„Emigracija“

Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia. Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: „Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.“ Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir „emigrantai“, ir gyvenantys namuose – tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.

Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį „tautinės“ žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį „emigrantas“, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies pilečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą „emigraciją“ paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.

Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – „emigracija“, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, „emigracijos tyrinėtojai“ „emigracijos specialistai“ prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.

Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs „emigrantas“ su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų „emigrantų“ per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius „emigracijos“ specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.

Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje. Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai neišaipė, „kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm“. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.

Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė „NĖRA POLITINĖS VALIOS“ Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus. Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. „Brandaus socializmo“ laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą - paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.

Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja „emigracijos“ srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.

Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis „emigrantų“ su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti visi lietuviai. Tūkstančiams „emigracija“ baigėsi.

Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl „emigrantai“ privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.

„Emigrantais“ vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių) Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių.

Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai „emigruojantys“. Niekas neklausia su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie „emigrantų“, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl „emigracijos“ džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: „tie, kuriuos mama Anglija išspjovė“.

„Išspjautieji“ dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai - skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, „mama Anglija“ tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.

Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl „emigracijos“ sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.

Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.

Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad, iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais. Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.