipsniško mirimo? – faktai, kurių vienas apsimestinai ignoruojamas, o kitas net neįvardijamas. Pirmasis – emigracija, jau kainavusi trečdalį tautos kūrybinių – gamybinių pajėgumų. Oficialiai vaizduojama, kad tai normalu. Tikroji esmė – gimtinėje išgyvenimo šansai pasidarė mažesni, nei būnant imigrantu (arba žmogumi iš paties žemiausio socialinio sluoksnio) svečioje šalyje. Net JAV pasilikę nelegalai atgal neskuba. Nes ten išgyvena, o čia – kažin... Antrasis faktas yra tai, kad Lietuvoje per visą istoriją nebūta jokių pilietinių bruzdėjimų – visos kovos visais laikais vyko tik su išorės priešais bei okupantais, pradedant kryžiuočiais ir baigiant bolševikais. Tačiau niekad iki šiol nebūta jokios pilietinės kovos „tarp savų“ (be kabučių neišeina).

Kaip tik tai ir bręsta dabar. Esame ant pilietinių neramumų slenksčio, kai įtampos šalies viduje yra pasiekusios tokį lygį, kai vien išgyventi – apie orumą ir savigarbą nė nekalbu – nepažeidžiant kokių nors draudimų ar įstatymu įtvirtintų normų daugeliui žmonių jau tapo nebeįmanoma. Emigracija yra pasyvi gelbėjosi forma ir tai trunka jau ne vienus metus. Tačiau dabar atsirado ir kitas protesto būdas – politinė kova. Štai tokiame moraliniame ir ekonominiame fone iškilo Garliavos fenomenas. Čia valdžiažmogių savivalė atsiskleidė tokia forma ir tokiu intensyvumu, kad net įpratę prieš ponus (valdžią) lenkti nugaras lietuviai nebeišlaikė ir – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – sukilo. Taip, visas vadinamasis „patvorys“ yra dabartiniai Lietuvos sukilėliai ir tai reikia pripažinti. Pridurčiau – su pagarba jiems. Nei Vilniaus, nei Kauno inteligentai to nepadarė – tačiau dalis jų (pavadinčiau – padorieji) pagal išgales ir sąžiningumą rėmė sukilėlius ir tai, žinoma, yra svarbus žingsnis. Tačiau manau, kad esama skirtumo: remti išsakant nuomonę žiniasklaidoje ar mitinge, ar stovėti giedant Tautišką giesmę susikibus rankomis, kai prie tavęs artėja 240 ginkluotų smogikų.

Tačiau po spaudos konferencijos ELTA salėje (priminsiu – Seimas dar kartą parodė savo kietakaktiškumą ir šiuos žmones išvarė už durų) neformalus sukilimas baigėsi ir prasideda rinkiminė kova su visomis savo rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis. Rašytosios daugmaž aiškios, jos išguldytos Rinkimų įstatyme ir už jų pažeidimą baudžiama adekvačiai arba ne – priklauso nuo to, kas prasižengia. Nerašytąsias galima apibendrinti vienu žinomu principu – „Kare ir meilėje visos priemonės geros“. Žinoma, jei būsi pagautas – ar bent jau įtikinamai apšmeižtas - naudojant tokias priemones, nieko gero nelauk. Todėl rašyti apie kokias nors dėmes (esamas ar tik galimas) violetinėje vėliavoje aš neketinu (žr. teksto pradžią).

Jei norime permainų, be kurių net ir valdžiažmogių Lietuvos nebeliks, nes nebebus ko valdyti, tenka rinktis vieną iš pusių ir daryti tai pakankamai aktyviai. Priešingu atveju liks tos abejingiesiems skirtos karščiausios vietos pragare.

Baigdamas pridursiu, kad jei kalbama apie visos Lietuvos gerovę, reikėtų perlipti per bet kokias ambicijas ir dėlioti kuo platesnę pažangiųjų jėgų koaliciją, išplečiant ją gerokai už „Drąsos kelio“ partinių ribų bei sustiprinant tomis partijomis, kurios turi ir aiškią kryptį, ir pakankamą struktūrą tų permainų įgyvendinimui. Neatmesčiau ir pavienių asmenų, galinčių ir galimai sutiksiančių prisidėti. Žinoma, tai daryti reikia dar iki rinkimų, neužmiegant ant šios dienos laurų ir nepamirštant, kas stovi kitoje barikadų pusėje.