1918 – 2018 metai. Suvalkų krašto ir Rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos

Kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių? Kas tikrasis agresorius?

•••••••

Jei pažiūrėsime į žemėlapį, pamatysime, kad prieš šimtą metų 1918 vasario 16-ą paskelbus Lietuvos valstybingumo atstatymą, po Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutarties pasirašymo 1920 metais ir net iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios 1940 metais Lietuvos valstybės teritorija buvo kur kas didesnė, nei šiandieninė Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos laikais Lietuvos Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir Kuršo gubernijos buvo istorinės Lietuvos teritorijos administraciniai vienetai. Taigi, kur dingo dalis Lietuvos valstybės teritorijos?

Lietuvos valstybės sienų klausimais yra parašyta ne viena knyga ir ne vienas straipsnis. Tačiau Lietuvai minint Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo 1918-2018 šimtmetį, prarastų Lietuvos etninių žemių klausimas sąmoningai nustumtas į šalį. Šio straipsnio tikslas yra iškelti į politinį lygmenį aneksuotų Lietuvos žemių klausimą. Ar bus atstatytas istorinis teisingumas ir neteisėtai aneksuotos Lietuvių etninės žemės bus atkovotos Lietuvai? Ir kas kelia tikrąją nacionalinę grėsmę dabartinei Lietuvos valstybei? Kas tyliai įteisino neteisėtai aneksuotas Lietuvos žemes?

Valstybės istorija yra neatskiriama nuo jos sienų istorijos. Tauta, valstybė gali egzistuoti tik tam tikroje teritorijoje. Tad 1918 metais sienų klausimas buvo vienas reikšmingiausių klausimų atkurtos Lietuvos tautos ir Lietuvos valstybės gyvenimui. I

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė pasauliui Nepriklausomybės Aktą, kuriame pirmą kartą Lietuvos istorijoje pabrėžta, kad svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrėjas yra lietuvių tauta, kad atkuriama valstybė bus demokratinė ir kuriama Lietuvių etninėse žemėse...

Po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. tokią, kokia ji buvo maždaug Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtą Lietuvos valstybę. Tačiau, Lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus atkurtos nepriklausomybės ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65, 300 kv. km. plotą. Tad dar kartą grįžkime į praeitį ir pažiūrėkime kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių.

1919 - 1923 m. Lietuvos žemėlapį braižė Vakarų imperinės valstybės

Naujai atsikūrusios Lietuvos valstybės, kaip ir daugelio Afrikos, Artimųjų Rytų šalių teritorijos žemėlapyje buvo nubrėžtos Vakarų didžiųjų imperinių valstybių neatsižvelgiant į Lietuvos teisėtus interesus.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui 1918 metų vasario 8 dieną JAV prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė keturiolikos punktų pareiškimą, kurio 13-tas punktas teigė: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kurioje turėtų būti teritorijos, kuriose gyvena neginčijama Lenkų populiacija, kuriai turėtų būti užtikrinta laisva ir saugi prieiga prie jūros ir kurios politinė ir ekonominė nepriklausomybė, bei teritorinis vientisumas turėtų būti užtikrintas tarptautinėje sutartyje....“ II Tuo tarpu Lietuvos valstybės nepriklausomybės klausimas nebuvo minimas nei JAV prezidento deklaracijoje, nei kitų Vakarų didžiųjų valstybių dienotvarkėje. Tais pačiais 1919 m. JAV užmezgė diplomatinius santykius su naujai susikūrusia Antrają Lenkijos respubika. Tuo tarpu Lietuvą, kaip valstybę JAV buvo priversta pripažinti tik 1922 m. liepos 28 d.

Tilžės spaudoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia, esą JAV prezidentas Woodrow Wilsonas Amerikos lietuvių delegacijai „pažadėjęs pasirūpinti“, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 16 d. penkiasdešimt mažlietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą.1918 m. lapkričio 30 dieną Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje paskelbė aktą, apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos naiviai tikėdamiesi, kad jų balsą išgirs didžiosios Vakarų valstybės. III

1919 metų balandžio mėnesį Antantės šalių Aukščiausioji Karo Taryba sudaryta iš Didžiosios Britanijos (Anglijos), Prancūzijos, Italijos, Japonijos atsižvelgdama į JAV prezidento Woodrow Wilsono pasiūlymą pavedė Lenkijos Reikalų Komisijai nustatyti Lenkijos valstybės rytines sienų ribas. IV

Lenkijos imperinis planas - Tarpjūrio valstybė: gen. Pilsudskio karinė agresija prieš Lietuvą

1917 m. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lenkijos generolas Juzefas Pilsudskis sugalvojo imperinį planą – sukurti Tarpjūrio (lot. ir angl. Intermarium) federalinę valstybę Centrinėje ir Rytų Europoje, besitęsiančią nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriai vadovautų Varšuva. Į Tarpjūrio valstybę turėjo būti inkorporuotos Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Ši Varšuvos vadovaujama Tarpjūrio federalinė valstybė turėjo būti naujas Abiejų Tautų Respublikos variantas, besitęsiąs nuo Baltijos iki Juodosios jūros. V Tačiau Lietuviai Pilsudskio planą laikė grėsme naujai atgautai Lietuvos nepriklausomybei. Prieš tokios valstybės kūrimąsi buvo daugelis didžiųjų Vakarų Europos valstybių ir Tarybų Rusija, išskyrus Prancūziją, kuri parėmė Pilsudskio imperinį planą. Todėl Lenkijos generolas Pilsudskis sugalvojo jėga užgrobti Vilniaus kraštą, paskui sukurti vasališką Vidurio Lietuvą, kuri būtų įjungta į jo išsvajotą Abiejų Tautų Respubliką. Pilsudskio „Intermarium" imperinį planą papildė kita geopolitinė viziją - „Prometeizmas", kurio tikslas - suskaidyti Rusijos imperiją, o „išlaisvintas“ iš Tarybų Rusijos tautas ir jos teritorijas prijungti prie Lenkijos.

1918 m. gruodžio 1-2 d. Įvyko Lietuvos Gardino gubernijos Baltarusių suvažiavimas, kuris priėmė rezoliuciją skelbiančią Gardino gubernijos prisijungimą prie Lietuvos. Suvažiavimas pavirtino Gardino valdymo organus. Tačiau 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos karinė agresija nutraukė Baltarusijos valdymo įstaigų veiklą.

1919 metų pradžioje, kai atsirado valdžios vakuumas žlugus Rusijos imperijai Lenkai užgrobė etnines Lietuvių žemes Suvalkus ir puolė Vilnių. Vykdydamas savo imperinius planus 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos valstybės vadovas generolas Juzefas Pilsudskis jėga užgrobė pietvakarines Lietuvos žemes - Lyda, Baranovičių, Pinską, Naugarduką ir Vilniaus kraštą prisidengdamas tuo, kad kraštą vaduoja nuo Rusijos Bolševikų. Tačiau Lietuvos vyriausybė Pilsudskio veiksmus vertino, kaip karinę agresiją taip sugriaudama jo imperinius planus sukurti Tarpjūrio valstybę.

Lenkijos karinės agresijos prieš Lietuvą metu okupuoto Vilniaus krašto šiaurinės ir vakarinės sienos tuo metu dažnai kito. Todėl Vilniaus krašto ribas net keturis kartus Lietuvos valstybės nenaudai nustatinėjo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šios šalys nustatė Lietuvos - Lenkijos demarkacijos linijas, t.y. įteisino Lenkijos okupaciją Lietuvių etninėse žemėse - Vilniaus krašte su sostine Vilniumi ir Suvalkų regione. Vilniaus kraštui taip pat priklausė Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna. VI

Kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV įteisino Suvalkų krašto ir Rytų Lietuvos etninių žemių aneksija?

Lietuvos kariuomenei vejant lenkų okupantus iš Vilniaus 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch) vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas Lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Šią Prancūzijos maršalo Ferdinando Fošo pasiūlytą demarkacinę liniją 1919 m. liepos 26 d. palaikė Antantės Aukščiausioji karo taryba. – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV.

Bet lenkai nepaisė Antantės šalių susitarimo ir puolė toliau pietrytinę Lietuvą, ėmė veržtis Kaišiadorių ir Alytaus kryptimis. Todėl 1919 m. rugpjūčio 3 d. prancūzų maršalo F. Fošo komisija nustatė naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, palikdama okupantams lenkams naujai jų užgrobtas lietuvių žemes - Suvalkų krašte Vyžinius, Punską, Suvalkus, Seinus ir kitas senąsias lietuvių gyvenvietes. Tuo tarpu lenkai toliau veržėsi į Lietuvos gilumą.

„Kerzono linija“ – agresija prieš Lietuvos valstybę

Todėl 1919 m. gruodžio 8 dieną Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Džordžas Kerzonas (George Curzon) Aukščiausiajai Karo Tarybai pristatė žemėlapyje nubrėžtą demarkacinę liniją, kuri faktiškai nustatė naujai besikuriančios Antrosios Lenkijos respublikos rytines sienas (planas „A“). VII Tokiu būdu didžiosios Vakarų imperinės valstybės – Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV iš Lietuvos atėmė didžiąją dalį Sūduvos – Suvalkų regioną - nuo amžių mūsų Lietuvių protėvių gyventas žemes, senuosius Lietuvių kraštus, Suvalkus, Punską, Augustavą, Kužnica, VIII o taip pat – pietines Prūsų žemes. Vakarų imperinės valstybės šias žemes perleido valdyti imperialistinei Lenkijai.

Tačiau, antroji, svarbesnė Kurzono linija buvo pateikta 1920 m. liepos 10 d., kuri žymėjo Lietuvos ribą su Gudija ir su Lenkija. Kerzono linijos „B“ variantą pasirašė ir Lenkijos užsienio reikalų ministras W. Grabskis. Šį Kerzono linijos „B“ variantą braižė Lenkijos žydų kilmės Britų istorikas Lewis Bernsteinas Namieras (len. Namierowski). IX

Kerzono linija tapo reikšmingu geopolitiniu faktoriumi nustatant pokarines Lietuvos - Lenkijos valstybės sienų ribas. Kerzono linija tapo reikšmingu geopolitiniu faktoriumi nustatant pokarines Lietuvos - Lenkijos valstybės sienų ribas.

Žemėlapyje: Prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pasiūlytos ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir JAV patvirtintos Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos 1919–1939 metais.

Pirmoji Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija nustatyta 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pagal kurią Suvalkų regiono dalis su Augustavo miestu, Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Vilniaus kraštas buvo priskirtas Lenkijai.

Antroji demarkacijos linija nustatyta 1919 m. rugpjūčio 3 d. (liepos 27 d.), pagal kurią Suvalkai, Augustavas, Seinai ir Punskas atiduotas Lenkijai.

Trečioji demarkacijos linija nustatyta Suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d.

Ketvirtoji demarkacijos linija nustatyta Jungtinių Tautų 1923 m. vasario 3 d.

1920 m. Lietuvos – Tarybų Rusijos taikos sutartis pripažino Lietuvai buvusias Lietuvos gubernijas

Tačiau po 1920 metų liepos 12 dieną pasirašytos Lietuvos - Tarybų Rusijos taikos sutarties iki tol buvusios Antantės šalių nustatytos Lietuvos - Lenkijos demarkacijos linijos faktiškai buvo panaikintos. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas. X Taikos sutartimi Rusija de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos etnografinėse sienose. 1920 m. liepos mėn, Lietuvos ir Rusijos derybose Maskvoje Gardino gubernijos gudų ir žydų atstovai bandė išsiderėti Lietuvai žymią dalį Gardino gubernijos su Balstoge (lenk. Bialystoku), bet nesėkmingai. Lietuvos atstovai sutiko atsisakyti beveik visos Gardino gubernijos, Dysnos ir Vileikos apskryčių, tame tarpe Jotvingių žemių Naugarduko miesto buvusio LDK valdžioje daugiau kaip 500 m., Slonimo (kurio pulkas 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius) ir Balstogės (lenk. Bialystoko). Tačiau, Tarybų Rusija 1920 liepos 12 sutartimi Lietuvai pripažino visą Kauno guberniją, visą Suvalkų guberniją, Vilniaus gubernijos penkias apskritis (Vilniaus, Šventėnų, Trakų, Ašmenos ir Lydos) ir Gardino apskritį. tame tarpe Lydos, Gardino, Ašmenos miestus ir jų rajonus nepaisant Vakarų imperialistų nustatytos „Kerzono linijos“. Iš viso Tarybų Rusija Lietuvai pripažino 85,000 kv. km. XI Sutartis Lietuvai nubrėžė aiškias rytų ir pietų sienas. Istorikas Zenonas Ivinskis rašė: „Tai buvo istorijoje ne dažnai pasitaikantis faktas, kad valstybė (Rusija) dalį savo teritorijos perleidžia tame plote fakto būdu susikūrusiai valstybei.“XII Bet viso to ploto Lietuvai neteko valdyti, nes Lenkija, sulaužydama Suvalkų sutartį, 1920 spalio 9 užėmį Vilniaus kraštą sumažindama Lietuvos valdoma plotą iki 52,822 kv. km.

Sutartis nurodė kad Lietuva ir Lenkija pačios turi nustatyti savo valstybinę sieną ruože nuo Veimaro respublikos (Vokietijos aneksuotose Prūsų žemėse) iki sutartyje nubrėžtosios linijos.

Lietuvos - Tarybų Rusijos taikos Sutartimi nustatyta Lietuvos rytinė siena, Lietuvai pripažintas Gardinas, Lyda, Ašmena ir kitos Rytinės Lietuvių etninės žemės. Vakarinėje dalyje Lietuvai pripažintas Augustavas, Seinai ir Suvalkai. 1920 metų Lietuvos - Tarybų Rusijos taikos sutartimi buvo pripažintos visos Lietuvos gubernijos buvusios Carinės Rusijos imperijos sudėtyje iki 1915 metų - Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino. XIII

Suvalkų ir Rytų Lietuvos su Vilniaus kraštu galutinė aneksija įteisinta Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos, Japonija ir JAV

Tačiau sulaužius Suvalkų sutartį po 1920 metų spalio 9 dienos Lenkijos generolo Liucijano Želigovskio karinės invazijos gen. Pilsudskio nurodymu Suvalkų regionas, tame tarpe Suvalkų, Augustavo, Seinų miestas ir visas Rytų Lietuvos Vilniaus kraštas su Lietuvos istorine sostine Vilniumi buvo okupuotas Lenkijos, o 1923 metais ir aneksuotas Lenkijos. Tuo metu Lenkijos karinę agresiją prieš Lietuvą rėmė Prancūzija. Lenkai prancūzų padedami pretendavo užimti ir Kliapėdos kraštą.

1923 m. Antantės šalių atstovai privertė Lietuvius sustabdyti puolimą prieš lenkus ir vasario mėnesį vėl pasirašyti su lenkais paliaubų sutartis, nutiesti nurodytą tarp kariuomenių demarkacinę liniją, palikti Vilnių ir jo kraštą, taip pat didžiąją dalį Sūduvos krašto agresoriams lenkams. JT Ambasadorių konferencija susidedanti iš Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir žinomą visą Vilniaus kraštą. XIV Taigi, kaip matome Britų Imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įteisino Suvalkų krašto (buvusios Lietuvos Suvalkų gubernijos) ir Vilniaus krašto aneksiją.

Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. kv. km. teritorijos. To meto Lietuvos vyriausybė okupacijos nepripažino.

Žalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos teritorijos, kurios pagal Lietuvos – Tarybų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai

Tuo tarpu, 1931 metais Lenkijos Respublikos plotas išaugo iki 388, 634 kv, km.

Lietuvos etninių žemių prijungimas prie Baltarusijos TSR

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metų rudenį TSRS gražino dalį buvusios Lenkų okupuotos Rytų Lietuvos ir Vilnių. Tuomet Lietuvos teritorija padidėjo iki 59, 7 tūkst. kv. km.1940 m. vasarą TSRS dar grąžino 2,6 tūkst. kv. km. Rytų Lietuvos teritorijos. Tačiau kita dalis Pietryčių Lietuvos etninių žemių atimtų iš lenkų okupantų pagal Ribentropo – Molotovovo paktą buvo inkorporuotos į Baltarusijos TSR, tame tarpe Lietuvių etninės žemės Gardinas ir Lyda, kurios pagal 1920 metų Lietuvos – Tarybų Rusijos sutartį buvo pripažintos Lietuvos žemėmis. 1940 m. rudenį Baltarusijos TSR gražino Lietuvai Šventėnus, Druskininkus ir Dieveniškes.

1940 metų rugsėjo 3 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsako, dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį, tekstą pasiūlė Baltarusijos TSRS atstovas P. Panomarenka, įsako 2-asis punktas skelbė: „Priimti Baltarusijos TSR Aukščiausios Tarybos pasiūlymą perleisti sąjunginei Lietuvos TSR Švenčionių sritį ir Vidžių, Rodiūnos, Adutiškio, Astravo, Varanavo apylinkes, kur Lietuviai sudaro gyventojų dauguma.

Antrasis punktas nevisai buvo įgyvendintas. Po Antrojo pasaulinio karo Baltarusijos TSR teritorijoje liko Apso, Adutiškio - Kamojų, Gervėčių, Benekainių – Armoniškų, Plinkių – Asavos ir Pelesos „salos“, kurios yra minėtame įsake nurodytose apylinkėse ir kur Lietuviškai kalbantys tuo metu sudarė gyventojų daugumą. Po Antrojo pasaulinio karo Ašmenos, Svyrių apskritis ir Vidžių valsčius buvo priskirtas prie Baltarusijos TSR.

Deja, Josifas Stalinas 1939 - 1940 metais perduodamas Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto anksčiau tarybinės vyriausybės pasirašytų sutarčių dėl Lietuvos rytinės sienos nesilaikė – didelė krašto dalis, net ir Lietuviškai kalbančios teritorijos Lietuvai nebuvo gražintos. XV Šios Lietuvių etninės žemės liko užgrobtos Baltarusijos.

Po Antrojo pasaulinio karo atgavus Klaipėdą ir jos kraštą, Lietuvos teritorija padidėjo iki 65,2 tūkst. kv. km, t. y. ji jungė tik apie pusę Lietuvių etninių žemių, kitoms ir toliau liekant Baltarusijoje ir Lenkijoje.

1945 m. TSRS paskelbė naują sieną tarp TSRS ir Lenkijos maždaug tokią, kokia buvo 1919 m. „Kurzono linija“. Tačiau Lenkijos valdžia emigracijoje Londone priešinosi tam, todėl Teherano ir Jaltos konferencijose tarp Stalino ir Vakarų, sąjungininkų lyderiai Rouzveltas ir Čerčilis prašė Stalino persvarstyti sienų klausimą ir Lenkijai priskirti didesnes teritorijas Lekijos rytuose.

1945 m. rugpjūčio 16 d.  Lenkija ir TSRS savo Sutarties  dėl valstybinės sienos pirmajame straipsnyje pažymėjo, kad vadovaujasi dar karo metais Kryme (Jaltos konferencijoje) TSRS ir Lenkijos vadovybės pasirašytais susitarimais Kryme, numatančiais, kad po karo siena tarp TSRS ir Lenkijos eis pagal buvusią imperinių valstybių 1919 m. gruodžio 8 d nužymėtą demarkacijos liniją, nužymėta prieš Lietuvos valią.

Pilsudskio „Intermarium" imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV ir NATO

Pilsudskio „Intermarium" – Tarpjūrio valstybės imperinį projektą užslėptomis formomis toliau įgyvendina Lenkija, kuri jau dešimtmetį deda dideles pastangas siekiant lyderio vaidmens Rytų Europoje. 2008 gegužės 26 per ES Bendrųjų reikalų ir Užsienio reikalų tarybos susitikimą Briuselyje būtent Lenkija pasiūlė iniciatyvą, kuri ir buvo pavadinta ES Rytų Partnerystės programa, skirta dalinai „integruoti“ į Europą, o vėliau ir į NATO visas Rytų Europos ir potarybines respublikas, tarp jų Ukrainą, Baltarusiją ir Gruziją. Partnerystės programa Lenkijai kaip tik suteikė galimybes ES ir NATO įrodyti savo svarbumą, ypač Ukrainos reikaluose su kuria Lenkija sieja unikalūs kultūriniai, politiniai, lingvistiniai ir istoriniai ryšiai Vakarų Ukrainoje. Lietuvos vadovai pritarė 2007 m. Lenkijos pasiūlytai iniciatyvai ir 2014 m. (KAM J. Olekas) pasirašė susitarimą įkurti bendrą Lietuvos-Lietuvos-Ukrainos brigadą LITPOLUKRBRIG vadovaujamą Varšuvos. XVI

Kiekvienas naujai išrinktas LR Seimas priima rezoliucijas remiančias Rytų Partnerystės politikos tikslus ir įsipareigoja stiprinti ryšius su Lenkija.

Šiandien esat JAV – Rusijos priešpriešai Lenkijos gen. Pilsudskio imperinį planą „Intermarium“, deja jau įgyvendina JAV. 2015 m. JAV kariuomenės Europoje vado generolo Beno Hodgeso paskelbtas planas dislokuoti savo kariuomenės dalinius nuo Baltijos jūros šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos iki Juodosios jūros šalių Rumunijos ir Bulgarijos iš esmės paskelbė atnaujintą „Intermarium" planą, kokį po Pirmojo pasaulinio karo buvo paskelbęs lenkų gen. Pilsudskis. XVII

2015 m. rugpjūčio 6 d. Lenkijos prezidentas Andrzej Duda savo inauguracinėjė kalboje paskelbė planus kurti Vidurio Europos valstybių regioninį aljansą sumodeliuotą pagal „Intermarium" koncepciją. XVIII, XIX

2016 metais 12 šalių aukščiausiojo lygio susitikime Dubrovnike, kuriame dalyvavo ir Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė jau priėmė „Trijų jūrų iniciatyvos“ - Pilsudskio imperinio projekto „Intermarium“ deklaraciją. XX

2017 metų liepos 6 dieną JAV viešėdamas Lenkijoje sakė kalbą, kurioje liaupsino Lenkija: „Mes atvykome į jūsų šalį, kad praneštumėme labai svarbią žinią: Amerika myli Lenkija ir Amerika myli Lenkijos liaudį.“ JAV prezidentas Trampas sakė, kad „jis ir Lenkijos prezidentas Duda ką tik atvyko iš neįtikėtinai sėkmingo susitikimo su „Tarpjūrio iniciatyvos" dalyviais... Lenkija yra geografinė Europos širdis, bet svarbiausia, kad lenkų tautoje mes matome Europos sielą. Jūsų tauta yra didi, nes jūsų dvasia yra didi ir stipri.“XXI Taip kalbėjo JAV prezidentas Trampas apie Lenkjiją, kuri Lietuvos valstybės atsikūrimo pradžioje viena pirmųjų vykdė karinę agresiją prieš Lietuvą. Prezidentas Trampas tuo pačiu patvirtino, kad jis palaiko Lenkijos imperinį planą „Tarpjūrio iniciatyva“ (Three Seas Initiative), kurį sukūrė Lenkijos gen. J. Pilsudskis.

Neatsitikrinai ir NATO viršūnių susitkimas vyko Varšuvoje. Lietuvos gynyba NATO aljansas patikėjo Varšuvai.

Lietuva integruojama į ,Lenkiją per starteginės reikšmės energetinius projektus: geležinkelio „Rail Baltica“, elektros jungties su Lenkija  „LitPol Link“projektą. Visa tai reiškia, kad Lietuva per karinę, ekonominę ir politinę integracija tapo stipriai priklausoma nuo Lenkijos.

Galiausiai 2018 vasario 16-ąją Lietuvos prezidentas Andrzejumi atvyko į Lietuvą Lietuvos valstybės 1918 – 2018 šimtmečio minėjimo proga; Lietuvos šimtmečio, kurio pradžioje Lenkija įvykdė Lietuvos etninių žemių aneksijas. XXII  

JAV vadovaujamo aljanso NATO kariai, tarp kurių yra ir Lietuvos kariai trenijuojasi ginti vadinamąjį „Suvalkų koridorių“ - maždaug 100 kilometrų pločio Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožą, kuris iš Vakarų ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, o iš Rytų ribojasi su Baltarusija,

„Suvalkų korirorius“, tai ta pati 1919 m. gruodžio 8 d. Britanijos diplomatų nubrėžta ir Vakarų imperinių valstybių patvirtinta „Kerzono liniją“, Ironiška tai, kad Lietuvos kariuomenė dabar treniruojasi ginti „Kerzono liniją“, kuri atplėšė nuo Lietuvos visą Suvalkų kraštą. Ironiška tai, kad šioms tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas NATO tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Szczecine, Lenkijoje. XXIII

JAV suteikė Lenkijai visus būtinus karinius, tame tarpe ir priešraketinio skydo pajėgumus, kurie pasikeitus Europos geopolitinei aplinkai gali būti bet kada panaudoti karinėje agresijoje ir prieš Lietuvos valstybę. Nors JAV skelbiasi, kad niekada nepripažino Lietuvos okupacijos 1940-1990 m., tačiau JAV viena pirmųjų pritarė Lenkijos vykdomai Lietuvos etninių žemių aneksijai ir jas teisiškai pripažino.

Taigi, Lietuva išduodama dar kartą, tik šį kartą ne tik Vakarų didžiųjų imperinių valstybių, JAV ir NATO, bet išduodama pačių Lietuvos aukščiausių šalies vadovų ir kariuomenės. Apmaudu, bet J. Pilsudskis, kaip ir L. Želigovskis taip pat gimė Lietuvoje.

Baigiamosios išvados

Iš šios apžvalgos matome, kad Lietuvos žemėlapį Lietuvos valstybės atsikūrymo etape perbraižė Vakarų imperinės valstybės atimdamos iš Lietuvos dalį Lietuvos etninių žemių. 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių iki šiol yra aneksuotos kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Baltarusijos.

Britanijos diplomatų nubrėžta ir Antantės šalių patvirtinta „1919 m. Kerzono linija“, kuri vėliau nužymėjo pokarines Lietuvos – Lenkijos valstybines sienas, kurio pasekoje Lietuva prarado visą Suvalkų kraštą privalo būti prilyginta agresijos paktui ir pasmerkta LR Seime, kaip buvo pasmerktas 1938 m. Ribentropo - Molotovo paktas.

Pilsudskio Tarpjūrio valstybės - „Intermarium" (ang. dar vadinamą Three Seas Initiative) imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV, NATO ir pati Lietuvos valdžia, kurie visi kartu karinėmis priemonėmis saugo „Kerzono linija“ dabar vadinamą „Suvalkų koridoriumi“.

Lietuvos vyriausybė ne vienus metus finansuoja ekspedicijas „Misija Sibiras“. O kur ekspedicijos Misjja Suvalkai, Seinai, Punskas, Augustavas, Gardinas, Lyda, Ašmena, Astarvas ir dar dešimtys miestelių ir kaimų?

Tai mūsų Lietuvių etninės žemės! Žemės mūsų protevių, kurie šimtečiais kovojo su agresoriais, kad mes išliktume. XXIV

I Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. Istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žurnalo „Lietuvos mokslas“ leidinys

II President Woodrow Wilson's 14 Points (1918).