Vytautas Rubavičius: duokit, vai duokit 15 milijonų

Jau geras pusmetis ne tik Lietuvos žmonės, bet ir Europos Sąjungos politinis elitas girdi nesibaigiančius mūsų valdžios rypavimus dėl užgriuvusios afrikinio kiaulių maro bėdos ir tvorai tverti reikalingų 15 milijonų litų. Kartais ta suma padidėja, nelygu kokios prie tos problemos prijungiamos kitos. Maldavimai labai jau primena patyrusio ir geriau gyventi nusipelniusio narkomano elgesį – tas visais būdais ieško, kaip ne tik gauti papildomą dozę, bet ir palaikyti padoraus narkomano įvaizdį. Taip ir mūsų valdžia – žino, kad ES pinigų nepritrūks, tad reikia tik rodyti deramą įkyrumą. Nesvarbu, kad dėl tų keliolikos milijonų tektų patirti šimtamilijoninius nuostolius. Tai jau kita kalba. Juk nuostoliai lyg ir ne iš asmeninių sąskaitų, kurias patikimai saugo visos teisėsaugos institucijos su pačiu Konstituciniu Teismu priešakyje.

Kiaulių maro bėda nenukrito iš dangaus, neužklupo iš pasalų – ilgokai svarstyta iš Baltarusijos kylanti grėsmė, imtasi tam tikrų vaikiškų dezinfekcinių apsaugos priemonių. Sąžinei nuraminti ir sveiko proto likučius rodyti. Labiau saviškiams nei svetimiems. Linkę rimčiau saugotis siūlė tvora su Baltarusija gintis nuo užkratą pernešančių šernų ir gerokai sumažinti pastarųjų populiaciją Lietuvoje. Tačiau buvo apskaičiuota, kad tvora galinti kainuoti 15 milijonų. Ir ties ta suma užstrigo visas valstybinis mechanizmas kartu su valstybiniu mąstymu. Valdžia ne sykį patvirtino niekaip negalinti surasti tokių pinigų. Nėra iš kur jų paimti, vienintelė kišenė – ES. Tad problemai leista judėti sava eiga, kad ir ES pajustų realią grėsmę. Bėda atkeliavo į Lietuvą, tarsi jau neturėdama kitos išeities, – juk tiek kartų įspėjo ir neskubėjo. Ką jau padarysi, jei negalite sukrapštyti 15 milijonų.

Keistokas mūsų valdžios ir dalies su ta problema susijusių verslininkų požiūris į kaštus ir galimus nuostolius. Kas abejojo, kad kiaulių marui atkeliavus į Lietuvą šalys kaimynės – pirmiausia Rusija ir Baltarusija – uždraus kiaulienos eksportą? Tokių nebuvo. Visi kuo puikiausiai nutuokė apie galimas sankcijas ir dėl jų patirsiamus nuostolius. Nesunku buvo įvardyti pradinę nuostolių apimtį – dabar jau oficialiai kalbama apie metinę 80 milijonų litų sumą. Sankcijas jau paskelbė ir Ukraina. Aišku buvo ir kitas dalykas – reikės išskersti nemažą kiaulių būrį. Visuomenė jau pratinama prie minties apie viso kiaulių ūkio sunaikinimą. Turime gerų specialistų, premjero ir kitų ministrų patarėjų, veikia įvairios žemdirbių ir kitokių verslininkų organizacijos, tačiau neskubėta skaičiuoti. Jau vien PVM nuostoliai viršija tvorai reikalingus 15 milijonų. O juk tai tik pradžia. Nuostolių bus gerokai daugiau. Tačiau ir mūsų verslininkai nespaudė valdžios imtis tvoros reikalų. Jie galėjo iš savos „kasos“ ištraukti tuos reikalingus milijonus ar pasiūlyti valdžiai ES labai propaguojamos verslo ir valdžios partnerystės projektą – valdžia tik leidžianti, o jie jau nutiesią patys. Nepasiūlė. Stengėsi sutaupyti. Mąstė taip pat, kaip valdžia – spausime ES, kad duotų. Juk esame ES pasienis, tad kiaulių maras yra visos Sąjungos problema. Nesvarbu, kad pirmiausia mūsų pačių. Nesvarbu, kad pirmiausia liečia mūsų interesus. Nesvarbu, kad, vėliau ir gavę kelioliką milijonų, nuostolių niekaip neatlyginsime. Galima nujausti, kad, tvora apsisaugojus nuo maro, vėliau būtų graužiamasi – gal ta bėda ir taip būtų Lietuvėlę aplenkusi.

Valstybė gauna milijardus ES paramos. Premjeras džiugiai kalba apie šiemet pasiskolinsimus ar tik ne 10 milijardų litų, prezidentė įtikinėja žmones stiprėjančia mūsų ekonomika ir gerėjančia žmonių savijauta, niekas negailėjo pirmininkavimui ET išleistų šimtų milijonų. Tačiau valdžia įprato tik imti – juk be europinių pinigų jau nesugebame net viešo tualeto pastatyti ar mokyklos suremontuoti. Tada ir regime narkomanišką gudragalviavimą – jei tik kas, te ES ir duoda. Juk jie pinigus paprasčiausiai spausdina. Tegu ir visomis mūsų problemomis rūpinasi – jos jau ne tiek mūsų, kiek ES. Juk esame tikri visaverčiai europiečiai. Aptekę pinigais, bet išdidžiai vaikštantys su ištiesta valstybine ranka. Kuo puikiausiai sugebantys europiniais pinigais įsirenginėti savo sodybas ir apsitvėrinėti savus sklypus, tačiau valstybinei tvorai jau niekaip nepajėgiantys sukrapštyti.